Mantas, Nida ir Danelė Egipte.

Atspari visokioms baimėms

IRENA NAKIENĖ-VALYS


Linksma, ryški, trykštanti gyvenimo džiaugsmu – taip galima keliais žodžiais apibūdinti JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininkę, Washington apylinkės pirmininkę Danelę Bieliauskaitę-Vidutienę. Tai asmenybė, po kurios subtilia išore slypi daugialypė gyvenimo patirtis.
Diana Bieliauskas (Danelė Bieliauskaitė-Vidutienė) gimė JAV pietuose – Richmond, Virginia valstijoje. Pirma daina, kurią moteris prisimena iš vaikystės – „Jesus loves me, that I know, for the Bible tells me so...” Danelės mama Danutė Širvydaitė buvo gydytoja, tėvas Vytautas Bieliauskas – psichologijos profesorius. Tarp mamos pacientų buvo daug vargšų žmonių, kilusių iš Europos ir Afrikos. Vienas kaip užmokestį už gydymą atnešdavo žąsį pintinėje, kitas – bulvių.  Lietuvaitės tėvai, kai 1949 metais atvyko į JAV, buvo jauni, inteligentiški, ambicingi ir madingi. Niekada nepatyrė gyvenimo Vokietijos lageriuose sunkumų. Buvo studentai, susituokė Miunchene. Danelės tėvo pusseserė Aldona Kasparaitė, kuriai neseniai sukako 101 metai, ir jos vyras Bill Grigaitis (Craig) iš Wilkes-Barre, Pennsylvania valstijos Bieliauskams išsiuntė pakvietimą, kad jie galėtų atvykti į JAV. Nors tėvas nekalbėjo angliškai, tačiau, puikiai mokėdamas lotynų kalbą, gavo darbą Kings College. Danelės tėvų netraukė JAV miestai, kur buvo susibūrę daug kitų migrantų lietuvių. Jie siekė karjeros ten, kur rado darbo pagal specialybę. Po Wilke-Barre, tai buvo Richmond, Virginia. Pagaliau Cincinnati, Ohio, kur rado ir kitų išsibarsčiusių lietuvių šeimų. Liaubai ir Kregždžiai, Fedykai ir vėliau Zibai atstojo gimines Cincinnati. Į Dayton, Ohio, kur buvo lietuvių parapija ir daugiau lietuvių, važiuodavo švęsti Vasario 16-osios.

Bieliauskų šeimoje augo keturi vaikai: Vokietijoje gimęs Linas ir JAV gimę Danelė, Aldutė, Nelius. Kartu gyveno mamos mama Bronė Džiūgelytė-Širvydienė. Ji kategoriškai atsisakė mokytis anglų kalbą. Praėjus pusmečiui po atvykimo į JAV, Wilkes-Barre anglių kasyklose mirė mamos brolis. Per šventes Bieliauskai, kurie Amerikoje neturėjo giminių, tankiai susieidavo su kitomis lietuviškomis šeimomis. Artimi žmonės liko už „geležinės uždangos”: senelis – Sibire, dėdė – kalėjime.  Tėvai susirašinėjo su likusiais tėvynėje, bet tai buvo suaugusių pasaulis. Vaikai namuose šnekėjo lietuviškai, kieme – angliškai ir visai nesijautė kažkuo besiskiriantys nuo amerikiečių – gal tik tuo, kad namuose galėjo užsitepti riešutinį sviestą ne ant baltos, o ant ruginės duonelės.  Danelė prisimena, kaip jie apsidžiaugė, gavę pirmą televizorių ir kiek buvo baimės, kai Sovietų Sąjunga sėkmingai į erdvę pasiuntė palydovą „Sputnik”. Danelė prisimena tėvams nedavusi ramybės, kol šie nenupirko jai Paul Anka išleistą plokštelę „Diana”. Lietuvė girdėjusi, kaip tais laikais baltomis paklodėmis apsirengę baltos rasės didingumo gynėjai degindavo kryžius kiemuose, taip išreikšdami priešiškumą prieš kitaip mąstančius. Kaip Danelė sako: ,,Buvau per maža, kad visa tai suprasčiau, bet motina tuos vaizdus prisimena kaip vienus iš pirmųjų įspūdžių, atvykus į Ameriką.”
Kadangi abu tėvai dirbo šeštadieniais, vaikai niekada nelankė šeštadieninės mokyklos. Galima sakyti, kad užaugo ir lietuviškai išmoko patys. Danelė sako, kad  lietuviškai labai lengva skaityti – raidės neapgaulingos kaip anglų ar lenkų kalbose. Mėgo skaityti, bet angliškai. Kai tėvai turėdavo svečių ar būdavo ,,baliai”, vykdavo labai gyvi pokalbiai, diskusijos, o vakaras užsibaigdavo lietuviškomis dainomis. Danelė sako, jog tas dainavimas jai itin įstrigo širdin.

