Izraelis, Palestina ir Lietuva

ALEKSAS VITKUS


Kai lapkričio 30 d. Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja, susidedanti iš 193 valstybių-narių, triuškinančiu 138 prieš 9 balsus santykiu pritarė gausių plojimų sulaukusio Vakarų kranto Palestinos vadovo Mahmoud Abbas prašymui suteikti palestiniečiams aukštesnį JT „ne-narės valstybės stebėtojo” statusą, viename iš didesnių Palestinos teritorijos miestų Ramallah vyko spontaniškos gatvėse šokančių palestiniečių demonstracijos, sutinkant kaip herojų iš New York grįžtantį  Abbas. Izraelio vyriausybė kerštaudama po JT rezoliucijos priėmimo tuojau paskelbė sustabdysianti savo renkamų mokestinių pajamų išmokas, ėjusias palestiniečių savivaldai.

Balsavimo rezultatai nesukėlė jokios ypatingos nuostabos. Kai didžiuma Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos bei kelios Vakarų Europos valstybės (Prancūzija, Ispanija, Italija, Švedija, Danija ir Norvegija) balsavo „už”, „prieš” pasisakė, kaip ir įprasta, JAV ir Izraelis. Prie jų šį kartą prisidėjo Kanada, Čekija, Panama ir kelios nežymios mažytės, salose esančios valstybės. Susilaikė net 41 valstybė: JK (Anglija), Vokietija, Olandija ir keliolika kitų, tarp jų ir Lietuva, Latvija ir Estija, motyvuodamos tuo, kad Palestina „nevaldo savo teritorijos” ir kad ji neturi aiškiai nustatytų sienų.

Šia proga norėčiau paminėti, kad kai Lietuva 1990 m. paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę, ji irgi nevaldė savo teritorijos, nes krašte dar stovėjo Raudonosios armijos daliniai. Balsavusi „susilaikau” Lietuva Palestinos bylai tikrai nepasitarnavo. Vis dėlto turime pripažinti, kad Lietuva valstybingumo siekiančios Palestinos atžvilgiu bent daro tam tikrą pažangą, nes po pernai vykusio panašaus balsavimo iš jos užimtos „prieš” laikysenos ji pakrypo į „susilaiko”.

Nors šią Lietuvos tariamo neutralumo ar keliaklupsčiavimo politiką galima suprasti kaip beveik priverstinę, politiškai ir ekonomiškai ji yra gal ir realiai pateisinama prez. Dalios Grybauskaitės nuolaida supergalybei Amerikai, o Izraeliui – gal bandant vengti priminti kai kuriuos Lietuvos žmonių prieš žydus atliktus nusikaltimus. Ši politika neatstovauja daugumos Lietuvos žmonių nuomonei. Pragmatiškai tai gal pavadintume realpolitik, kurią XIX a. paskelbė vokietis filosofas Ludwig von Rochau, o ja sėkmingai vadovavosi Vokietiją suvienijęs kancleris Otto von Bismarck, puoselėjęs ne moralės ar prisitaikymo prie pasaulio laikyseną, bet neslepiamos nuogos jėgos principą.

Kalbant apie Lietuvos JT balsavime parodytą laikyseną, norisi paminėti, kaip mes visi džiaugėmės, kai 1990 m. Islandija tapo pačia pirmąja valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę, ir kaip koneveikėme prez. George H. W. Bush, visai neskubėjusį pasekti Islandijos pavyzdžiu, nors turėjome žinoti, kad tuo pačiu metu Bush pagrindinis tikslas buvo neleisti sugriūti naujajam Gorbačiov režimui ir neleisti kraštui nugrimzti į Stalin laikų erą.

Ir kaip keikėme prez. Dwight  D. Eisenhower, atsisakiusį bet kokią realią pagalbą 1956 m. spalį prieš Sovietų Sąjungą sukilusiems vengrams. Tuo metu buvo susidariusi labai sudėtinga ir kritinė politinė viso pasaulio ekonomikai svarbaus Suez kanalo krizė, į kurią įsivėlė JAV, Anglija, Prancūzija bei Izraelis, kuris vos kelios dienos po įvykių Vengrijoje pradėjo karo žygį prieš Egipto valdovą Nasser. Todėl abiem atvejais abu JAV prezidentai tam tikra prasme pasinaudojo realpolitik. Kadangi, deja, jei abu turėjo atsižvelgti į didesnes, visą pasaulį tuomet lietusias problemas, Lietuvos reikalus ir mūsų jausmus jie atidėjo į šalį. Kitaip elgtis būtų buvę neatsakinga.

Grįžkime prie tiesioginio Izraelio ir Palestinos reikalo. Kad Palestina būtų pripažinta kaip valstybė, arabai kovoja jau daugelį dešimtmečių. Naujasis statusas Abbas suteiks galimybę kreiptis į įvairias JT organizacijas. Kai kurie politologai galvoja, kad dabar bus galima apskųsti Izraelį Tarptautiniam Hagos tribunolui, kaltinant jį karo nusikaltimais ir toliau vykdoma nelegalia Izraelio vyriausybės vedama naujų gyvenviečių statyba Rytų Jeruzalės ir Vakarų Kranto teritorijose.

Tokį aukštesnį statusą Palestinai gauti Abbas bandė jau pernai JT Saugumo Taryboje, kurioje JAV turi veto teisę ir grasino ja pasinaudoti, taip sužlugdžiusi Abbas viltis laimėti. Šiemet jis kreipėsi į JT Generalinę Asamblėją, kurioje veto teisės niekas neturi. Tiesa, laimėjo, bet praktiškos naudos iš to nedaug bus, ypač kai Abbas savo kalboje neišryškino, kokių tolimesnių žingsnių jis imsis įgyvendinant Palestinos valstybingumą.

Abbas kaltino Izraelį dėl agresyvios politikos ir karo nusikaltimais. Izraelio premjeras Benjamin Netanyahu Abbas kalbą pavadino „šmeižikiška ir gelinčia”, o Asamblėjos rezoliucija – „beprasme”. Grįžęs namo, Netanyahu tuojau pat paskelbė planą arabų žemėse statyti dar 3,000 naujų sodybų, nors JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ragino Izraelį tokį planą atidėti. Tuo pačiu ji apgailestavo, kad JT Generalinės Asamblėjos nutarimas buvo „nelemtas” ir „nepasitarnaująs taikai”. Valstybės pasekretorius William Burns, susitikęs su Abbas, ragino jį nesiimti jokių, nors vien tik politinių, žygių prieš Izraelį.

Prancūzijos prez. Francois Hollande, gana griežtai reikalavęs Izraelį atsisakyti naujų statybų planų, paklaustas žurnalistų, ar Prancūzija yra pasiruošusi imtis sankcijų, blankiai teatsakė: „Sankcijų – ne, bet įtikinimų – taip.” Net pats prez. Obama tik kukliai paprašė Netanyahu vengti imtis „baudžiamųjų žingsnių”, kurie galėtų susilpninti gana nuolankaus Abbas poziciją.