Dar apie Dievą be bažnyčių arba bažnyčią be Dievo
STASYS GOŠTAUTAS
Tiesiog liūdna žiūrėti į kadaise buvusias pilnas lietuviškas
parapijas, šiandien apleistas, tuščias, pasmerktas
sugriovimui. Pravažiuoju pro savo parapijos bažnyčią Norwoode, MA ir
tiesiog pikta darosi, kai matau vietoj bažnyčios butų kompleksą. Nieko
nėra švento, tiesa? Paskutiniu laiku pasipylė straipsnių apie
Katalikų Bažnyčios likimą Amerikoje, vadinasi, jau atėjo laikas
susirūpinti. Romualdo Kraučiūno ir Vytauto Volerto straipsniai
šia tema tikrai yra verti dėmesio.
Kas darosi su Katalikų Bažnyčia? Pasaulyje bažnyčios griūva, o mečetės
auga, dauginasi. Turiu omeny pačios Katalikų Bažnyčios hierarchijos
keistą norą griauti, naikinti savo parapijas, sumažėjus parapijiečių
skaičiui. Bažnyčias pastatė paprasti žmonės, kiekvieną savaitę
atiduodami porą skatikų į bendrą katilą, ir dar pridėdavo keliolika
valandų po darbo, dėdami plytą prie plytos, linksmai, su daina
statydami šventorių savo šeimai ir savo anūkams. Ir jie
tai darė laimingi, manydami, kad tas paminklas stovės amžinai, ir jis
ir jo palikuonys galės didžiuotis bočiaus darbu. Bet kur tau!
Aną dieną pravažiavau pro Wellesley, MA miesto bažnyčią, kurią jau
penkeri metai saugo parapijiečiai, kad vyskupas nedrįstų jos
sunaikinti. Kiekvieną naktį budi grupelė su žvakėmis, nes, rodos,
išjungta elektra. Nieko nesuprantu. Jeigu jau taip reikia tų
pinigų, argi negalima rasti švelnesnio būdo jiems įsigyti? Ar
būtinai reikia imtis drąstiškų priemonių, griauti tai, ką
parapijiečiai sukūrė su meile, ir išmesti juos į gatvę? Kodėl
bažnyčios pastatai turi mokėti už kunigų nusikaltimą?
Tiesa, ką žmogus davė Dievui, yra Dievo, t. y. Bažnyčios, ir nebandyk
atimti, kaip sovietai bandė. Bet Katalikų Bažnyčia pamiršta
antrąjį Kanonų įstatymą, kad vyskupas turi atsižvelgti, kokiam tikslui
tie pinigai buvo paskirti ir pagal tai elgtis. Jeigu lietuviai sudėjo
pinigėlius, kad turėtų bažnyčią, salę ir užeigą, tai Bažnyčia turėtų
pildyti jų valią, taip sako šv. Kanonas.
Lietuviškų bažnyčių uždarymas nėra tik parapijos ar tikinčiųjų
reikalas. Nes bažnyčia nėra tik maldos namai, kaip paprastai
suprantama, bet ir rimta vieta visiems parapijiečiams sueiti,
pasidžiaugti, pabendrauti ir pasidalinti kasdieniais reikalais. Todėl
kiekvienas bažnyčios uždarymas yra ir mūsų visų išmetimas
iš bendruomenės ir draugų rato. Kur tada eisime?
Neseniai sužinojau, jog iš kadaise buvusių 150 lietuviškų
parapijų JAV, jau dauguma jų uždarytos, o kitoms gresia tas pats
likimas. Kodėl? Kodėl kardinolai ir arkivyskupai
„užsirūstino” ant lietuviškų bažnyčių? Kodėl airių,
lenkų, italų bažnyčios susilaukia geresnio elgesio? Ar tai
diskriminacija? Nežinau. Bet skamba labai nepalankiai mūsų tautai.