Buvo 1956-ieji, tarp suaugusiųjų sklandė visokios politinės kalbos.  Kai kada visi šeši šeimos nariai susėsdavo į tėvų ,,Ford” ir dvi valandas riedėdavo į Washington aplankyti tėvų draugų Vitėnų, kurių tėvas dirbo „Amerikos balse”.  Danelė prisimena kelionę į Lietuvos atstovybę (dabar – ambasada): ,,Atsimenu, kad suaugusieji vyrai rūkė cigaretes atbulai, laikydami trimis pirštais. Gali būti, kad tarp jų buvo Stasys ir Kazys Lozoraičiai.”

***
Virginia valstijos gamta, jos spalvos, ypač rudenį, kai pušų oranžiniai spygliai apkloja žemę, ir ta drėgmė, kuri persmelkia ją – visa tai liko mergaitės  atmintyje. Kaip ir šeimos raudonų plytų namas Quinton, Virginia valstijoje, kur motina dirbo pirma ir per trisdešimt metų paskutine gydytoja kaime. Kai šeima persikraustė į Cincinnati, Ohio, Danelė  pradėjo lankyti antrą skyrių, tačiau prisipažįsta visą laiką ilgėjusis Virginia valstijos aplinkos, kuri kaip kokia gimtinė traukė ją atgal. Tik 1977 metais  svajonei buvo lemta išsipildyti – Danelė persikraustė gyventi į Washington, ir su laiku nusipirko panašų raudonų plytų namą.

Tuo metu Amerikoje buvo neramūs laikai – 1963 m. lapkričio 23 d. nušautas prezidentas John F. Kennedy. 1968 m. balandžio 4 d. nušautas Martin Luther King. 1968 m. birželio 6 d. nušautas Robert F. Kennedy ir buvęs vyriausiasis JAV prokuroras bei kandidatas į prezidentus. 1968 m. rugpjūčio 28 d. kilo riaušės po Democratic National Convention Čikagoje. 1969 m. pavasarį vyko istorinis atviras muzikos festivalis Woodstock. O Danelei buvo pats laikas pradėti studijas universitete. Tačiau ji, baigdama mergaičių katalikių mokyklą Cincinnati, buvo tokia nedrąsi, kad net nedrįso duoti prašymų stoti į kitus nekatalikiškus universitetus. Tik žinojo, kad nori pasprukti iš namų. Pateko į Loyola University Čikagoje, pradėjo ten mokslus 1969 metų rudenį ir pasiliko vieneriems metams.

Vyko Vietnamo karas, į kurį tarnybai buvo pašaukti visi nestudijuojantys universitete jaunuoliai. Kilo protestai, augo pasipriešinimas prieš valdžią. Amerikos tamsiaodžiai piliečiai, bandantys lankyti universitetus, buvo apspjaudyti ir priversti žygiuoti su federaline palyda. Jų bažnyčios buvo susprogdintos, kartais – net su ten esančiais vaikais. Paauglystėje Danelei buvo patrauklūs tamsiaodžių ir žydų kovų siekiai. Pati pradėjo ieškoti aukštesnio tikslo. Baigusi universitetą pradėjo bendrauti su lietuviais ir suprato, kad jiems irgi reikalinga pagalba.  

