Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius kun. dr. Algis Baniulis. Dainos Čyvienės nuotraukos

Ženklais pažymėtas gyvenimas

Nuo sausio 8 d. Pal. Jurgio Ma­tulaičio misija, Lemonte turės naują kunigą – Algį Baniulį. Parapijie­čiams jis jau pažįstamas, nes  praėjusį rugpjūtį jis pavadavo kapelioną tėvą Antaną Saulaitį, SJ. Tuomet,  prieš išvykdamas į Lietuvą,  Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius kun. dr. Algis Baniulis, SJ atsakė į Laimos Apanavičienės klausimus.


– Ar tai Jūsų pirma viešnagė šiapus Atlanto?

– Ne. Esu lankęsis kokius 4 kartus. Taip kad man ir Lemontas, ir Čikaga ne naujiena.

– Koks Jūsų kelias į kunigystę?

– Sako, kad kunigystės ženklą atsinešiau jau gimdamas. Mano tė­velis savo draugui rašytojui  Matuze­vičiui per mamos mirties dešimtmečio paminėjimą pasakojo, kad kai aš gimiau, mama pasižiūrėjo ir pa­sakė: ,,Šitas vaikas bus kunigu. Tėveli, laimink vaiką, jis bus kunigas”. Mama ir tėtis niekada nepiršo man tos minties, tačiau – nežinau, kodėl – nuo mažens žinojau – būsiu kunigu. Gal kad šeima buvo tikinti? Eidavome ir į bažnyčią, ir namuose melsdavomės.

– Tačiau buvo sovietiniai lai­kai, kai žmonės apie tai net ne­galėjo garsiai prasitarti?

– Dar besimokant mokykloje mokytojai buvo įsibaiminę, kad ne­tapčiau kunigu, nes lankiau bažny­čią. Kad nepadaryčiau mokyklai gė­dos apie mane rašė  ir laikraštyje, ir sienlaikraštyje.  Galų ga­le devintoje klasėje dėl religinių įsitikinimų bu­vau pašalintas iš Pasvalio vidurinės mokyklos. Mano likimą svarstė mo­kytojų susirinkimas, dalyvaujant ma­no mamai ir man. Elgesio pažymį sumažino iki 3. Po 9-os klasės teko išvažiuoti į Kauną. Galvojau, kad di­desnis miestas, manęs niekas nepa­žįsta…

Tačiau ir ten ,,nusekė” mano cha­rakteristikos. Tuometinėje Kauno Sa­lomėjos Nėries vidurinėje mokykloje padėtis nebuvo geresnė. Mane perauklėti bandė partijos sekretorius, mokykloje dėstęs visuomenės mokslą.

– Bet savo sumanymo neatsisa­kėte?

– Mano kelias buvo aiškus, tačiau iš karto stoti tais laikais į Kunigų seminariją negalėjau. Pirmiausia reikėjo atitarnauti tarybinėje armijoje – be kariuomenės į Seminariją net nepriimdavo. Tarnaujant, išaiškėjus mano pažiūroms, su manimi nutiko įdomi istorija. Išduotas draugo, kad kišenėje nešioju rožančių, buvau pa­kviestas pokalbiui. Pasibaigus po­kalbiui karininkas ištiesė man ranką ir paspaudė ją sakydamas: ,,Tu šau­nuolis, o draugas, kuris tave išdavė, nevertas pagarbos. Jei išdavė tave, tai kovos metu jis bet ką gali išduoti. Mums tokių reikia, bet mes jų ne­gerbiame.”

Buvau didžiai nustebęs, kad ma­no tikėjimas buvo priimtas pa­lan­kiai.

