Maždaug tas pats, rengėjai kiti
Pranas Visvydas
Lietuviškos Kūčios Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos
salėje visad sutraukia pilnutėlę salę svečių, norinčių paragauti
tradicinių dvylikos patiekalų, pradedant silkėmis ir baigiant grybų
pyragaičiais. Pridurkime ir kavą su saldžiu pyragu – šį
sykį po ilgesnės pertraukos. Paminėkime ir būtinus „Charles
Schwab” vyno butelius. Tai geri panašių sueigų bičiuliai.
Norėčiau vardinti kiekvieną valgį. Taupydamas energiją nurodysiu tik
kūčiukus su aguonų pienu. Kai kas juos vadina svetimžodžiu
„šližikai”. Vienaip ar kitaip pavadinti, jie yra
vienodai kieti. Ir kalėdaitis, kaip žodis yra tinkamai pakeitęs
paplotėlį. Žinoma, pašventintas, tad kaupia savyje linkėjimų
galią. Viena ponia, apėjusi daugelį stalų, su linkėjimais, pasiūlė ir
man dar likusį galiuką. Nepajėgiau nugnybti. Manau, pakako palytėjimo.
Ir jos nuoširdumo.
Šios vaišės įvyko sekmadienį tuoj po vidudienio, gruodžio
21 d. Anksčiau tai būdavo tradicinė Kūčių vakarienė. Ilgai paeiliui ją
rengdavo Juozo Daumanto vardo šaulių kuopa, vadovaujama Kazio
Karužos. Nedėstysiu, kas įvyko jam mirus. Neseniai dėl narių sumažėjimo
ir naujų įstojimų nebuvimo kuopa nusprendė savo veiklą nutraukti. Nieko
baisaus. Natūrali gyvenimo raida.
Šv. Kalėdoms artėjant atrodė, kad 2008-aisiais bendrų
lietuviškų Kūčių nebus. Padėtį išgelbėjo jaunas kunigas
Tomas Karanauskas, dabartinis Šv. Kazimiero šventovės
administratorius. Jis paragino Lietuvos Dukterų labdaros organizaciją
surengti vadinamus Kūčių pietus. Joms vadovauja veikli, sumani Ingrida
Jodelienė. Maisto ruoša rūpinosi Antanina Uldukienė, Laima Leko
ir Angelė Murauskaitė. O gėlėmis ir dekoracijomis – Giedra
Kiškis ir Darija Francesco.
Į programą, kaip visada, buvo įtrauktas parapijos choras, vedamas
Viktoro Ralio. Po kun. T. Karanausko invokacijos ir su šia proga
susijusio trumpo prisiminimo, tarto konsulo V. Čekanausko, turėjo būti
skaitomos ar sakomos paskaitėlės apie Kūčių tradicijas Lietuvoje.
Angliškai I. Jodelienė, lietuviškai R. Gasparonienė.
Tačiau pirma paskaita tuoj susidūrė su neakademiniu salės
šurmuliu. Daug kas atvažiavo nepusryčiavę. Tad pasidavė jau ant
stalų sudėtų valgių kvapams. Negi klausysi, ką ten šneka prie
mikrofono, kai tau siūlo įsidėti šaltos žuvies, ar raudonos
mišrainės. Be abejo, dėmesys maistui yra svarbesnis už žinojimą,
kas vyko senuose Lietuvos kaimuose. Tegaliu pagirti gerb. Jodelienę už
vaizdingai, aiškai sakomus sakinius. Kitomis aplinkybėmis jos
trumpa paskaita būtų kur kas sėkmingesnė. R. Gasparonienė nekalbėjo.
Pritariu.
Na, o kaip choras, vedamas Viktoro Ralio, sugiedojęs metų metais
atliekamą repertuarą? Sveikinu jų taurų įsipareigojimą. Bejea tik, kad
jie irgi giedojo valgančiai auditorijai. Daug kam, atokiau sėdintiems,
gardžių patiekalų šveitimas rūpėjo ne mažiau už harmoningas
melodijas. Juk valgant irgi galima klausytis koncerto. Kad ir
„Tyliąją naktį”, „Mes girdėjom angelus”,
„Adeste fidelis”, „Džiaukis, pasauli”... Kelias
linksmas kalėdines, kasmet kartojamas. Būtų buvę gražu, jei toji
programa būtų atliekama visiems pasisotinus. Sakykime, kavos virimo
laiku. O dabar choristai, baigę savo programą, nulipo nuo scenos ir
susėdo prie jau pavalgiusios publikos stalų – valgyti.
Gal aš į šią situaciją žiūriu pernelyg
feljetoniškai. Dėl visa ko atsiprašau. Suprantu, yra
dalykų, kuriuos nelengva pakeisti. Ypač pasivaišinimą, juolab
tradicinį, suderinti su vokaliniu menu. Tiesą pasakius, mane neramina
kita mįslė. Kodėl būtent per tiek naujosios nepriklausomybės metų nei
Lietuvoje, nei išeivijoje niekas neparašė, nesukūrė naujų
kalėdinių giesmių – įtaigiai paprastų, kurias su meile giedotų
chorai, ir klausytojai trokštų jas išgirsti. Ar nereikėtų
tam rengti konkursus su viliojančiomis premijomis? Gal jau yra tokių
žvaigždėtų kūrinių Lietuvoje, bet lig šiol iš LA
parapijos choro nesu jų išgirdęs.