***
Kaip ir Danelės sesuo bei broliai, ji baigė Xavier University Cincinnati mieste – ten dėstė jų tėvas, todėl mokslas  vaikams buvo nemokamas.  Gavo bakalaurą iš anglų literatūros su leidimu mokyti vidurinėje mokykloje. Savo karjerą pradėjo kaip vidurinės mokyklos anglų literatūros mokytoja, bet tai nesitęsė ilgai. Išsigando supratusi, kad jai – jau 21-eri: ,,Nejaugi jau pasiektas gyvenimo tikslas? Negi ir pasiliksiu dirbti čia amžinai?” Norėjosi ko nors įdomesnio. Nors ir turint bakalaurą, buvo labai sunku rasti darbą. Buvo „pakrikštyta per ugnį”, – per savo darbą kaip mokytojo pavaduotoja („substitute teacher”) Cincinnati valdiškose mokyklose pačiuose prasčiausiuose rajonuose. Ta patirtis padėjo lietuvei gauti geresnį nuolatinį darbą ir labiau susipažinti su JAV bendruomenės problemomis.

1973 metais, po pirmo apsilankymo Lietuvoje grįžusi į JAV, pasiryžo mokytis rusų kalbos, kad ateityje jaustųsi labiau ,,vietinė” Lietuvoje, kad suprastų ,,priešo” kalbą.  Tuo laiku D. Vidutienei atrodė, kad niekada neištekės už lietuvio, kad reikia stiprinti lietuvių kalbą, o tai atlikti turėjo per mokslą. Žinojo, kad lietuvių kalba dėstoma slavistikos fakultetuose. Buvo įsitikinusi – jei įsigis slavistikos specialybę, turės galimybę išlaikyti ir lietuvių kalbą. Netrukus apsigynė magistrą iš slavistikos Indiana University, Bloomington, kur susipažino su Elena Bradūnaite. Atsivėrė durys ne tik į visą JAV lietuvių pasaulį, bet ir į tautosaką, Lietuvos kultūrą.

***
1963 metais, kai Danelei buvo 11 metų, ji kartu su trimis kitais vaikais iš Cincinnati, CISV (Children’s International Summer Village) buvo išrinkta atstovauti Jungtinėms Valstijoms Kristiansand, stovykloje Norvegijoje. Kambario draugė buvo iš Italijos, kiti vaikai – iš Vakarų Europos, Japonijos ir Egipto.  Danelė sako, kad tai ir buvo jos susidomėjimo „tarptautiniais ryšiais” pradžių pradžia.  Džiaugiasi, kad ši organizacija tebeegzistuoja ir  auga.

1978 metais persikraustė į Washington, gavo darbą CIES (Council for International Exchange of Scholars) Fulbright programoje. Teko dirbti su mokslininkais, keliaujant tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Netrukus pateko į debatų turą per Sovietų Sąjungą, kur kartu su dviem vyrukais diskutavo apie ,,Is Unemployment A Denial of a Human Right, and Does It Lead to the Alienation and Exploitation of the Worker?” Atvykus į Maskvą, JAV ambasada juos išbarė, kodėl sutiko diskutuoti tokiu tendencingu klausimu. Tepaaiškino, jog suteikė  progą kalbėti apie atviras sienas, laisvę persikelti gyventi ten, kur nori (juk tais laikais Sovietų Sąjungoje tai nebuvo įmanoma), apie bedarbystės pašalpas ir t. t. Jie tiesiog nežinojo, kad  jauni žmonės buvo atsivežę su savimi labai daug knygų, išverstų į rusų kalbą, kurias tiesiog išdalino pakeliui. Novosibirske Danelei teko pasakoti apie gimines, kurie buvo patyrę Sibiro kančias.

