A. M. Rudžiai su Lietuvos Respublikos apdovanojimais. Stovi (iš k.): Alma Adamkienė, Antanas Rudis, LR prezidentas Valdas Adamkus ir Marija Rudienė. 

Kalėdos su išeivijos riteriu

RAMUNĖ LAPAS

Kai prieš beveik dvejus metus Antanas Juozas Rudis šventė savo 100-metį, turėjome garbės jį aplankyti jo namuose Monee, IL. Ta­da su vyru praleidome visą trumpą žiemiško sekmadienio popietę, po to kartu vakarieniavome viename iš Ru­džio pamėgtų restoranų. Grį­žome į na­mus paveikti to žmogaus blai­vaus galvojimo, neišblėsusios mei­lės žmonai, kurios jis neteko prieš keletą me­tų, jo puikios atminties, gyvybingumo ir smalsumo viskam, nepaisant gar­baus am­žiaus. ,,Gyvenimas trumpas” – tebeaidi galvoje gerb. Rudžio iš­tarti žodžiai. Trumpas? Nors išgyventi du pasauliniai karai, dvi (tegu ir netiesiogiai) Lietuvos nepriklausomybės, išauginti keturi vaikai, pastatytos arba atstatytos bažnyčios, sėdėta prie vie­no stalo su garsiais politikais ir verslininkais, o iš popiežiaus Jono Pau­liaus II rankų priimtas garbingas ap­dovanojimas... ,,Mano laikas yra trumpas. Dar turiu truputį virš­kinimo galvoj – analizuoti. Mes turim įver­tinti tą brangų stebuklą – gyvastį”, – taip tada dėstė Rudis.

Mūsų pokalbis buvo ilgas ir chaotiškas: jis krypo tai į istoriją, tai į dabartį, tai į krikščionybę, tai į politiką. Geografinė kreivė nubangavo iki Pa­kistano, Irano, Turkijos ir Egipto; laiko kopėčiomis nusileidome net iki XVI amžiaus (Anglijoje – Shakes­peare, Lietuvoje – Vilniaus universitetas ir Statutas). Jau nekalbant apie šokinėjimą aukštyn, žemyn XX a. dešimtmečių pakopomis. Pašnekovas prisiminė knygas, kurios jam paliko didelį įspūdį (tarp kurių – Lionel Kochan ,,The Making of Modern Russia”, Dale Carnegie ,,How to Win Friends and Influence People”), filmus (pvz., ,,Daktarą Živago”, kurį išvakarėse eilinį kartą žiūrėjo), citavo Tolstoj ir Shakespeare.

Rudis pasakojo įvairius atsitikimus iš savo ar savo draugų (kilmingos rusų giminės atstovo Ni­cholas Goncharov, litvako Morris B. Sachs ir kt.) gyvenimo, suvokdamas ir apgailestaudamas, kad dauguma tų istorijų, nesvarbu, kokios svarbios ir įdomios bebūtų, ,,neišvengiamai pasimes laike”.

,,Mano kilmė lietuviška, bet aš – amerikonas”, – pareiškė Rudis. Sakė, kad dabar, jei aplinkybės leistų, labai mielai važiuotų gyventi į Lietuvą. ,,Jūs esate apdovanoti gamta”, – pridūrė jis. Ru­džio tėvai į Ameriką atvyko dar būdami vaikai. Scranton, Penn­­sylvania, užaugo, susitiko ir ap­sivedė. Pats Antanas Rudis gimė Či­kagoje, krikštytas dabar jau nu­verstoje Šv. Jurgio bažnyčioje, Brid­ge­­port. Šeimoje augo keturi vaikai – trys broliai ir sesuo. Tėvo neteko būdamas vos devynerių (,,vyrai tuo­met anksti mirdavo – sunkiai dirbdavo, jei kas sulaukdavo šešiasdešimt penkerių, skaitydavosi senas”). Apie savo kilmę sužinojo tik apsivedęs. Po vestuvių jiedu su ponia Marija aplankė tėvo seserį Pennsylvania ir tuomet išgirdo, kad šeima kilusi nuo Tau­ragės – iš Pagramančio. ,,At­mink, ta­vo pavardė – Rudis”, – pasakė jam teta.

Vėliau gerb. Antanui į rankas pa­kliuvo ,,Rea­der’s Digest” numeris, kuriame buvo rašoma apie senovės Romos gladiatorius. Pasirodo, pasižymėjusiems gladiatoriams būdavo su­teikiama laisvė ir, kaip jos simbolis, – medinis kardas – rudis. Įgiję laisvę buvę vergai galėdavo tapti gladiatorių mo­kytojais ir naudoti rudį kaip mokymo priemonę.

Antanas Rudis buvo laisvas žmogus – ne tik dėl to, kad gimė laisvame krašte, Amerikoje. Jis taip pasirinko. Jis pasirinko vertybes, kurios jo gy­venimui suteikė tvirtą pagrindą. Jis pasirinko tu­rėti nepriklausomą nuomonę – apie žmones, įvykius ir reiškinius. Jis pasirinko gerai kalbėti lietuviškai, nors gimė Amerikoje, kaip gyvą priekaištą tiems, kurie po kelerių metų dvikalbystės ,,užmiršta” gim­tąją kalbą arba įgyja ,,neištrinamą” akcentą.

Inžinierius, pramonininkas, vi­suo­menės veikėjas, mecenatas, laisvas ir orus JAV pilietis, XX a. riteris Antanas Juozas Rudis mirė gruodžio 10 d., likus šiek tiek daugiau nei mė­nesiui iki savo 102-ojo gimtadienio. Simboliška, kad atsisveikinimo Mi­šios vyko Švč. Mergelės Marijos Gi­mimo bažnyčioje – toje pačioje, kurią statant metalinis karkasas buvo išlietas A. Rudžio gamykloje.

Kai pagalvoju apie tą prieš dvejus metus įvykusį mūsų susitikimą, prieš akis iškyla balti (kaip ir tuomet, 2011 metų sausį) Monee apylinkių laukai, o per juos ant balto žirgo su trofėjiniu kardu rankoje link horizonto tolsta išeivijos riteris. Joja tiesiai į glėbį savo mylimai žmonai Ma­rijai, kurią viso mūsų pokalbio metu jis vadino ,,mano ponia”, apie kurią kalbėjo tik su gilia pagarba ir susižavėjimu ir kurios netektį – aiškiai jautei – jis vis dar giliai išgyveno.

***
Antanas Juozas Rudis gimė 1911 m. Čikagoje, mokėsi Tilden technikos mokykloje, 1935 m. bakalauro laipsniu baigė Illinois Institute of Tech­nology. Dirbo plieno pramonėje: ,,John O’Leary”, ,,Kelly” bendrovėse, 1942 m. Blue Island įsteigė savo įmo­nę ,,Rockwell Engineering”, gaminusią stambias metalines konstrukcijas laivams, jėgainėms, kitiems dideliems objektams. 1940 m. vedė West­ville, IL, gimusią Mariją Juozapai­tytę, su ja už­augino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukteris.

Būtent Rudienė įkvėpė vyrą di­deliems lietuviškiems darbams. Be Ru­džių šeimos nestovėtų Marijos mer­gaičių gimnazija ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Marquette Park, marijonų vienuolynas ir ,,Drau­go” rūmai, Jaunimo centras ir Šv. Kry­žiaus ligoninė. Ir ne tik tai – ištisų dešimtmečių lietuviškas gyvenimas Čikagoje yra nedalomai susijęs su M. ir A. Rudžių veikla. Savo lėšomis jie leido vadovėlius lituanistinėms mokykloms, rėmė įvairius kultūrinius renginius: ,,Vyčių” inscenizuotas lietuviškas vestuves, ,,Mar­gučio” koncertą Lyric Opera scenoje, K. V. Banaičio operos ,,Jū­ratė ir Kas­tytis” pastatymą, kitus įspūdingus ir iki šiai dienai prisimenamus projektus.

Rudžių finansinės paramos su­laukė ne tik Čikaga. Štai Šiluvos koplyčia Washington, DC – taip pat jų rūpesčio vaisius. Net tolimoje Vene­sueloje stovi tūkstančio metų senumo bažnyčia, kurią kažkada padėjo atstatyti Antanas Rudis. Kaip ir Pa­laimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia Vidugiriuose, Punsko valsčiuje, ji pastatyta už Rudžių šeimos lėšas ir jų rūpesčiu.

Plati ir Rudžio visuomeninė bei politinė veikla. Kokių tik pareigų jam neteko imtis! Jis buvo Amerikos lietuvių tarybos (ALT) centro valdybos narys, pirmininko pavaduotojas ir pir­mininkas. 1945 m. dalyvavo JAV delegacijoje Jungtinėse Tautose dėl Lietuvos okupacijos panaikinimo. Buvo JAV Kongreso Kersten komiteto specialusis patarėjas ir ALT’o įgaliotinis; 1954 m. su komiteto pirmininku Charles J. Kersten vyko į Europą tirti SSRS agresijos Baltijos kraštuose (Kersten komiteto dokumentai ,,Bal­ti­jos valstybių užgrobimo byla” 1972 m. išleisti New York, o 1997 m. Rudžio ir Vytauto A. Dam­bra­vos rūpesčiu ir lėšomis – Lie­tu­voje).

Rudžiui teko vadovauti Lietuvių prekybos rūmams, dirbti JAV LB taryboje, būti BALF’o direktoriumi, pirmininkauti Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos centro val­dybai, ilgus metus va­dovauti Lie­tuvių katalikų spaudos draugijai. 1986 m. jis buvo iš­rinktas LKDP centro komiteto pirmininku. Nuo 1954-ųjų arkivysk. J. Skvi­rec­ko pa­vedimu saugojo Po­pie­­žiaus Pi­jaus XII bulę apie Šv. Kazi­miero paskelbimą Lie­­­­tuvos jaunimo globėju, o 2001 m. kovo 4 d. atvežė ją į Vilnių ir Arki­kated­roje perdavė kardinolui Au­driui J. Bač­kiui. 1987 m. Rudis po­piežiaus Jono Pau­liaus II buvo apdovanotas Šv. Gri­galiaus ordinu, o Ma­rija Ru­dienė – žymeniu ,,Pro Ecclesia et Pontifice”.




L. Savickas, su jaunimo pritarimu, remia A. Rudžio kanditatūrą į JAV kongeresą  1958 metais.

,,Draugo” statybos komitetas su Čikagos kard. S.  Stritch 1956 m. Iš kairės: kun. V. Rimšelis, E. Stasiukaitis, Antanas Rudis, kun. V. Parulis, kardinolas Stritch, kun. I. Albavičius, L. Šimutis, kun. P. Činikas,



Marija ir Antanas Rudžiai su Illinois senatorium Charles Percy.


,,Mano laikas yra trumpas. Dar turiu truputį virškinimo galvoj – analizuoti. Mes turim įvertinti tą brangų stebuklą – gyvastį”

,,Lietuvos praeityje būta šlovingų dalykų. Būta asmenybių, kurias pripažino pa­saulis, – Šv. Kazimieras, Jo­gaila. Kaip brangiausią relikviją turėtumėte švęsti Vil­niaus universitetą. Lietuvių tauta turi vieną pirmųjų uni­ver­sitetų Rytų ir Vidurio Eu­ropoje! Ir vieną seniausių pa­saulyje Statutų. Aš Loyolos uni­versitete išlaikau dvi stipendijas kasmet po 2,500 dol. studijuoti Lietuvos Sta­tutą, lyginti jį su kitais. Ir kasmet abi vietos užpildytos. Kam jaunimui studijuoti apie Lietuvą? Esate visiškai mažas taškas. Bet jeigu apibūdintumėt pasauliui, kad iš čia kilo demokratijos idėja, kad prieš 500 metų čia buvo švietimas... Pa­sirodykit! Norit, kad pa­saulis atpažintų, kad yra tokia Lietuva? Dalyvaukit šach­matų čempionate! Bet aš pastebiu, kad Lietuva tik šaškėmis moka žaisti...”