Po armijos įsidarbinau Kauno staklių gamykloje ir, padavęs pareiš­kimą į Kunigų seminariją, laukiau, ar būsiu priimtas. Ilgai negavau jokio atsakymo. Pagaliau, 1969 m. rugpjū­čio 22 d., atėjo atsakymas – priimtas. Pasakęs, kad išeinu studijuoti, para­šiau pareiškimą, kad mane atleistų iš darbo. Į tai man buvo pasakyta, kad atleis tada, kai atidirbsiu tris mėnesius. Nusiminiau. Einant pro duris valdininkas paklausė, kur studijuosiu. Nebebuvo ko slėpti, pasakiau, kad mane priėmė į Seminariją. Ir čia mane vėl maloniai nustebino valdininko poelgis: jis atsistojo, paspaudė man ranką ir pasakė, kad nuo rytojaus galiu nebeateiti į darbą.

Taigi pats Dievas mane vedė į šį kelią, ir aš esu laimingas.

– O kaip tapote jėzuitu?

– Tas kelias taip pat nebuvo lengvas. Mūsų šeima artimai bendravo su jėzuitu Pranciškumi Masilioniu, SJ. Jis pas mus laikė bites, dažnai at­va­žiuodavo, aš jam padėdavau bitinin­kauti. Kartais pasiklausydavau jo pa­mokslų, kurie man labai patikdavo. Iš jo daugiau sužinojau apie jėzuitus, girdėjau jį sakant, kad norint tarnauti kunigu, tam reikia atsiduoti visa dvasia, nors manęs niekada nekalbino nei kunigu, nei vienuoliu būti. 

Gal ir ta pažintis turėjo įtakos, nes jau pačiais pirmaisiais metais Seminarijoje apsisprendžiau tapti jėzuitu. Nutariau, kad jei būsiu kunigas, tai jau tik toks, kaip mano gy­ve­nime sutiktas jėzuitas. Apsisprendęs  nuėjau pas tėvelį P. Masilionį, SJ, ir atvirai paklausiau, ar yra galimybė tapti jėzuitu. Pasikalbėjome. Jis man pasakė, kur nuvažiuoti, į ką kreiptis.

Tais laikais norintieji tapti Jė­zuitų ordino nariais susidurdavo su dideliais sunkumais. Kadangi visi vie­nuolynai, tarp jų ir jėzuitų, veikė tik pogrindyje, pageidaujantieji įsi­lie­ti į vienuolyną privalėjo slėpti savo ketinimus net nuo šeimos narių. Tad apie savo sprendimą tapti vienuoliu nesakiau nei tėvui, nei mamai, nei kitiems šeimos nariams. Tais laikais, kad esi jėzuitas, negalėjai net Semi­narijoje pasisakyti, nes tave iškart būtų iš jos išmetę.

1970 m. birželio 5 d. daviau pirmuosius įžadus – įstojau į jėzuitų vienuolyną. Jėzuitai nebendraudami su žmonėmis turi atlikti 30 dienų uždaras rekolekcijas – vienumoje meldžiasi, medituoja, mąsto, skaito. Jų metu aš buvau užsidaręs bažny­čios bokšte netoli Biržų, kur man at­nešdavo valgio ir gėrimo, o pasivaikš­čioti išeidavau tik naktimis ir tik po kapines, nes jos buvo prie pat baž­nyčios (šypsosi). Tik 1986-aisiais, kai po visų išbandymų užsirakinęs baž­ny­čioje daviau paskutinius įžadus, pasikviečiau tėtį, kuris dar buvo gy­vas, brolius ir seseris su šeimomis, bičiulius.

– Jėzuitai nuo seno savo veiklą skyrė aktyviam pasaulietiniam gyvenimui ir visuomeniniams rei­kalams, didelę reikšmę teikė išsi­lavinimui.

– Taip, jėzuitų misija – žmogaus ugdymas, švietimas. Todėl į Lietuvą atvykę jėzuitai čia pirmiausiai kūrė mokyklas: Kražių kolegiją, Semina­riją, pirmąjį universitetą. Ir dabar mes atliekame šią misiją – Vilniuje ir Kaune yra dvi jėzuitų gimnazijos, Šiauliuose – naujokynas. Čia ugdomi būsimieji jėzuitai atlieka praktiką.