Po kelerių metų buvo pakviesta dirbti į National Academy of Sciences (NAS), vykdyti stambesnes mainų programas su mokslininkais iš už anapus geležinės uždangos. Danelės pareigoms priklausė Rytų Vokietija, Lenkija, Rumunija ir Sovietų Sąjunga. Jai dažnai tekdavo būti tuo pirmu asmeniu iš už geležinės uždangos, su kuriuo mokslininkai susitikdavo ir palaikydavo ryšius. Šis darbas suteikė labai daug pasitenkinimo. NAS dėjo daug pastangų, remiant Sovietų Sąjungos disidentus mokslininkus. Tai buvo détente laikai.  Prasiverdavo toji geležinė uždanga po truputį ir laikinai užsitrenkdavo. Bet jau matėsi pasikeitimai. Baigė savo darbą 1988 metais, kai Sovietų Sąjunga buvo pekeliui į sugriuvimą.

***
Paklausta, kaip per visus savo darbus, gyvenimo posūkius, ir asmeniškus ryšius, pavyko įžvelgti paties gyvenimo stebuklą, Danelė sako: ,,Laimė ir didžiausias turtas, kad teko pažinti daug talentingų ir darbščių žmonių. Mano laimė buvo dirbti įdomiose vietose įdomiu laikotarpiu.” Kad ir 1991-ųjų sausis – Danelė buvo ką tik pagimdžiusi dukrytę, kai paskambino tėtis ir pasakė, kad S. Lozoraičiui reikalinga  pagalba ambasadoje. Anyta liko namuose su sūnaitėliu ir naujagime, o Danelė galėjo išsprukti kelioms valandoms padirbėti ambasadoje. Moteris mano, jog tai buvo didžiausias pasitikėjimas jos sugebėjimais – nors Danelė nebuvo diplomatė, bet jos patirtis pasirodė naudinga raštinėje. 1991 metų vasarą pradėjo dirbti visu etatu ambasadoje. Teko išgyventi 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynes Lietuvoje, rugpjūčio 19 d. pučą, 1991 m. rugsėjo 2 d. JAV, 1991 m. rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjungos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. D. Vidutienės nuomone, kai kurie žmonės galvoja, kad iš S. Lozoraičio daroma kultinė figūra, bet ji mano, kad tai buvo idealus žmogus atstovauti Lietuvai tuo įtemptu, lemiančiu, įtakingu laikotarpiu. Danelė džiaugiasi turėjusi galimybę dirbti šalia nepaprastai protingo ir inteligentiško žmogaus. Tuomet Washington jis buvo vienintelis atstovas, kuris ne tik galėjo puikiai angliškai ir įvairiomis kitomis kalbomis išdėstyti Lietuvos bylą viso pasaulio žurnalistams bei vyriausybėms.  Jis nebijojo spausti JAV laikytis  pagarbos demokratijai bei nepriklausomybei. Ambasadorius  S. Lozoraitis labai meistriškai mokėjo bendrauti su spauda. Atstovaudamas Lietuvai, stiprino jos įvaizdį, reikalaudamas pilnavertės pagarbos ir paramos, šaliai nusikratant okupanto pančių. Kai įvyko pučas, buvo laukiama, kada JAV pripažins Lietuvos nepriklausomybę, kuri buvo paskelbta  prieš pusantrų metų.  D. Vidutienė prisimena, kaip ruošėsi pirmą kartą patys išduoti vizas į Lietuvą. S. Lozoraitis išsitraukė antspaudą iš senovinės spintos, o antspaudo galiojimas buvo 193__ metai. D. Vidutienei teko laimė ir garbė kartu keliauti su ambasadoriumi S. Lozoraičiu, kuomet jis kandidatavo į Lietuvos prezidentus 1993 metų vasaryje. Kartu su kita bendradarbe iš ambasados, Angele Bailey, su juo ir jo kantria, visur remiančia žmona Daniela Lozoraitiene išvažinėjo visą Lietuvą.

Danelė mano meilę Lietuvai ir pareigingumą paveldėjusi iš tėčio ,,Mano tėtis visuomet buvo dosnus. Bet negali būti dosnus, jeigu neturi iš ko. Yra labai svarbu pačiam įsikurti ir apsirūpinti, kad galėtum kitiems gera daryti. Be abejo, naudinga turėti ryšius su stipriomis  JAV institucijomis”, – galvoja D. Vidutienė. Kai Xavier University paveldėjo ūkį, kuriuo negalėjo pasinaudoti, Danelės tėvas jį nupirko. Šalia to, kad jis turėjo didelį malonumą įgyvendindamas tokį projektą, vietiniai lietuviai galėjo pasinaudoti savo susitikimams metiniuose piknikuose. Nors Danelės tėtis jau pensijoje, jo ryšiai su Xavier University nenutrūko iki šiol. Tebegyvuojanti Cincinnati lituanistinė mokykla ,,Aitvaras” naudojasi nemokamai universiteto patalpomis.
D. Vidutienė prisimena, kaip 1988 metų spalio mėn. žmonės prieštaravo jos tėčio, kuris tuo metu buvo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininku, sumanymui vykti į Lietuvą susitikti su Sąjūdžio žmonėmis. Tai buvo tie patys žmonės, kurie prieštaravo bet kokiam bendravimui su Lietuva, kol ji priklausė sovietams. V. Bieliauskas, kaip ir daug kitų intelektualių žmonių, jautė to meto nuotaikas ir veikė pagal savo nuojautą.

***
,,Apie populiarumą niekada negalvojau. Esu pareiginga.  Žmonėms  patinka rezultatai, jiems labai patinka būti informuotiems.  Ir kai reikia išsiuntinėti žinias 650-čiai žmonių, man nėra sunku – svarbiausia, kad jie yra patenkinti. Bandau įtraukti kiek galima daugiau žmonių į lietuvišką veiklą vien dėl to, kad tai gali praturtinti jų gyvenimą. Ir renku, ir skleidžiu žinias apie lietuvišką veiklą, kuri nėra būtinai susijusi su bendruomene”, – sako aktyvi LB narė. Danelė prisimena, kaip prieš keletą metų į ratelį susibūrė grupė išeivijos lietuvių moterų pabendrauti, pasikalbėti lietuviškai tarpusavyje. Susirinkdavo kartą per mėnesį restoranėlyje, daugiausiai trečiabangės. Danelė platino informaciją visai bendruomenei apie jų susitikimus ir pati juose dalyvavo.  Tiesiog moterys sugalvojo daryti tai, kas joms buvo reikalinga tuo metu.  Gyvenimas eina pirmyn – poreikiai keičiasi. Tarp trečiabangių susikūrė bėgikių klubas – „Lithuanian American Running Club” (LARC). ,,Mano filosofija yra: ‘Don’t rain on anybody’s parade’, nenuvilti žmonių, palaikyti jų naujas idėjas, visada juos remti”, – sako lietuvė.  Ji tikisi, kad su laiku tie žmonės supras, jog Lietuvių Bendruomenė duoda jų veiklai platesnę platformą.

D. Vidutienė turi daug gerų senų draugų Washington, brangina  ir džiaugiasi jų draugyste. ,,Man žmonės yra įdomūs, ypač tie, kurie nėra panašūs į mane, – sako moteris. – Kažkur skaičiau, kad gali nugalėti savo drovumą, jeigu užmirši savo nepatogumą ir nukreipsi visas pastangas tam, kad visi kiti jaustųsi patogiai.” Taip lietuvę treniravo Viktoras Nakas ir Asta Banionytė. Pirmaisiais metais Washington Danelė buvo pakviesta su kitais lietuviais dalyvauti priėmimuose Capitol Hill.  Baltas vynas, baltas sūris... bet jiems nebuvo leidžiama stoviniuoti ar plepėti su savo draugais. Reikėjo kalbinti svečius, pasakoti jiems apie Lietuvą ir Pabaltijį, apie mūsų kovą už laisvę. Tuomet ji buvo priversta užmiršti savo baimes ir užmegzti kalbą su svetimais žmonėmis.  Gražus tikslas palengvino bendravimą ir leido nugalėti  bendravimo baimę. Tai padėjo atstovauti Lietuvai, užmezgant pirmuosius ryšius su pasauliu.

