Kas geriau – žuvis ar meškerė?

Angelė Kavakienė

Dažnai susiduriame su žmonė­mis ar organizacijomis, pra­šan­čio­mis aukų. Jų prašo ir as­menys, ne­tekę darbo. Tačiau jei jiems pasiūlai laikinas padienio darbininko valandas, kurios padėtų išlaikyti šeimą, pasirodo, kad toks paprastas darbas netinka, o kitokio ne visada turime. Vadinasi, sena patarlė, kad pašalpos prašančiam geriau duok ne žuvį, o meškerę, kad pats tą žuvį susigautų, lietuviui netinka?

Puiku, kad išeivijoje visuomeni­ninkai rūpinasi išlaikyti lietuviškąją kultūrą – muziką, literatūrą, filosofiją, meną, mokslą, daug dėmesio ski­ria švietimui, sportui. Tačiau mažai kam rūpi, kad lietuvių verslininkų išei­vijoje bankrutuoja dvigubai daugiau negu lenkų, rusų ar net ame­ri­kiečių. Kodėl?

Man atrodo, kad kai ką esame apvertę aukštyn kojomis. Čia nori ne­nori prisimeni italų renesansą, kada Florencijoje ekonomiškai suklestėjo miestai, praturtėjo prekybininkai, pinigų keitėjai ir amatininkai, kurie turėdami daugiau pinigų, jų daugiau galėjo skirti kultūros, meno ir visuo­meninės minties suklestėjimui, tada ne tik Florencija, bet pamažu ir visa Europa atgimė.

Tuo tarpu mūsų lietuviškose orga­nizacijose beveik jokio dėmesio neskiriama išeivijos ekonominiam pagrindui pakloti, paprastai dėmesys apsiriboja prašant pinigų iš smulkių, dažnai vos galą suduriančių versli­ninkų, pavienių asmenų, šalpa užsiimančių organizacijų arba dar blogiau – reikalaujant piniginės para­mos iš Lietuvos.

Jei dar kapitalistinėje visuome­nė­je augę dipukai palaikė vienas ki­tus – (iki šiol senbuviai primena linksmą eilėraštuką apie Lieponių baldų krautuvę), – draustis ėjo pas F. Zapolį, mašinas pirko pas S. Balzeką, tai sovietijoje išaugę trečiabangiai verslu užsiimančius žmones dažnai vadina spekuliantais. Net Lietuvių Bendruomenėje bei jos apylinkėse aukštas pareigas užimantys vadai kartais tiesiog spinduliuoja panieka verslininkams, nes sovietijoje laisvosios prekybos sąvoka iš viso neegzistavo. Maskva viską, kas buvo pa­ga­minta, pasiimdavo, ir po šiek tiek vi­siems atseikėdavo. Visi tokią dikta­tū­rą keiksnojo, tačiau, pasi­keitus lai­kams, savo mentaliteto dažnas ne­pa­keitė ir toliau velka verslinin­kus lydintį sovietinės visuomenės po­žiū­rio šleifą.

Nemažą įtaką, formuojant žmo­nių nuomonę, daro mūsų laikraščiai, nes skaitytojams daug įdomiau yra skaityti, kad kažkas kažką apgavo, o jei neapgavo, tai vis tiek turbūt ap­gaus, tačiau tokie rašytojai kažkodėl net nesusimąsto, kad būtent versli­nin­kai sukuria mums reikalingus pro­duktus, be verslininkų jie nenu­sipirks net paprasčiausios bandelės ar parkeriuko savo straipsniui pa­rašyti.

Man sutikus užimti JAV LB Kraš­­to valdybos ekonominio sek­to­riaus vicepirmininkės kėdę, nutarė­me suartinti verslininkus su bendruo­mene, iš­siuntėme laiškus, prašydami atsiųs­ti verslininkų sąrašus atskiro­se apylinkėse. Didelei nuosta­bai, pirmiausia gavome iš apylinkių valdybų laiškų, klausiančių, kas yra versli­nin­­kas arba išgirdome nuomo­nių, kad tai gali būti net naudinga (?!) verslininkams.

Taigi, turbūt reikia pradėti nuo verslo abėcėlės ir populiariai pa­aiš­kinti, kad verslininkas yra žmogus, kuris telkia lėšas, darbo jėgą, organi­zuoja gamybos priemones, kuria kokį nors produktą, kurį gali pasiūlyti žmo­nėms, o sėkmę ar nesėkmę pri­sii­ma pats. Dažnai kalbuosi su žmonė­mis, vis daugiau lietuvių patys nori būti verslininkais, matydami kitų sėkmę, tačiau nesiryžta rizikuoti dažnai net visu savo turtu – sukauptu ar paskolintu – ir bent laikinai užmiršti savo patogų gyvenimo būdą. Ir kodėl mūsų visuomenininkai taip susirūpi­nę, kad neduok Dieve jų veikla neatneštų kažkokios naudos lietuvių verslininkui?!

Suprantama, kad bet kuris iš mū­sų turėtų padėti našlaičiams ar sergantiems vaikams bei seneliams, ta­čiau labai nesuprantama, kada gelbėti reikia pajėgius dirbti suaugusius, nesugebančias savo darbo pertvarkyti pagal laiko reikalavimus orga­nizacijas ar net finansiškai rem­ti kitus verslus. Mano suvokimu, ge­riau tuos pinigus įdėti į savą verslą, kad jis plėtotųsi, atsirastų daugiau darbo vietų, žmonės turėtų darbus ir geriau uždirbtų. Vadinasi, jeigu no­rite susilaukti iš lietuvių verslininkų aukų, visų pirma padėkite tiems verslams suklestėti, kad verslininkas, turėdamas atliekamų lėšų, galėtų jas skirti tai pačios išeivijos kultūrai, švie­timui, sportui, spaudai pagelbėti.

Iš kitos pusės kartais matau, kad tie nelengvai suaukoti pinigai paskui įvairių organizacijų švaistomi be pa­grįstos priežasties, kartais net neatsi­skaitant su savo aukotojais bei rėmėjais, ir kyla didelės abejonės dėl tokių aukų tikslingumo. Arba kodėl versli­ninkai turi padėti apylinkėms, kurių valdybų nariai pirmiausia baiminasi, kad savo veikla gal net pagelbės apylinkėje įsikūrusiems verslinin­kams?

Krikščioniška pareiga mums lie­pia pasidalyti duona su varguoliais, tačiau ar reikia dalytis tada, jei jie patys pasirenka kelią vargti? Kokios gražios lietuviškos ateities mes gali­me tikėtis, jei lietuviai nebesutaria vienas su kitu, išeivija susiskaldė į bangas, širdies gilumoje priešiškas viena kitai ir nesugebančias rasti bendros kalbos, kada ekonominio pagrindo kūrėjai verslininkai išeivijoje tų pačių aukų prašytojų yra ver­tinami tik kaip antrarūšiai šio pusrutulio gyventojai?

Mielieji, neprašykite jau sugautos žuvies. Prašykite meškerės, su kuria patys galėtumėte tą žuvį sužvejoti, o jei nepajėgiate, tada įvertin­kite, ką darote ne taip, ką reikia pakeisti, kad žvejyba būtų sėkminga. Geru žveju, jei noro ir proto užtenka, gali būti kone kiekvienas mūsų.