Castellucci, dramblys ir ateitininkai
GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ
Baigiantis metams, nutariau baigti pradėtus darbus, pirmiausia –
pabaigti rašyti straipsnį. Deja, to neįvykdžiau, nes kompiuteris
užsiožiavo ir visą darbą ,,sugadino” – neleido daugiau prie
jo prieiti. Pergalvojusi dar kartą, rašau truputį kitaip.
Pirma noriu atkreipti dėmesį į tris asmenis, kurie rašė spaudoje
apie Romeo Castellucci spektaklį ,,Apie Dievo Sūnaus veido
koncepciją”. Tai kun. dr. Kęstutis Trimakas (,,Draugas”,
2012 m. spalio 20 d. ir lapkričio 3 d.), Vitalija Dunčienė
(,,Draugas”, 2012 m. spalio 27 d.) ir kun. Robertas Grigas
(Bernardinai.lt, 2012 m. spalio 15 d.) Kun. Trimakas, aptaręs minėtą
spektaklį, teigia, kad ,,veikalas savo įvaizdžiais yra lankstus. Jis
palieka daug vietos kiekvienam žiūrovui įterpti savo pasaulėžiūrą.
(...) Mūsų šiuolaikiniams žmonėms tokio žmogaus ir jo
Išganytojo supratimo kaip tik labai trūksta.” Kun. Grigas
iškelia Kristaus veido prasmę, sakydamas, jog „tas Veidas
ant kryžiaus reiškė viltį ir prasmę sukilėliams, partizanams,
tremtiniams. Jis įkvėpė teisingumo siekį pogrindžio spaudos leidėjams
ir Kryžių kalno statytojams. (...) Kada, kaip įvyko ši
metamorfozė – nuo Kristaus Veido vėliavų ant barikadų, juosiančių
apgultą parlamentą 1991 m., iki kažkokių daiktų svaidymo į Kristaus
Veido atvaizdą 2012 m. Vilniaus dramos teatre?” Dunčienės
nuomone, „Šis režisierius priklauso tai menininkų grupei,
kurie kelia į populiarumą ir materialinę gerovę tiesiasi nepadoriai
elgdamiesi su krikščionių tikėjimo simboliais, skaudindami
tikinčiuosius.”
Pasipiktinimas kilo dėl vienos scenos, kurioje ekskrementai mėtomi į
paveikslą, vaizduojantį Kristų. Lietuvos kultūros ir teatro valdininkai
paaiškino, kad vaikai spektaklio metu į paveikslą svaidys ne
mėšlo gniutulus, o granatas. Kun. Trimakas yra pastebėjęs, jog
,,Romeo Castellucci sakosi susižavėjęs jaunu menininku, kuris kaip meną
pardavinėjo savo išmatas dėžutėje...” Prieš
penkiasdešimt metų man vienas psichologas aiškino, kad
išmatos yra vaiko pirma kūryba. Atrodo, jog Castellucci netoli
pažengė nuo savo pirmos kūrybos.
Noriu atkreipti dėmesį, kad čia mano išvardinti trys autoriai nė
vienas spektaklio nematė. Tad visą informaciją apie spektaklį jie gavo
iš kitų šaltinių, kurie jau buvo paveikti kitų autorių
nuomonių. Man tai primena pasakojimą apie penkis aklus vyrus, kuriems
buvo užduota patikrinti, kaip atrodo dramblys. Pirmas, palietęs
dramblio ausį, pasakė, kad dramblys yra kaip lėkštė; antras,
apčiupinėjęs koją, nusprendė, kad dramblys yra kaip medžio kamienas.
Trečias, užgriebęs gyvūno nosį, pastebėjo, jog dramblys – tikras
smauglys; ketvirtas patikrino iltį ir pasakė, jog dramblys atrodo kaip
riestas ragas. O penktas, atsirėmęs į šoną, nusprendė, jog
gyvulys yra ne kas kita, o tvora. Kalbėdami apie spektaklį gauname
panašų rezultatą: kai kas bando jame atrasti meną, nes taip jis
pristatomas, kiti žiūri į jį kaip į religinio simbolio
išniekinimą.
Man pasisekė internete pamatyti šio spektaklio antrą dalį,
kurioje paveikslas apmėtomas akmenimis ar mėšlu ir granatomis.
Tai, ką pamačiau, buvo šventvagiškas elgesys ir
„tokio supratimo” tikrai man nereikia. Galvoju, jog kai kam
jo gali reikėti, tačiau tai brukti visiems yra tas pats, kaip sveikam
imti stiprius vaistus, kurie ligoniui padeda, o sveikam labai pakenkia.
Kiekvienas turi pats nuspręsti, o ne žiniasklaida sekti. Lietuvos
spaudoje apie prie teatro vykusias demonstracijas, nukreiptas
prieš spektaklį, buvo rašoma, kad tai ,,primityvus
bažnytinis jaunimas (protestuojantys ateitininkai – G. K.)
aukštojo meno pilotažo nesupranta”. Bet nutylėta, kokias
pašaipias replikas jų adresu švaistė iš teatro
išeinantieji, o vienas net puolė demonstruojančiuosius, bet buvo
policijos sulaikytas.
Prieš šimtą ir daugiau metų, kai per Europą nusirito
nihilizmas, tikintieji buvo vadinami neapsišvietusiais, tamsių
prietarų besilaikančiais kaimiečiais bei davatkomis. Tačiau atsirado
studentai, kurie išdrįso viešai išpažinti ir
kovoti už tikėjimą. Taip gimė ateitininkai. Praėjus šimtui metų,
ateitininkai toliau šią kovą tęsia. Šį rudenį jie stovėjo
prie teatro, kur buvo rodomas Castellucci spektaklis, su plakatu
„Esama dalykų, kurių nevalia dergti.” Jie nebijojo, kad
juos pavadins neišmanėliais, nesusipratusiais ir naiviais. Kaip
Vytautas Landsbergis sakė, „vienykimės, kam nesvetima
paprasčiausias padorumas ir sveikas protas”.