Viena po kitos uždarinėjamos bažnyčios, o mes, lietuviai, tik
skundžiamės, bet nieko nedarome. Gaila Šv. Jurgio bažnyčios
Shenandoah, PA. Tai ne tik seniausia lietuvių šventovė
Amerikoje, bet ir didžiausia šio angliakasių miestelio bažnyčia,
įregistruota kaip Pennsylvania valstijos istorinis paminklas. Ne visai
suprantu, kodėl jos negalima buvo išsaugoti? East St. Louis
(Illinois) taip pagerbė Muloko ir Jonyno prieš 55 metų statytą
bažnyčią. Ir nors ten liko tik 12 aktyvių parapijiečių (200 per
didžiąsias šventes ir piknikus), ta bažnyčia stovi nepaliesta
verslininkų, kurie labai norėtų tą paminklą nugriauti ir paversti butų
rajonu. Aušros Vartams, Manhattan, New York mieste, suėjo
šimtas metų nuo pradėtos statyti keistos formos
pseudoromaniško stiliaus bažnyčios prie Hudson upės uosto, dabar
tunelio (Hudson Square). Tai svarbus istorinis įvykis, kurį reikėjo
sureikšminti. Nežinau, ar buvo kreiptasi į miesto istorinę
draugiją (New York Historical Society) ir paprašyta, kad
Aušros Vartai būtų priimtį į istorinių paminklų sąrašą.
Aišku, kai bažnyčia stovi pusiau sugriauta, yra sunku ką nors
daryti.
Bet panašiame laukime yra Detroitas, Rochesteris, dreba ir
Daytonas ir kt. Mano draugas Rimas Mulokas apvažiavo keletą tų pavojuje
esančių bažnyčių. Buvo net Custer, MI, žymaus Andriulio statytoje
lietuvių bažnyčioje, kuri jau visai ne lietuviška, net klebonas
iš Afrikos. Detroite lietuviai pyksta, kad ne toks
klebonas, Los Angeles bijo, kad ateis filipiniečiai. Visi
bėdavoja, bet nieko nedaro, parapijos smunka, sensta ir yra mažai
lankomos.
Mūsų tėvai kūrė parapijas neturėdami pinigų, bet vis tiek surado būdus
statyti bažnyčias, klubus ir mokyklas. O jų vaikai baigia viską
nuvalkioti ir prarasti. Daug kas yra nusivylęs dipukų
palikuonimis. Jie turi gerą išsimokslinimą, gerus darbus,
važinėja aplink pasaulį, dauguma gyvena gerai, bet nieko konkretaus
nepastatė. Ne tik nepastatė, bet baigia viską sugriauti. Jau net
trečiabangiai daugiau daro, negu mūsų dipukų įpėdiniai. Jie energingi,
steigia mokyklas, sporto sales, klubus, restoranus ir net
laikraščius.
Bet mūsų maža kova, atrodo, bejėgiška. O gal dar yra vilties
palenkti Katalikų Bažnyčios sprendimą į mūsų pusę? Bostone laikinai
pasisekė – šv. Petro bažnyčia veikia. Tiesa,
šeštadienį, gruodžio 19 d., ji užsidegė, gaisrininkai
padarė daugiau žalos negu gaisras: sudaužė du su puse senų vitražų, kad
išeitų dūmai. Bet ir šv. Petro parapijoje kas sekmadienį
maldininkų mažėja, nors visos aplinkinės parapijos buvo negailestingai
uždarytos: Cambridge, Lawrence, Norwood, Brockton, Worcester dėl mažo
naujų parapijiečių skaičiaus.
Tad atrodo, kad atėjo laikas matyti pusiau nugriautas bažnyčias,
užrūstintas, be Dievo. Viskas, kas priminė Dievą, jau yra išimta
ir išsiųsta kur nors į Texas valstiją ar Afriką. Bet tuo pačiu
laiku matome Dievą be bažnyčių, kaip senose misijose, kur kunigas
laikydavo Mišias po medžiu. Taip kartais daro tėvas Antanas
Saulaitis Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, kur susirenka tūkstančiai
visų bangų lietuvių.