flor
iš kairės: Mečys Šilkaitis, plk. lt. Saulius Paliulis, jo sūnus, Albinas Karnius, Angelė Karnienė, Irena Šilkaitienė, Paliulių dukra, Paliulienė ir LR garbės konsulas Algimantas Karna­vičius.

TARPTAUTINĖS KOALICIJOS ŠVENTĖJE

MEČYS ŠILKAITIS

Į pietus nuo Tampa miesto, dide­liame pusiasalyje yra įkurta didžiulė McDill oro bazė. Ši vieta itin pagar­sėjo tada, kai, pradėjus karinius veiks­mus Irake ir Afganistane, čia buvo įsteigta kare dalyvaujančių kraštų Centrinės komandos būstinė, kurioje buvo planuojami ir koordinuojami vi­si kariniai veiksmai. Kiekviena koa­li­cijoje dalyvaujanti valstybė čia turi aukšto rango karininkus, kurie pa­laiko ryšį tarp Centrinės komandos viršininku ir atskiro krašto kariuo­menės vadu. Vienu laiku ši koalicija buvo išaugusi iki 80 narių. Lietuvai tuo laiku atstovavo du karininkai, kurie kartas nuo karto atvykdavo ir į St. Petersburg Lietuvių klubą. Daly­vau­davo Klubo minėjimuose ar su pavieniais klubo nariais vykdavo žvejoti.

Pastaruoju metu koalicija yra kiek apmažėjusi. Kuri laiką Lietuvos vyriausybė nesiuntė savo atstovų, tačiau ne per seniausiai buvo nutarta aktyviau bedradarbiauti koalicijos darbuose, todėl atsiųstas plk. lt. Saulius Paliulis, su šeima apsigyvenęs Tampa mieste, netoli nuo ba­zės. Jų sūnus ir duktė, moksleiviško amžiaus, lanko vietos mokyklą ir ak­tyviai dalyvauja mokyklos organi­zuo­jamuose užsiėmimuose. Jie pla­nuo­ja čia būti bent dvejetą metų. Plk. lt. Paliulis su žmona dalyvavo St. Pe­tersburg Lietuvių klubo 50 metų veiklos minėjime, kurio metu artimiau susipažino su Klubu bei jo nariais ir svečiais.

Saulius yra gana energingas, malonus, visada besišypsantis nau­jos Lietuvos kariuomenės atstovas. Po apsilankymo Klube Saulius pakvietė keletą lietuvių atvykti į gruo­džio 8 d. ruošiamą koalicijos na­rių tradicinį susipažinimo vakarą – ,,Coalition International Night”. Mes, aš ir žmona, gavome oficialius pa­kvie­timus su žemėlapiuku ir paaiškinimais, kaip apsirengti ir kaip susiras­ti pirmąjį angarą, kur vyko numatytas renginys.

Nors ši vietovė nėra per toli nuo namų, tačiau pagalvoję, kad renginys numatytas tuo laiku, kai dauguma grįžta iš darbų (taigi galimi kamš­čiai) bei apie galimą tikrinimo eilę prie vartų į bazę, išvykome kiek anksčiau. Tačiau mūsų nuogastavimai buvo be reikalo. Nors gatvės buvo pilnos automobilių, tačiau nei jose, nei važiuojant per tiltus nebuvo jokio susigrūdimo. Patikrinimas prie var­tų buvo trumpas ir paviršutiniškas. Pirmąjį angarą susiradome be vargo. Tai didelis pastatas, galintis sutalpinti ne vieną, o net ir keletą lėktuvų.

Nors oras buvo vėsokas ir jau pra­dėjo temti, viduje buvo šviesu ir jauku. Įėję į dar visai tuščią angarą pamatėme palei sienas išdėstytus stalus, apkrautus įvairiausiu maistu. Prie stalų – atskirų koalicijos valstybių vėliavos su vėliavų spalvų papuo­šimais. O tų valstybių – apie 60 (turbūt tiek koalicijos narių yra šiuo metu) – pradedant Afganistanu ir baigiant Naująja Zelandija. Susipažinimą pradėjome nuo prie durų stovėjusio belgų stalo. Paragavome jų siūlomų užkandžių ir stū­mėmės toliau. Kiek­viena valstybė taip pat siūlė savo krašto stipriųjų gėrimų, vyno ir alaus. Nors stiprieji gėrimai buvo pi­la­mi į labai mažas plastikines taureles, bet, išgėrus iš eilės keliolika to­kių taurelių, pasidarė jau šilta, ir akys prašviesėjo.

Prie lietuviško stalo pasivaišino­me lašiniuočių bandele, silkės gaba­lėliu, ,,Rokiškio’’ sūriu, šaukšteliu miš­rainės, rūkytų lašinių gabalėliu. Pasigydėme „Trejomis devynerio­mis”, nuplovėme su ,,Stumbrinės’’ gurkšniu ir užbaigėme keliais gurkšniais „Švyturio’’ alaus.

Ispanai dalijo plonai riektų rūky­tų lašinių ir gyrėsi, kad jų lašinukai skanesni už italų. Ant Ka­nadiečių stalo puikavosi didelė rūkytos lašišos lėkštė. Ukrainiečiai iš di­delio puodo sėmė skanią sriubą. Iš vienos lietuvių stalo pusės įsikūrę mongolai su savo maistu atrodė gana šykščiai. Tuo tarpu kitame šone du italų stalai bu­vo kraute apkrauti visko, kas būdinga italams. Lenkai siūlė įvairiausių rūšių dešrų gabalėlių. N. Zelandija viliojo avienos kepsniais. Taip kiek­vie­na valstybė pristatė kažką jai uni­kalaus, bet kartu buvo ir daug pana­šumo.

Angaras pradėjo pildytis. Kai maždaug po valandos apsukome ratą, aplankydami prie dviaukščio autobuso įsikūrusius britus, angaras buvo sausakimšas. Sunku buvo net judėti. Girdėjome, kad, neskaičiuojant organizatorių bei patarnautojų, į šventę buvo išsiųsta daugiau nei 2,000 kvietimų. Nebuvo jokių atskirų tautybių pasirodymų, nei trankios muzikos, tik daugia­kalbė minia užė dusliu garsu. Nega­lėjai pasakyti, kokia kalba buvo kal­bama, nei suprasti, apie ką kalbama, tačiau jautei, kad esi Amerikoje, ta­me daugiakultūriniame katile, su skir­­tingais papročiais, vis kitokios išvaizdos, kitaip apsirengusiais as­me­nimis, susirinkusiais ne tik parodyti save, savo gimto krašto virtuvę, bet ir susipažinti su kitų kraštų už­kandžiais ar gėrimais. Žinoma, prie stalų apie maistą daugiauisia buvo aiškinama vien angliškai. Kai kurie kraštai dalino mažas dovanėles ar leidinėlius apie savąjį kraštą.

Šiaip ne taip vėl nusistūmę prie lietuviško stalo pamatėme, ne tik vis dar besišypsančius Paliulius ir jiems padedantį kaimyną, jau pensininką, Amerikos kariuomenės plk. Algi­man­tą Garsį, bet ir keliolika kitų lie­tuvių, kurie skundėsi, kad jiems, vė­liau išvažiavus iš namų, teko daug laiko praleisti ilgoje automobilių eilėje prie vartų. Kiek pasikalbėję ir pasidalinę šio renginio įspūdžiais su tautiečiais, savo apsilan­kymą užbaigėme su stikline šalto „Švyturio’’ alaus.