![](01-05-13rudis002.jpg)
A. M. Rudžiai su Lietuvos Respublikos apdovanojimais. Stovi (iš
k.): Alma Adamkienė, Antanas Rudis, LR prezidentas Valdas Adamkus ir
Marija Rudienė.
Kalėdos su išeivijos riteriu
RAMUNĖ LAPAS
Kai
prieš beveik dvejus metus Antanas Juozas Rudis šventė
savo 100-metį, turėjome garbės jį aplankyti jo namuose Monee, IL.
Tada su vyru praleidome visą trumpą žiemiško sekmadienio
popietę, po to kartu vakarieniavome viename iš Rudžio
pamėgtų restoranų. Grįžome į namus paveikti to žmogaus
blaivaus galvojimo, neišblėsusios meilės žmonai,
kurios jis neteko prieš keletą metų, jo puikios atminties,
gyvybingumo ir smalsumo viskam, nepaisant garbaus amžiaus.
,,Gyvenimas trumpas” – tebeaidi galvoje gerb. Rudžio
ištarti žodžiai. Trumpas? Nors išgyventi du
pasauliniai karai, dvi (tegu ir netiesiogiai) Lietuvos
nepriklausomybės, išauginti keturi vaikai, pastatytos arba
atstatytos bažnyčios, sėdėta prie vieno stalo su garsiais
politikais ir verslininkais, o iš popiežiaus Jono Pauliaus
II rankų priimtas garbingas apdovanojimas... ,,Mano laikas yra
trumpas. Dar turiu truputį virškinimo galvoj –
analizuoti. Mes turim įvertinti tą brangų stebuklą –
gyvastį”, – taip tada dėstė Rudis.
Mūsų pokalbis buvo ilgas ir chaotiškas: jis krypo tai į
istoriją, tai į dabartį, tai į krikščionybę, tai į politiką.
Geografinė kreivė nubangavo iki Pakistano, Irano, Turkijos ir
Egipto; laiko kopėčiomis nusileidome net iki XVI amžiaus (Anglijoje
– Shakespeare, Lietuvoje – Vilniaus universitetas ir
Statutas). Jau nekalbant apie šokinėjimą aukštyn, žemyn
XX a. dešimtmečių pakopomis. Pašnekovas prisiminė knygas,
kurios jam paliko didelį įspūdį (tarp kurių – Lionel Kochan ,,The
Making of Modern Russia”, Dale Carnegie ,,How to Win Friends and
Influence People”), filmus (pvz., ,,Daktarą Živago”, kurį
išvakarėse eilinį kartą žiūrėjo), citavo Tolstoj ir Shakespeare.
Rudis pasakojo įvairius atsitikimus iš savo ar savo draugų
(kilmingos rusų giminės atstovo Nicholas Goncharov, litvako Morris
B. Sachs ir kt.) gyvenimo, suvokdamas ir apgailestaudamas, kad dauguma
tų istorijų, nesvarbu, kokios svarbios ir įdomios bebūtų,
,,neišvengiamai pasimes laike”.
,,Mano kilmė lietuviška, bet aš –
amerikonas”, – pareiškė Rudis. Sakė, kad dabar, jei
aplinkybės leistų, labai mielai važiuotų gyventi į Lietuvą. ,,Jūs esate
apdovanoti gamta”, – pridūrė jis. Rudžio tėvai į
Ameriką atvyko dar būdami vaikai. Scranton, Pennsylvania,
užaugo, susitiko ir apsivedė. Pats Antanas Rudis gimė
Čikagoje, krikštytas dabar jau nuverstoje Šv.
Jurgio bažnyčioje, Bridgeport. Šeimoje augo
keturi vaikai – trys broliai ir sesuo. Tėvo neteko būdamas vos
devynerių (,,vyrai tuomet anksti mirdavo – sunkiai dirbdavo,
jei kas sulaukdavo šešiasdešimt penkerių,
skaitydavosi senas”). Apie savo kilmę sužinojo tik apsivedęs. Po
vestuvių jiedu su ponia Marija aplankė tėvo seserį Pennsylvania ir
tuomet išgirdo, kad šeima kilusi nuo Tauragės
– iš Pagramančio. ,,Atmink, tavo pavardė –
Rudis”, – pasakė jam teta.
Vėliau gerb. Antanui į rankas pakliuvo ,,Reader’s
Digest” numeris, kuriame buvo rašoma apie senovės Romos
gladiatorius. Pasirodo, pasižymėjusiems gladiatoriams būdavo
suteikiama laisvė ir, kaip jos simbolis, – medinis kardas
– rudis. Įgiję laisvę buvę vergai galėdavo tapti gladiatorių
mokytojais ir naudoti rudį kaip mokymo priemonę.
Antanas Rudis buvo laisvas žmogus – ne tik dėl to, kad gimė
laisvame krašte, Amerikoje. Jis taip pasirinko. Jis pasirinko
vertybes, kurios jo gyvenimui suteikė tvirtą pagrindą. Jis
pasirinko turėti nepriklausomą nuomonę – apie žmones,
įvykius ir reiškinius. Jis pasirinko gerai kalbėti
lietuviškai, nors gimė Amerikoje, kaip gyvą priekaištą
tiems, kurie po kelerių metų dvikalbystės ,,užmiršta”
gimtąją kalbą arba įgyja ,,neištrinamą” akcentą.
Inžinierius, pramonininkas, visuomenės veikėjas, mecenatas,
laisvas ir orus JAV pilietis, XX a. riteris Antanas Juozas Rudis mirė
gruodžio 10 d., likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui iki
savo 102-ojo gimtadienio. Simboliška, kad atsisveikinimo
Mišios vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo
bažnyčioje – toje pačioje, kurią statant metalinis karkasas buvo
išlietas A. Rudžio gamykloje.
Kai pagalvoju apie tą prieš dvejus metus įvykusį mūsų
susitikimą, prieš akis iškyla balti (kaip ir tuomet, 2011
metų sausį) Monee apylinkių laukai, o per juos ant balto žirgo su
trofėjiniu kardu rankoje link horizonto tolsta išeivijos
riteris. Joja tiesiai į glėbį savo mylimai žmonai Marijai, kurią
viso mūsų pokalbio metu jis vadino ,,mano ponia”, apie kurią
kalbėjo tik su gilia pagarba ir susižavėjimu ir kurios netektį –
aiškiai jautei – jis vis dar giliai išgyveno.
***
Antanas Juozas Rudis gimė 1911 m. Čikagoje, mokėsi Tilden technikos
mokykloje, 1935 m. bakalauro laipsniu baigė Illinois Institute of
Technology. Dirbo plieno pramonėje: ,,John O’Leary”,
,,Kelly” bendrovėse, 1942 m. Blue Island įsteigė savo įmonę
,,Rockwell Engineering”, gaminusią stambias metalines
konstrukcijas laivams, jėgainėms, kitiems dideliems objektams. 1940 m.
vedė Westville, IL, gimusią Mariją Juozapaitytę, su ja
užaugino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukteris.
Būtent Rudienė įkvėpė vyrą dideliems lietuviškiems darbams.
Be Rudžių šeimos nestovėtų Marijos mergaičių gimnazija
ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Marquette Park,
marijonų vienuolynas ir ,,Draugo” rūmai, Jaunimo centras ir
Šv. Kryžiaus ligoninė. Ir ne tik tai – ištisų
dešimtmečių lietuviškas gyvenimas Čikagoje yra nedalomai
susijęs su M. ir A. Rudžių veikla. Savo lėšomis jie leido
vadovėlius lituanistinėms mokykloms, rėmė įvairius kultūrinius
renginius: ,,Vyčių” inscenizuotas lietuviškas vestuves,
,,Margučio” koncertą Lyric Opera scenoje, K. V. Banaičio
operos ,,Jūratė ir Kastytis” pastatymą, kitus
įspūdingus ir iki šiai dienai prisimenamus projektus.
Rudžių finansinės paramos sulaukė ne tik Čikaga. Štai
Šiluvos koplyčia Washington, DC – taip pat jų rūpesčio
vaisius. Net tolimoje Venesueloje stovi tūkstančio metų senumo
bažnyčia, kurią kažkada padėjo atstatyti Antanas Rudis. Kaip ir
Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia Vidugiriuose, Punsko
valsčiuje, ji pastatyta už Rudžių šeimos lėšas ir jų
rūpesčiu.
Plati ir Rudžio visuomeninė bei politinė veikla. Kokių tik pareigų jam
neteko imtis! Jis buvo Amerikos lietuvių tarybos (ALT) centro valdybos
narys, pirmininko pavaduotojas ir pirmininkas. 1945 m. dalyvavo
JAV delegacijoje Jungtinėse Tautose dėl Lietuvos okupacijos
panaikinimo. Buvo JAV Kongreso Kersten komiteto specialusis patarėjas
ir ALT’o įgaliotinis; 1954 m. su komiteto pirmininku Charles J.
Kersten vyko į Europą tirti SSRS agresijos Baltijos kraštuose
(Kersten komiteto dokumentai ,,Baltijos valstybių užgrobimo
byla” 1972 m. išleisti New York, o 1997 m. Rudžio ir
Vytauto A. Dambravos rūpesčiu ir lėšomis –
Lietuvoje).
Rudžiui teko vadovauti Lietuvių prekybos rūmams, dirbti JAV LB
taryboje, būti BALF’o direktoriumi, pirmininkauti Amerikos
lietuvių Romos katalikų federacijos centro valdybai, ilgus metus
vadovauti Lietuvių katalikų spaudos draugijai. 1986 m. jis
buvo išrinktas LKDP centro komiteto pirmininku. Nuo
1954-ųjų arkivysk. J. Skvirecko pavedimu saugojo
Popiežiaus Pijaus XII bulę apie Šv.
Kazimiero paskelbimą Lietuvos jaunimo globėju,
o 2001 m. kovo 4 d. atvežė ją į Vilnių ir Arkikatedroje
perdavė kardinolui Audriui J. Bačkiui. 1987 m. Rudis
popiežiaus Jono Pauliaus II buvo apdovanotas Šv.
Grigaliaus ordinu, o Marija Rudienė – žymeniu
,,Pro Ecclesia et Pontifice”.
![](01-05-13rudisforkong.jpg)
L. Savickas, su jaunimo pritarimu, remia A. Rudžio kanditatūrą į JAV kongeresą 1958 metais.
![](01-05-13rudisdraugas.jpg)
,,Draugo” statybos komitetas su
Čikagos kard. S. Stritch 1956 m. Iš kairės: kun. V.
Rimšelis, E. Stasiukaitis, Antanas Rudis, kun. V. Parulis,
kardinolas Stritch, kun. I. Albavičius, L. Šimutis, kun. P.
Činikas,
![](01-05-13rudys-percy.jpg)
Marija ir Antanas Rudžiai su Illinois senatorium Charles Percy.
,,Mano laikas yra trumpas. Dar turiu truputį virškinimo galvoj
– analizuoti. Mes turim įvertinti tą brangų stebuklą –
gyvastį”
![](01-05-13Antanas-Rudis-007.jpg)
,,Lietuvos praeityje būta
šlovingų dalykų. Būta asmenybių, kurias pripažino pasaulis,
– Šv. Kazimieras, Jogaila. Kaip brangiausią relikviją
turėtumėte švęsti Vilniaus universitetą. Lietuvių tauta
turi vieną pirmųjų universitetų Rytų ir Vidurio
Europoje! Ir vieną seniausių pasaulyje Statutų. Aš
Loyolos universitete išlaikau dvi stipendijas kasmet po
2,500 dol. studijuoti Lietuvos Statutą, lyginti jį su kitais. Ir
kasmet abi vietos užpildytos. Kam jaunimui studijuoti apie Lietuvą?
Esate visiškai mažas taškas. Bet jeigu apibūdintumėt
pasauliui, kad iš čia kilo demokratijos idėja, kad prieš
500 metų čia buvo švietimas... Pasirodykit! Norit, kad
pasaulis atpažintų, kad yra tokia Lietuva? Dalyvaukit
šachmatų čempionate! Bet aš pastebiu, kad Lietuva
tik šaškėmis moka žaisti...”
,,Lietuviai serga srovine liga.