***
Buvo 1973-ieji metai.  Prasidėjo détente laikotarpis. Atrodo, kad minkštėjo ta geležinė uždanga. Vyko derybos su Helsinkiu, prasidėjusios liepos mėnesį (nors galutinė sutartis nebuvo pasirašyta iki 1975 m.), buvo kalbama apie žmogaus teises. Atsirado galimybė keliauti į Lietuvą. 1973 metų rudenį Danelė buvo pirmoji iš savo šeimos per 25 metus, išdrįsusi kelti koją už geležinės uždangos. Jai buvo 21 metai. Norint gauti vizą, buvo privaloma kreiptis į Sovietų Sąjungos konsulą ir keliauti per Maskvą. Danelė prisimena, kaip po ilgos kelionės nusileido Maskvos Šeremetjev  oro uoste. Jos laukė vyriškis, kurio niekada anksčiau nebuvo pažinojusi ir mačiusi, bet jis buvo labai panašus į jos tėvą – tai jos dėdė Antanas.  Kelionė į Lietuvą iš Maskvos buvo kupina tos egzotikos, kurios Amerikoje užaugusi lietuvaitė tikėjosi iš daug kartų matyto filmo „Dr. Zhivago”.  Pasiekusi Lietuvą jautėsi, lyg būtų grįžusi į pažįstamą iš knygų paveikslėlių kraštą. Bet didžiausią įspūdį paliko iš garsiakalbių ir praeivių išgirsta lietuvių kalba. Ta kalba Danelei buvo tartum slapta kalba, kuria buvo šnekama tik šeimoje arba tarp labai nedaugelio artimai pažįstamų žmonių. Tuomet išgirsti ją viešai kalbant buvo stulbinantis dalykas. Taip pat stulbino parduotuvėse ir viešosiose vietose rusiškai kalbantys žmonės. Iki šiol Danelė prisimena, kaip piktai autobuso vairuotojas pažvelgė į ją, kuomet ji atsiprašė, kad „niepaniemaju po russki” – lyg ji būtų tik užsispyrusi disidentė, nevartojanti okupantų kalbos.
Augindama savo vaikus, D. Vidutienė nebedirbo su tarptautiniais moksliniais mainais, bet įsitraukė į įprastą JAV lietuvių gyvenimą. Vaikus veždavo į šeštadieninę lituanistinę mokyklą net ir į Los Angeles, kai dvejus metus gyveno San Diego. Draugavo su šeimomis, kurioms lietuvių kalbos išsaugojimas buvo labai svarbus. ,,Niekad nežiūrėjau į tai, kaip sunkumą. Gal dėl to, kad pagimdžiau vaikus gan vėlai, branginau kiekvieną galimybę daugiau jiems parodyti, daugiau kartu su jais patirti, daugiau laiko su jais praleisti.” Įsitraukė į ateitininkų judėjimą tarp Philadelphia, Baltimore ir Washington, DC, lankė šeimos stovyklą „Neringą”, vaikai lankė jaunučių ir moksleivių stovyklą „Dainavą”.  Iki šių dienų „Dainava” Danelės dukrai Nidai – mieliausia vieta pasaulyje.