Jėzuitai vienuoliai gali būti ir mo­kyklos direktoriais, ir ka­pelio­nais, ir bažnyčios rektoriais, ir universitetų dėstytojais, ir vienuolynų viršininkais.

Aš taip pat esu turėjęs daugybę pareigų. Baigęs seminariją dirbau įvairiose parapijose. Panevėžys – pirmoji mano darbo vieta, paskui pusan­trų metų  dirbau Pakruojyje, kur dar pasisekė pastatyti kleboniją. 1986 me­tų pabaigoje aš kaip licenciatas bu­vau pakviestas į Kunigų seminariją. Ten dirbau septynerius metus – iš pradžių dėstytoju, paskui – rektoriumi. Vėliau išvažiavau į Klaipėdą, kur reikėjo statyti bažnyčią, įkurti katedrą universiteto Pedagogikos fakultete. Paskui Vilnius – buvau Šventųjų Jonų bažnyčios rektorius. Šiuo metu esu Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios Šiauliuose rektorius.

– Šiauliuose, Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje, buvo atidengtas paminklas popiežiui Jo­nui Pauliui II. Gal galite papasa­koti apie šį projektą?

– Šiauliai nėra garsūs turistų lankomomis vietomis. Mintis pastatyti skulptūrą bažnyčios, kurioje per savo apsilankymą Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. meldėsi ir ilsėjosi po­piežius Jonas Paulius II, šventoriuje, kirbėjo seniai. Popiežių Joną Paulių II buvau sutikęs bent keletą kartų. Jis man paliko labai šilto ir malonaus žmogaus įspūdį. Mąstydamas, kaip įamžinti Jono Pauliaus II atminimą ir viešnagę Šiauliuose, apžiūrėjau įvai­rius paminklus Lenkijoje ir Lie­tuvoje, tačiau nė vienas man nepaliko įspūdžio. Norėjosi, kad skulptūroje atsispindėtų Jono Pauliaus II asme­nybė. Kol suradome skulptorių, kol suderinome kitus darbus, praėjo ne­mažai laiko.

Įspūdingą trijų metrų aukščio ir per 6 tonas sveriančią skulptūrą iš granito ir bronzos sukūrė vilnietis skulptorius Mindaugas Junčys. Kūri­nį bažnyčiai padovanojo šiauliečių Žuklių šeima.

– Į paminklo atidengimo iškilmes susirinkusieji pas-te­bėjo ant skulptūros apatinės dalies raudo­ną dė­mę?             

– Man kolegos pasakojo istoriją, kad popiežiui Jonui Pauliui II lan­kantis Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, jis melsdamasis priklaupė ant šviežiai išdažytų bažnyčios grindų, ir jo rūbas išsitepė dar neišdžiūvusiais raudonais dažais. Skulptoriui M. Junčiui baigus darbą paaiškėjo, kad granito ir bronzos skulptūra turi lygiai tokią pat raudoną dėmę, kokia ,,pasipuošė” popiežius išvykdamas iš Šiaulių. Dėmė ant paminklo išryš­kėjo atsivėrus spalvotai mineralų gy­slai, tačiau tikintiesiems ji tapo sa­votišku ženklu. Tai tarsi patvirtinimas, kad jis čia buvo. Negali sakyti, kad skulptūra stovėjo be dėmės, ir staiga išlenda raudona dėmė – taip nebuvo. Žiūrint į šią mineralų suformuotą dėmę atrodo, kad tai yra kažkoks palaimintojo popiežiaus ženklas, kad jis sugrįžta su visa savo šiluma, visa meile.  

Šiuo metu prie bažnyčios sienos pritvirtinta lenta, kurioje parašyta, jog 1993 m. rugsėjo 7 d. šioje, Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, lankėsi ir meldėsi Šventasis Tėvas, na o šiau­liečiai ir miesto svečiai šią vietą da­bar dažnai aplanko.                                         


Paminklas popiežiui Jonui Pau­liui II
Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje.