Centro ,,Kalėdų angelas” koordinatorė Jolanta Virbickienė dalina
visiems vaikams dovanas iš savo dovanų maišo.

Prieškalėdinė „Vaiko vartų į mokslą” popietė

Anelė Pečkaitienė

2008 m. gruodžio 9 d. būrelio „Vaiko vartai į mokslą” (VVĮM) vadovės Bronė Nakienė ir Judita Mamaitytė su talkininkėmis surengė gražų pabendravimą, kurio tikslas – surinkti paramą Lietuvos vaikučiams.

Atvykę temstant, dalyviai buvo nustebinti papuošimų gausos. Medžiai aplinkui džiaugsmingai tviskėjo nuo įvairių lempučių. Viduje – vainikai, žvakės, angelai ant sienų ir kitos subtilios puošmenos, rodančios didžios užgimimo šventės laukimą. Prieškambaryje – unikali prakartėlė iš medžio. Atvykę visi pajutome šventinę nuotaiką ir šių namų šilumą. Papuoštoje verandoje, kurios langai žibėjo lemputėmis, išdėstyti gaivinantys gėrimai, vynas, o prieš verandą – stalas, nukrautas valgiais. Pakvietus visus sėstis prie stalų, Bronė Nakienė susirinkusius pasveikino gražia kalba.

Mieli ,,Vaiko vartai į mokslą” būrelio nariai ir svečiai. Ačiū, kad taip gausiai susirinkote. Mūsų taip nebedaug liko, tad norime, kad visi pabendrautumėm, pasidžiaugtumėm ir paremtumėm su meile nelaimingus vaikus Lietuvoje. Apie meilę taip sakoma: Meilė – didžiausias turtas, kurį dovanojame neskaičiuodami jo vertės. Meilė – ji kuria, ji gimdo, ji žadina geriausias savybes, slypinčias žmoguje. Mes šį vakarą susirinkome išreiškti meilę artimui – nelaimingam vaikui.

Kiekvienam iš mūsų norisi žinoti, kaip sekasi ,,Vaiko vartai į mokslą” organizacijos darbas. Dienraštyje ,,Draugas” vienu sakiniu labai gražiai apibūdinta: ,,Pamažu, pamažu... gerumu, gerumu”... Taip, kaip ir mes auginome, mylėjome, auklėjome savo vaikus – pamažu, pamažu... gerumu, gerumu...
2008 m. rugsėjo mėnesį į Čikagą pasiuntėme nario mokestį ir aukas, iš viso 905 dolerius. Ypatinga padėka Rūtai ir Albinui Strazdžiams už 500 dol. auką, taip pat Genei ir Vytautui Gedminams už 55 dol., Viktorijai Dėdinienei 10 dol., Albertui Kvečui 10 dol. ir Irenai Lewis 10 dol. Ir ačiū visiems, kurie užsimokėjo nario mokestį... Gražiausių Šventų Kalėdų linkime mudvi su Judita Jums visiems.

Baigsiu Ritos Šlaitaitės eilėraščio posmeliu: Tebūna jūsų sieloj šiandien šventė, / Teviešpatauja ramuma. / Ir nieks neišdrįs pabelsti / Su liūdesio gaida.

Po to kalbėjo  Vida Nakaitė:

„Vaiko vartai į mokslą” sulaukė 10-ies metų sukakties. Šiuo metu yra devyni dienos centrai: Kaune, Marijampolėje, Kazlų Rūdoje, Naujojoje Akmenėje, Užpaliuose, Rumbonyse, Žemaičių Kalvarijoje ir du Vilniuje. Juose dirba daugiau nei 40 darbuotojų, o savanorių skaičius vis keičiasi.

Noriu jums papasakoti, kaip pavyzdį, kas praktiškai vyksta viename iš centrų – Žemaičių Kalvarijoje. Šis centras nėra arti didmiesčių. Jį lanko 70 vaikų iš Žemaičių Kalvarijos ir apylinkės kaimų. Gyvenimas kaime išsiskiria buities skurdumu, dažnas vaikas iš socialinės rizikos šeimos neturi ne tik kur ruošti pamokų, bet ir kur nusiprausti. Pas kai kuriuos net nėra elektros. Po mokyklos vaikai ateina į centrą ir atlieka namų darbus. Virtuvėje vaikai mokomi, kaip pasiruošti valgyti ir gauna užkandžius. Kai reikia, jie išsimaudo naujai įrengtame duše. Jie mokosi rankdarbių, tikybos, yra vedamos charakterio ugdymo pamokos, užsiėmimai bei diskusijos. Neseniai šiame centre buvo pagerintas kompiuteris, įsigytas fotoaparatas, užsakyti liaudies instrumentai, virtuviniai baldai ir siuvimo mašinos.

O dabar noriu perskaityti kelis to centro veiklos koordinatorės Jolantos Virbickienės žodžius: ,,Galiu pasi­džiaugti, jog turim ir tokių atvejų, kai labai stipriai gėrusi mama priėmė mūsų pagalbą ir sutiko gydytis. Na, o dabar ji jau dirba, o vaikai šviečia kaip saulės. Kiek daug reiškia Mama. Kai ji yra sveika, blaivi. Dėkoju Dievui už tokius atvejus. Tai stiprina viltį, jog nėra tas mūsų darbas toks beviltiškas. Rezultatai kartais tokie akivaizdūs.

Padedam, kaip galim. Svarbiausia – tikruma, kad jaustų, kad be pozos, o iš visos širdies. Ir džiaugiuosi, kai pasiseka. O kai šeimai padėti nepavyksta, džiaugiuosi ir tuo, kad vaikams galim suteikti bent dalinį saugumą, kad jie turi vietą, kur gali ateiti, kur jų laukia, juos išklauso, myli. Tai jau labai daug, ir vaikai tai supranta, todėl noriai glaudžiasi prie mūsų.

Kiekviena diena kupina visokiausių mažų stebuklų. Džiaugiamės kartu su vaikais. Iš jų galima pasimokyti paprastume stebuklus matyti. Nors ir kaip jie sunkiai gyvena. Susirenka kaip didelė šeima. Kaip gražu, kai sustojam maldai prieš valgį. Tokia tikruma.”

2008 metais septyni VVĮM nariai (valdybos nariai bei rėmėjų būrelių koordinatorės) lankėsi Lietuvoje. Apie apsilankymą jie pasakojo: ,,Ūpą kelia asmenys, dirbantys su vaikais, kurie stengiasi matyti vilties žiburėlius. Gal todėl net po dešimties veiklos metų organizacijos nariai jaučia savo darbo ir paramos reikalingumą, nes savo darbu jie remia tuos, kurie diena iš dienos dirba su rizikos grupės šeimų vaikais Lietuvoje”. Jei norite daugiau sužinoti apie mūsų organizaciją galite sekti žinias ‘Drauge’, ‘Amerikos lietuvyje’ arba galite kreiptis į mane, nes aš esu surinkusi aprašymus, kuriais mielai pasidalinčiau.

Po pranešimo kun. Izidorius Gedvila sukalbėjo maldą ir visi buvo pakviesti pasivaišinti prie gausiai ir meniškai pateiktų valgių. Namai buvo pilni geros nuotaikos, kalbų ir juoko. Kai pagalvoji, pradedi suprasti, kaip žmogui reikalingas gerumas. Ir kaip jis yra reikalingas blogio sužalotoms vaikų širdelėms. Kokie dideli dvasia yra tie žmonės, kurie save atiduoda, kad kito akyse įžiebtų džiaugs­mo ir vilties kibirkštėlę, kad parodytų, padėtų vaikui pasirinkti ne alkoholiko, ne narkomano, bet doro žmogaus kelią. Tiems žmonėms nie­kas paminklų nestatys. Gal nedaugelis ir sugebės įvertinti jų darbus. O kas pasakyts ačiū ir tinkamai įvertins tuos žmones čia? Juk jei ne jų supratimas ir jautri širdis, kas gi palengvintų tų nelaimingų vaikų dalią? Kas?

Bet šie žmonės kuklūs. Jiems nereikia tuščios garbės. Jie pagal įsakymą „Mylėk savo artimą” daro tai. Argi ne džiugu, kad toks mažas lietuvių telkinys Sunny Hills surenka vaikams tokias sumas pinigų? Tai reiškia, kad čia nėra kito nelaimei abejingų žmonių. Didžiuojamės būrelio steigėjomis, rėmėjais ir dabartinėmis vadovėmis Brone Nakiene ir Judita Mamaityte.

Gerokai pasivaišinę išgirdome pranešimą, kad bus loterija, bilieto kaina 1 doleris. Judita Mamaitytė ir Vida Nakaitė linksmai juokaudamos pardavinėjo bilietus. Vakaro dalyvių buvo 32, pirko visi, ir ne po vieną. O laimėjimų buvo įvairių, pradedant lietuviška, iš Čikagos Nakų anūkės atvežta duona, šakočiu, lietuvišku alumi, brendžiu ir vynu, baigiant suaukotomis vazomis, stiklais ir visokiais kitokiais dalykėliais. Sunny Hills dailininkės Irena Lewis ir Dalia Estka loterijai padovanojo po savo tapytą paveikslą. Visi džiaugėsi laimėjimais ir jų gausa.

Po loterijos buvo kava ir pyragai. Klebonas F. Szczykutowicz nuošir­­džiai padėkojo rengėjoms už tokį gražų ir kilnių tikslų siekiantį renginį, prisidėdamas ir savo auka Lietuvos vaikučiams. Visi sugiedojo rengėjoms „Ilgiausių metų”. Suskaičiavus aukas ir kitas pajamas gauta solidi suma. Su bilietais, loterija ir aukomis surinkta ir išsiųsta VVĮM 2,134 dol.

Bronė Nakienė nuoširdžiai padėkojo visiems talkininkams, aukotojams ir vakaro dalyviams. Manau, kad kol dar yra tokių žmonių, blogiui nepasiseks užpūsti širdyse vilties žiburėlio Tėvynėje.

Organizacijos remiamas centras „Vilties vėrinėliai” Žemaičių Kalvarijoje surengė 
savo Kalėdų šventę centrą lankantiems vaikams ir jų mamoms. 

Nuotr. iš Žemaičių Kalvarijos archyvo.