Jono Kuprio nuotrauka
Vanda Vaitekonienė
Laisvę
atgavusią Lietuvą iki šių dienų paliko apie pusė milijono gyventojų.
Beveik pusė iš 2006 metais emigravusiųjų buvo vedę, panaši jų dalis
turėjo vaikų, tačiau tik kas antras išvykęs vaikus išsivežė kartu.
Migracijos išskirtų šeimų labai daug, manoma, kad ,,paliktų” vaikų gali
būti 25-30 tūkstančių.
Tačiau šia problema susidomėta tik
pastaraisiais metais 2007 metais Lietuvoje atlikti keli sociologiniai
tyrimai, atliekamas neklinikinės imties psichologinis tyrimas Vilniaus
universitete, tačiau jis dar nebaigtas ir nėra išspausdintas.
Tarptautinės
migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro užsakymu atliktas tyrimas
,,Šeima abipus sienos” rodo, kad dažniausiai migracinį sprendimą lemia
materialiniai motyvai ir mažai svarstomos pasekmės šeimai.
Materialiniai motyvai didesnę vertę turi tėvams ir jiems tai pakankama
migracijos pateisinimo priemonė, tačiau jie neturi tos pačios vertės
vaikams. Todėl migracijos padėtis ir dėl to kintanti šeimos struktūra
bei santykiai vaikų suvokiami bei vertinami skirtingai nei įsivaizduoja
tėvai. Tėvų ir vaikų perspektyvų skirtumai retai suvokiami pačių tėvų,
o tai turi pasekmių tiek tėvams priimant migracinį sprendimą, tiek
šeimos nariams prisitaikant prie pakitusios šeimos stadijos. Priėmusi
migracinį sprendimą ir įsitraukusi į migracijos procesą, šeima dažnai
neturi adekvačių lūkesčių dėl šio sprendimo pasekmių. Laikinas
išvykimas, kurio tikintis dažniausiai ir būna priimamas migracinis
sprendimas bei į jį atsižvelgiant pertvarkomas šeimos gyvenimas,
dažniausiai virsta ilgalaikiu išvykimu, kurio pasekmių išvykstantysis
nesitikėjo. Šis klaidingų lūkesčių aspektas savo pasekmėmis ypač
aktualus, kai ,,laikinai” išvykstantys tėvai ilgam palieka vaikus
senelių priežiūrai. Vaikai yra labiausiai migracijos pažeidžiama šeimos
dalis. Šeimos nario migracija vaikui gali reikšti iki tol stabilaus
namų ir šeimos pasaulio suirimą, tai verčia jį prisitaikyti, ieškoti
savo vietos, subjektyviai aiškinti pasikeitusią padėtį ir rasti sau
pačiam prasmingus atsakymus. Vaiko galimybės susidoroti su pakitusia
padėtimi priklauso nuo vaiko amžiaus, šeimos paramos ir, žinoma, tėvų
migracijos pobūdžio.
Didžioji dauguma šių vaikų susiduria su
rimtomis psichologinėmis problemomis, TMO tyrimo rezultatai rodo
emocines ir realiai matomas išsiskyrimo pasekmes šeimai: 30,4 proc.
apklaustų šeimų vaikų pateko į pakitusio elgesio grupę. Beveik pusė
tyrime dalyvavusių tėvų, kurie sutuoktiniui išvykus su vaikais liko
vieni, pastebėjo, kad vaikai tapo liūdnesni, labiau nusiminę (48,5
proc.). Trečdalis vaikų tapo piktesni, verksmingesni, baimingesni,
uždaresni, pradėjo prasčiau mokytis. Penktadalis vaikų pradėjo vėluoti
į pamokas, nebenorėjo bendrauti su aplinkiniais, pablogėjo jų santykiai
su bendraamžiais, tapo grubesni, agresyvesni.
Nustatyta, kad
šeimos, kuriose išvykusi motina, dažniau susiduria su vaikų elgesio
pokyčiais (75,1 proc.), nei tos, kuriose išvykęs tėvas (24,9 proc.).
Kai kurie tyrime dalyvavę tėvai mano, kad ,,palikti” vaikai tampa
labiau suaugę, meilesni. Tokie, geresni pokyčiai pastebėti apie 40
proc. vaikų. Tačiau iš tiesų taip vaikas gali slėpti stresą ir baimę
būti paliktam ir antro iš tėvų.
Vaiko teisių apsaugos
kontrolieriaus įstaigos bei Švietimo ir mokslo ministerijos
sociologinio tyrimo metu buvo apklausiami emigravusių tėvų vaikai ir jų
pedagogai. Informacija buvo surinkta iš 195 tūkst. vaikų – tai sudaro
trečdalį visų ugdymo įstaigas lankančių vaikų (32,3 proc.). Tarp
apklaustųjų – 4,7 proc. sudaro tie, kurių bent vienas iš tėvų išvykęs į
užsienį. Kiek daugiau nei pusė apklaustų vaikų gyveno prižiūrimi vieno
iš tėvų (64 proc.). Beveik trečdalis apklaustųjų (28 proc.) prižiūrimi
senelių ar vieno iš jų. Atliktos apklausos duomenys rodo, kad pastebimų
elgesio pakitimų patiria maždaug 36 proc. be tėvų likusių vaikų.
Apžvelgus
kitų šalių darbo migracijos įtakos šeimai tyrimus, sunku apibendrinti
kokį poveikį – teigiamą ar neigiamą – ,,paliktiems” vaikams turi jų
tėvų darbo migracija. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, tyrėjai
susiduria su įvairiais sunkumais. Daugiau tyrimų buvo atlikta
analizuojant transnacionalinę darbo migraciją, ir, beje, labai mažai
kryptingai analizuojančių kokią įtaką ,,palikto” vaiko gerovei ir
,,paliktoms” šeimoms turi tėvų nebuvimas. Dažniau dirbti išvyksta
vienas iš tėvų, būtent tėtis. Tačiau dabartinė statistika teigia, jog
nuo 44 proc. iki 50 proc. laikinų transnacionalinių migrantų yra
moterys, o tyrimų, kokį poveikį vaikui daro mamos migracija yra mažai.
Dauguma autorių sutinka, kad transnacionalinė migracija turi ir
teigiamo, ir neigiamo poveikio.
Paskutiniu metu pabrėžiama,
kad nors transnacionalinė migracija kuria šeimos išsiskyrimą,
transnacionalinės šeimos formos vystosi, palaikydamos aukštą kontaktų
lygį, net esant ir dideliems išsiskyrusios šeimos atstumams (Orellana
et al 2001). Žinoma tai priklauso nuo uždarbio dydžio, išsiskyrimo
trukmės ir naujų bendravimo technologijų prieinamumo. Svarbiausia yra
būdas, kuriuo transnacionalinės motinos ir tėvai bendrauja ir palaiko
ryšį su savo vaikais. Nustatyta, kad mamos įdeda daugiau pastangų
išlaikydamos ryšius su savo ,,paliktais” vaikais nei tėčiai, jos
bendrauja su vaikais laiškais, telefono skambučiais bei siųsdamos
dovanas.
Esminė apžvelgtos literatūros žinia, jog yra mažai
informacijos apie ,,paliktų” vaikų gerovę, kai vienas iš tėvų ar abu
yra darbo migrantai. Taip pat akivaizdus augantis susirūpinimas
neigiamu poveikiu vaikams, kurių mamos emigruoja.
• • •
Taigi,
kaip jaučiasi ,,palikti” vaikai, kokie jiems kyla psichologiniai
sunkumai? Analizavau Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės (VUVL)
filiale Vaiko raidos centre gydytų tokių vaikų ligos istorijas. Tai
klinikiniai atvejai, per pastaruosius trejus metus VRC buvo tiriami ir
gydomi 22 ,,palikti” vaikai. Sunku įvertinti, ar tai daug, ar mažai,
atsižvelgiant į tai, jog ne visi ir klinikinį lygį pasiekę pacientai
gydomi mūsų centre, be to, kai kuriems galbūt užtenka ambulatorinės,
vietinės pagalbos. Manyčiau, kad pas mus patenka tik patys sunkiausi
atvejai. Rem siuosi kokybine ligos istorijų apžvalga ir analize.
Akivaizdžiai
galima išskirti tris vaikų grupes pagal vyraujančias, vaikams
nustatytas diagnozes ir tai sąlyginai, nes daug vaikų turi ne po vieną
diagnozę. Beje, ir kiekvienos grupės viduje, nors ir yra panašių
bruožų, vaikai savo patirtimi, išgyvenimais yra labai skirtingi ir
unikalūs. Kas iš karto krenta į akis peržvelgus vaikų ligų istorijas,
tai, kad jie patyrė daug trauminių įvykių.
Didžioji dauguma
vaikų išgyveno tėvų skyrybas dar iki vienam iš jų išvykstant
uždarbiauti, dviejų vaikų šeimos iširo jau po išvykimo. Ir tik trys
šeimos yra pilnos. Taigi, šie vaikai paliekami nebe pirmą kartą, nes po
tėvų skyrybų, daugumoje atvejų tėčiai su vaikais nebebendravo ir jais
nesirūpino.
Didžioji dalis vaikų yra likę su seneliais ar
giminėmis, nes mamos ar abu tėvai yra emigravę, o du vaikai net yra
pakliuvę į globos namus, nes prižiūrintys asmenys dėl kylančių sunkumų
su jais atsisakė toliau globoti. Dviejose šeimose buvo išvykę tėvai ir
vaikais rūpinosi vienos mamos.
Gausiausia mano sąlyginai
išskirta grupė vaikų, kuriems nustatyti emocijų ir elgesio sutrikimai
(11 vaikų). Tai dažniausiai berniukai (2 mergaitės) nuo 10 iki 14 metų
amžiaus. Visi jie išgyvenę tėvų skyrybas dar iki mamoms juos paliekant
antrą kartą, daugumoje atvejų dažnai keitė gyvenamąsias vietas ir
mokymosi įstaigas. Patyrė naują mamos santuoką, naujos šeimos
atsiradimą su naujais broliais ir seserimis, kurie, beje, gyvena drauge
su mama. Keli turėjo ,,laimę” išvykti ir apsigyventi naujoje šeimoje,
tačiau neilgam, nes grįžo atgal dėl įvykusių antrų skyrybų ar dėlto,
kad patys nesugebėjo prisitaikyti naujoje šeimoje ar naujoje mokykloje.
Du, kaip jau minėjau, atsidūrė globos namuose, giminėms atsisakius juos
prižiūrėti.
Akivaizdu, kad daug kartų ,,palikti” vaikai
patyrė daug nuoskaudų. Jiems būdingas padidintas nerimastingumas,
dirglumas, ryškūs vienišumo, savęs nuvertinimo jausmai, nepasitikėjimas
savimi ir kitais. Jie labai gynybiški, nusiteikę įtariai. Turi sunkumų
užmezgant ir palaikant emocinį ryšį, tarpasmeniniuose santykiuose
konfliktiški arba lengvai pasiduodantys neigiamai aplinkinių įtakai.
Išoriškai dažniausiai stebimas siekimas dominuoti, valdyti padėtį.
Dėmesį
dažnai pelno prieštaraujančiu, opoziciniu ar vengiančiu elgesiu. Nereta
ir žodinė, fizinė ar pasyvi agresija bei negatyvizmas. Jiems sunku
laikytis tvarkos, priimti taisykles, praleidinėja pamokas, nebenori
mokytis. Galiausiai, išeina iš namų, laiką leidžia su panašiais į save,
įsitraukia į asocialias gatvės kompanijas.
Kita, mažesnė
grupė vaikų, kuriems nustatyta depresijos diagnozė (7 vaikai). Tai
daugiausia mergaitės (1 berniukas) nuo 14 iki 17 metų amžiaus. Šitoje
grupėje vaikai irgi buvo palikti ne vieną kartą, išgyveno tėvų
skyrybas, naują vieno iš tėvų santuoką, naujos šeimos atsiradimą bei
bandymus prisitaikyti naujoje šeimoje ir naujoje šalyje. Savo tėvams
jie jaučia prieštaringus jausmus, pyksta ant jų ir labai laukia jų
sugrįžtant. Vyrauja liūdesys, prislėgta nuotaika, jaučia nesaugumą,
bejėgiškumą, beviltiškumą, išgyvena apleistumo, nereikalingumo jausmus.
Užsisklendžia savyje, viskas tampa nebeįdomu, nelinkę bendrauti net ir
su savo bendraamžiais, stebimas emocinis ir socialinis izoliuotumas.
Trečioji
ir mažiausia grupė vaikų, kuriems nustatytas potrauminio streso
sutrikimas (4 vaikai). Tai daugiau berniukų – trys ir viena mergaitė
nuo 11 iki 14 metų amžiaus. Šios grupės vaikai išgyveno ne tik tėvų
skyrybas (išskyrus vieną atvejį), bet ir tapo aplinkinių aukomis,
patyrė emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą. Jiems būdingas ryškus
nerimas, baimingumas, jaučiasi nesaugūs, vieniši, apleisti. Dažnai
užsisklendžia savyje, siaurėja interesų ratas, atsiranda miego
sutrikimai, pasikartojančios suicidinės mintys. Turi sunkumų
bendravime, neturi draugų, stebimas emocinis ir socialinis
izoliuotumas.
• • •
Dar keli pastebėjimai.