2000 metais pirmą kartą savo vaikus nuvežė į Lietuvą. Labai norėjo, kad sūnus Mantas ir dukra Nida susitiktų savo pusbrolius ir pusseseres dar prieš paauglystę. Vaikams viskas buvo keista, bet jie turėjo galimybę bendrauti su naujais žmonėmis ir iš arti pažinti Lietuvą. Vaikai labai greitai apsiprato. Kaip vaikai, jiems žymiai geriau patiko Marijampolė negu Vilnius, kur visur sienos ir gatvės. Nida vėliau net grįžo dirbti į Marijampolę su organizacija „Vaiko vartai į mokslą”.

***

Paklausta, kokie įspūdžiai po Atlanta mieste vykusios JAV LB XX Tarybos sesijos, kurioje ji dalyvavo ir skaitė pranešimą, Danelė sako ,,Turiu pripažinti, kad aplamai lietuviai nėra labai draugiški naujiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu lietuviai smarkiai skiriasi nuo amerikiečių.” Lietuvių Bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvaujanti moteris sako tai patyrusi, kuomet jai teko ruošti renginius, kai bandė kiek galima plačiau pritraukti naujai atvykusius lietuvius į Bendruomenės ratą.

,,Jaučiu labai didelę atsakomybę, vadovaudama Washington LB. Mano užimamos pirmininkės pareigos toli gražu nėra taip gerai atliekamos, kaip prieš mane dirbusių Lino Orento ir Rūtos Kalvaitės-Skučienės, kurie sugebėjo ir popierinius aplinkraščius išsiuntinėti visiems paštu. Net galvojau, kad nesu tinkama. Juk mano požiūris,  politiniai įsitikinimai smarkiai skiriasi nuo daugelio kitų lietuvių (dauguma yra respublikonai, o aš – demokratė), bet  Linas mane įtikino, kad randu bendrą kalbą su visais, su visomis išeivijos  kartomis, su visomis bangomis. Su tuo turiu sutikti, nes lietuviai mane daug kuo žavi. Manau, mes turime labiau gerbti savo ‘žvaigždes’, atsidavusias lietuvybės labui, ir labiau vertinti vienas kitą”, – sako D. Vidutienė.

D. Vidutienė prisipažįsta svajojanti prikalbinti BBC sukurti visą seriją apie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, kuri yra panaši į Charles Dickens, Thomas Hardy, Jane Austen ir Charlotte Bronte. Ji buvo ambasadoriaus S. Lozoraičio mėgstamiausia rašytoja. Šalia to, Danelės motina nuo 10 iki 12 metų su G. Petkevičiute-Bite gyveno, išmoko iš jos vokiečių kalbą. Ši labai protinga ir pareiginga moteris bendravo su visais Lietuvos atgimimo rašytojais ir to meto ryškiomis kultūros asmenybėmis, iškėlė Juliją Žemaitę, 1899 metais režisavo pirmą spektaklį lietuvių kalba Palangoje ,,Amerika pirtyje”. Mėgo matematiką, bet atsidavė rašymui ir kaimo žmonių aptarnavimui. Ji suprato, kad valstiečiai išlaikė lietuvių kalbą per amžius, ir aprašė jų kančias, atstovavo jų interesams. Jos „Ad Astra” turėtų būti sukurta kaip kostiuminė drama. Pamačiusi, kad nėra istorijų, parašytų lietuvių kalba, rašytoja pati kūrė. Ir kai jai buvo jau daugiau kaip 50 metų, išgyvenusi Pirmąjį pasaulinį karą Puziniškio dvare,  parašė tritomį  „Karo meto dienoraštis”. Šį kūrinį, Danelės nuomone, reikėtų išversti į anglų kalbą iki 2014 metų, kai švęsime Pirmojo pasaulinio karo 100 metų jubiliejų.

,,Kaip sakiau, Lietuva turi labai daug kuo didžiuotis. Noriu jai padėti pasiekti tą tikslą”, – baigdama pokalbį sakė D. Vidutienė.

 Dėkojame Danelei už ,,Draugui” skirtą laiką.



Danelė Vidutienė su savo mama Danute (Širvydaite) Bieliauskiene.