Pirmiausia – kurti srovę. O kas sudaro srovę? Trys-keturi-penki
žmonės. Lietuvoje yra keliasdešimt partijų. Trys milijonai
gyventojų – iš kur po galais gali būti tiek idėjų?! Kai
čia, Amerikoje, įsitraukiau į lietuvišką darbą, Lietuvos
laisvinimą, irgi pastebėjau, kad lietuviams pirmiausia rūpėjo politinė
partija, o ne tautos reikalai Amerikoje. Čikagoje ėjo komunistų
laikraštis ‘Vilnis’, New York –
‘Laisvė’. Kam lietuviams Amerikoje komunistiniai
laikraščiai? Čia laisvas kraštas! Siekti, kad lietuviai
būtų revoliucionieriai Amerikoje? Sakiau: ‘Čia Amerikos valdžia
pagal Konstituciją, čia – Amerikos ‘kiemas’. Jūs
lietuviškai žaiskite ką norite, galite pjauti vienas kitą, bet
nelieskite Amerikos!” Paklydę žmonės manė, kad komunizmas geriau,
nei kas buvo šiame krašte.”
,,Lietuva tapo Europos Sąjungos nare,
nes lietuviai neturėjo platesnio akiračio. Esu vienas iš
National Strategy Forum steigėjų, susipažinęs su užsienio politikos
klausimais. Skaičiau ES konstituciją – 1,000 puslapių! Sakiau:
‘Nebėkit taip arti to lovio, jūs prarandate kalbos laisvę!’
Bet lietuviai, kaip lemingai: vienas į jūrą, ir visi – iš
paskos. Sako: ‘Mes dabar gaunam paskolų, mes turim daug
teisių...’ Bet, žinokit, prancūzas, vokietis ar italas jų turi
daugiau! Lietuva – mažas kraštas. Pakartoti Europoje
Amerikos idėją buvo norima jau seniai. O štai Iowa
prieš 150 metų buvo socialistinė tvarka: įnašas – į
viena, iš ten visi pasiima po saują. Bėda tik ta, kad vieno
sauja didelė, o kito – maža...”
,,Anksčiau žmonės jungėsi prie
tikybos. Dėl to buvo 150 katalikiškų parapijų Amerikoje.
Illinois jų buvo 26, Pennsylvania – net 40. Kai po karo atvyko
dipukai, galvojom, kad jie papildys mūsų eiles. Bet taip
neišėjo, jie pradėjo sau dirbti. ‘Čia bus mūsų’,
– sakė. Amerikos lietuviai sakydavo: ‘Čia bus
lietuvių...’”
,,Man sako – kunigas toks ir
toks. Na, ir kas, jis – tik žmogus. Kristus neparašė
darbotvarkės, jis tik mintis paliko. Dale Carnegie knyga ‘How to
Win Friends and Influence People’ pasirodė 1936 metais, nuo
to laiko būta daug jos leidimų. Ją perskaitę, suprasite, kodėl Vakarams
sekasi. Jie vadovaujasi principu: ne ką tu man gali padaryti, o kaip
aš tau galiu pagelbėti. Mano mama anksti liko našle (tada
buvo daug našlių). Užsakė tam tikrą skaičių Mišių už savo
vyrą. Kai klebonas viską paskaičiavo, mama suprato, kad neturi
tiek pinigų. Jai patarė kreiptis į netoliese buvusią airių bažnyčią,
ten klebonas nepaėmė nieko, sako – mes jums tarnaujame.
Lietuviams nepatinka klebonas, meta tikėjimą. Amerikiečiai eina į
kitą parapiją.”
,,Nepaisant, kokioj šeimoj tu
gimsti, gimsti su stebuklingu dalyku – kreditu, duotu
Aukščiausiojo. Jei viskas einasi gerai, mes dėkojame Dievui, jei
kur nors užkliūva, mes jį prakeikiam. Jeigu turi ir nemoki
įvertinti – prarasi. Esi kas esi, bet reikia suprasti
vertybes ir mokėti pasirinkti. Vienam vertybė – šnapso
bonka, kitam – kaimyną dvasiškai palaikyti. Mes su ponia
dalinomės.”