,,Lietuviai serga srovine liga. Pirmiausia – kurti srovę. O kas sudaro srovę? Trys-keturi-penki žmonės. Lietuvoje yra keliasdešimt partijų. Trys milijonai gyventojų – iš kur po galais gali būti tiek idėjų?! Kai čia, Amerikoje, įsitraukiau į lietuvišką darbą, Lietuvos laisvinimą, irgi pastebėjau, kad lietuviams pirmiausia rūpėjo politinė partija, o ne tautos reikalai Amerikoje. Čikagoje ėjo komunistų laikraštis ‘Vilnis’, New York – ‘Laisvė’. Kam lietuviams Amerikoje komunistiniai laikraščiai? Čia laisvas kraštas! Siekti, kad lietuviai būtų revoliucionieriai Amerikoje? Sakiau: ‘Čia Amerikos valdžia pagal Konstituciją, čia – Amerikos ‘kiemas’. Jūs lietuviškai žaiskite ką norite, galite pjauti vienas kitą, bet nelieskite Amerikos!” Paklydę žmonės manė, kad komunizmas geriau, nei kas buvo šiame krašte.”

,,Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, nes lietuviai neturėjo platesnio akiračio. Esu vienas iš National Strategy Forum steigėjų, susipažinęs su užsienio politikos klausimais. Skaičiau ES konstituciją – 1,000 puslapių! Sakiau: ‘Nebėkit taip arti to lovio, jūs prarandate kalbos laisvę!’ Bet lietuviai, kaip lemingai: vienas į jūrą, ir visi – iš paskos. Sako: ‘Mes dabar gaunam paskolų, mes turim daug teisių...’ Bet, žinokit, prancūzas, vokietis ar italas jų turi daugiau! Lietuva – mažas kraš­tas. Pakartoti Europoje Ame­ri­kos idėją buvo norima jau seniai. O štai Iowa prieš 150 metų buvo socialistinė tvarka: įnašas – į viena, iš ten visi pasiima po saują. Bėda tik ta, kad vieno sauja didelė, o kito – maža...”

,,Anksčiau žmonės jungėsi prie tikybos. Dėl to buvo 150 katalikiškų parapijų Amerikoje. Illinois jų buvo 26, Pennsylvania – net 40. Kai po karo atvyko dipukai, galvojom, kad jie papildys mūsų eiles. Bet taip neišėjo, jie pradėjo sau dirbti. ‘Čia bus mūsų’, – sakė. Amerikos lietuviai sakydavo: ‘Čia bus lietuvių...’”

,,Man sako – kunigas toks ir toks. Na, ir kas, jis – tik žmogus. Kristus neparašė darbotvarkės, jis tik mintis paliko. Dale Carnegie knyga ‘How to Win Friends and Influence People’ pa­sirodė 1936 metais, nuo to laiko būta daug jos leidimų. Ją perskaitę, suprasite, kodėl Vakarams sekasi. Jie vadovaujasi principu: ne ką tu man gali padaryti, o kaip aš tau galiu pagelbėti. Mano mama anksti liko našle (tada buvo daug našlių). Užsakė tam tikrą skaičių Mišių už savo vyrą. Kai klebonas viską paskaičiavo, ma­ma suprato, kad neturi tiek pinigų. Jai patarė kreiptis į netoliese buvusią airių bažnyčią, ten klebonas ne­paėmė nieko, sako – mes jums tarnau­jame. Lietuviams nepatinka klebonas, meta tikėjimą. Amerikie­čiai eina į kitą parapiją.”

,,Nepaisant, kokioj šeimoj tu gimsti, gimsti su stebuklingu dalyku – kreditu, duotu Aukščiausiojo. Jei viskas einasi gerai, mes dėkojame Dievui, jei kur nors užkliūva, mes jį prakeikiam. Jeigu turi ir nemoki įver­tinti – prarasi. Esi kas esi, bet reikia suprasti vertybes ir mokėti pasirinkti. Vienam vertybė – šnapso bonka, kitam – kaimyną dvasiškai palaikyti. Mes su ponia dalinomės.”