Dažnai vaikai, pasinaudodami savo ,,palikto” vaiko statusu pradeda
daugiau reikalauti tiek iš tėvų, tiek iš juos prižiūrinčių asmenų. O
seneliai ar kiti su vaiku likę giminės užjaučia juos, vadina
našlaičiais, perdėm pradeda globoti ir rūpintis, tinkamai
nedisciplinuoja vaikų, nenubrėžia ribų.
Taip pat teko
įsitikinti, kad vaikams sunku prisitaikyti ir tėvams išvykus, ir
vaikams iškeliavus kartu su jais. Naujoje vietoje viskas keičiasi,
vaikai, dažniausiai atvykę vėliau, randa naują šeimą, senai nematytą
mamą, naujus, kartais dar nepažįstamus brolius ar seseris. Ir tas taip
lauktas susitikimas virsta rimtu išbandymu visiems naujosios šeimos
nariams. Šiuo atveju labai praverstų specialistų pagalba, kuri, matyt,
svečioje šalyje nelabai prieinama, nes mūsų minimais atvejais vaikai
buvo išsiųsti atgal ar grįžo su mama, nes naujoji šeima iširo.
Pastebėtas
vienas gajus mitas tarp tėvų. Jie tikisi, kad atvykus vaikams pas juos,
šeima vėl bus visavertė, išnyks visi sunkumai ir bėdos, nes čia, kitoje
šalyje, yra kitoks požiūris į vaikus, ir jiems bus lengviau
prisitaikyti. Gal kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau ne tuo
atveju, kai vaikas dar prieš išvykdamas, jau turėjo emocinių, mokymosi
ar elgesio problemų. Šiuo atveju, prasidėję sunkumai Lietuvoje, vaikui
išvykus tik dar labiau paaštrėja.
• • •
Kokius
galėčiau padaryti apibendrinimus? Primenu, kad Lietuvoje atliktų
sociologinių tyrimų duomenimis apie 30–36 proc. ,,paliktų” vaikų turi
pastebimų elgesio pasikeitimų, mūsų apžvelgta imtis dar siauresnė, tai
vaikai jau turintys sutrikimą. Akivaizdu, kad šie vaikai išgyvena daug
traumuojančių įvykių, paliekami ne vieną kartą ir kad paliktumo jausmą
jau dažniausiai buvo patyrę prieš tėvams emigruojant.
Berniukams
dažniau išsivysto emocijų ir elgesio sutrikimai, jie ir dažniau tampa
aplinkinių aukomis, patiria emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą.
Tuo tarpu mergaitėms dažniau išsivysto depresija.
Taip pat
galima daryti išvadą, kad mamos ar abiejų tėvų nebuvimas yra rizikos
veiksnys, sąlygojantis, kad prasidėję psichologiniai sunkumai pasieks
klinikinį, tai yra sutrikimo lygį. Tačiau, kaip jau minėta, 75 proc.
vaikų mamoms išvykus turi problemų, net 25 proc. neišgyvena sunkumų.
Taigi, kokie tie apsauginiai faktoriai, kurie padeda vaikui sėkmingai
prisitaikyti. Jau žinoma, kad tėvų išvykimo pasekmės vaikams
sušvelninamos šeimose, kuriose migravęs tėvas/mama dažniau grįžta, nors
ir trumpam pabūna šeimoje, bei tose šeimose, kuriose išsiskyrimo
stadija yra trumpesnė. Matyt, apsauginių ir rizikos veiksnių analizė ir
yra tolesnių, detalesnių tyrimų objektas, nes migracija, panašu, ir
ateityje nesibaigs. Todėl svarbu išsiaiškinti kokią galima būtų siūlyti
prevenciją, ką patarti išvykti susiruošusiems tėvams.
Nepaisant
visko, išlieka didelis nerimas dėl šeimos ateityje. Kas antra išvykusi
šeima vaikus palieka Lietuvoje. Kokias pasekmes tai gali turėti? Vaikai
dažnai imituoja savo šeimos modelį, remiasi asmenine vaikystės
patirtimi, todėl jei juos palieka tėvai, užaugę jie ir patys nebus
orientuoti kurti stabilią ir saugią šeimą. Ar ,,palikti” vaikai sugebės
kurti saugias ir vieningas šeimas? Ar ne per didelė tokių išsiskyrimų
kaina?
Vanda Vaitekonienė
– medicinos psichologė. Baigė Vilniaus universiteto Filosofijos
fakultetą, kur įgijo psichologės kvalifikaciją. 1993– 2002 m. dirbo
asistente Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Socialinės
pediatrijos ir vaikų psichiatrijos klinikoje. Nuo 1991 metų iki dabar
dirba Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro
Vaikų psichiatrijos skyriaus medicinos psichologe. Yra Lietuvos
psichologų sąjungos, Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos
narė.\