,,PALIKTŲ” VAIKŲ, KURIŲ BENT VIENAS IŠ TĖVŲ
LAIKINAI EMIGRAVĘS, PSICHOLOGINIAI SUNKUMAI

vaikai Jono Kuprio nuotrauka

Pranešimas skaitytas XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume,
Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, IL 2008 m. lapkričio 27 d.

Vanda Vaitekonienė

Laisvę atgavusią Lietuvą iki šių dienų paliko apie pusė milijono gyventojų. Beveik pusė iš 2006 metais emigravusiųjų buvo vedę, panaši jų dalis turėjo vaikų, tačiau tik kas antras išvykęs vaikus išsivežė kartu. Migracijos išskirtų šeimų labai daug, manoma, kad ,,paliktų” vaikų gali būti 25-30 tūkstančių.

Tačiau šia problema susidomėta tik pastaraisiais metais 2007 metais Lietuvoje atlikti keli sociologiniai tyrimai, atliekamas neklinikinės imties psichologinis tyrimas Vilniaus universitete, tačiau jis dar nebaigtas ir nėra išspausdintas.

Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro užsakymu atliktas tyrimas ,,Šeima abipus sienos” rodo, kad dažniausiai migracinį sprendimą lemia materialiniai motyvai ir mažai svarstomos pasekmės šeimai. Materialiniai motyvai didesnę vertę turi tėvams ir jiems tai pakankama migracijos pateisinimo priemonė, tačiau jie neturi tos pačios vertės vaikams. Todėl migracijos padėtis ir dėl to kintanti šeimos struktūra bei santykiai vaikų suvokiami bei vertinami skirtingai nei įsivaizduoja tėvai. Tėvų ir vaikų perspektyvų skirtumai retai suvokiami pačių tėvų, o tai turi pasekmių tiek tėvams priimant migracinį sprendimą, tiek šeimos nariams prisitaikant prie pakitusios šeimos stadijos. Priėmusi migracinį sprendimą ir įsitraukusi į migracijos procesą, šeima dažnai neturi adekvačių lūkesčių dėl šio sprendimo pasekmių. Laikinas išvykimas, kurio tikintis dažniausiai ir būna priimamas migracinis sprendimas bei į jį atsižvelgiant pertvarkomas šeimos gyvenimas, dažniausiai virsta ilgalaikiu išvykimu, kurio pasekmių išvykstantysis nesitikėjo. Šis klaidingų lūkesčių aspektas savo pasekmėmis ypač aktualus, kai ,,laikinai” išvykstantys tėvai ilgam palieka vaikus senelių priežiūrai. Vaikai yra labiausiai migracijos pažeidžiama šeimos dalis. Šeimos nario migracija vaikui gali reikšti iki tol stabilaus namų ir šeimos pasaulio suirimą, tai verčia jį prisitaikyti, ieškoti savo vietos, subjektyviai aiškinti pasikeitusią padėtį ir rasti sau pačiam prasmingus atsakymus. Vaiko galimybės susidoroti su pakitusia padėtimi priklauso nuo vaiko amžiaus, šeimos paramos ir, žinoma, tėvų migracijos pobūdžio.

Didžioji dauguma šių vaikų susiduria su rimtomis psichologinėmis problemomis, TMO tyrimo rezultatai rodo emocines ir realiai matomas išsiskyrimo pasekmes šeimai: 30,4 proc. apklaustų šeimų vaikų pateko į pakitusio elgesio grupę. Beveik pusė tyrime dalyvavusių tėvų, kurie sutuoktiniui išvykus su vaikais liko vieni, pastebėjo, kad vaikai tapo liūdnesni, labiau nusiminę (48,5 proc.). Trečdalis vaikų tapo piktesni, verksmingesni, baimingesni, uždaresni, pradėjo prasčiau mokytis. Penktadalis vaikų pradėjo vėluoti į pamokas, nebenorėjo bendrauti su aplinkiniais, pablogėjo jų santykiai su bendraamžiais, tapo grubesni, agresyvesni.

Nustatyta, kad šeimos, kuriose išvykusi motina, dažniau susiduria su vaikų elgesio pokyčiais (75,1 proc.), nei tos, kuriose išvykęs tėvas (24,9 proc.). Kai kurie tyrime dalyvavę tėvai mano, kad ,,palikti” vaikai tampa labiau suaugę, meilesni. Tokie, geresni pokyčiai pastebėti apie 40 proc. vaikų. Tačiau iš tiesų taip vaikas gali slėpti stresą ir baimę būti paliktam ir antro iš tėvų.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos bei Švietimo ir mokslo ministerijos sociologinio tyrimo metu buvo apklausiami emigravusių tėvų vaikai ir jų pedagogai. Informacija buvo surinkta iš 195 tūkst. vaikų – tai sudaro trečdalį visų ugdymo įstaigas lankančių vaikų (32,3 proc.). Tarp apklaustųjų – 4,7 proc. sudaro tie, kurių bent vienas iš tėvų išvykęs į užsienį. Kiek daugiau nei pusė apklaustų vaikų gyveno prižiūrimi vieno iš tėvų (64 proc.). Beveik trečdalis apklaustųjų (28 proc.) prižiūrimi senelių ar vieno iš jų. Atliktos apklausos duomenys rodo, kad pastebimų elgesio pakitimų patiria maždaug 36 proc. be tėvų likusių vaikų.

Apžvelgus kitų šalių darbo migracijos įtakos šeimai tyrimus, sunku apibendrinti kokį poveikį – teigiamą ar neigiamą – ,,paliktiems” vaikams turi jų tėvų darbo migracija. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, tyrėjai susiduria su įvairiais sunkumais. Daugiau tyrimų buvo atlikta analizuojant transnacionalinę darbo migraciją, ir, beje, labai mažai kryptingai analizuojančių kokią įtaką ,,palikto” vaiko gerovei ir ,,paliktoms” šeimoms turi tėvų nebuvimas. Dažniau dirbti išvyksta vienas iš tėvų, būtent tėtis. Tačiau dabartinė statistika teigia,  jog nuo 44 proc. iki 50 proc. laikinų transnacionalinių migrantų yra moterys, o tyrimų, kokį poveikį vaikui daro mamos migracija yra mažai. Dauguma autorių sutinka, kad transnacionalinė migracija turi ir teigiamo, ir neigiamo poveikio.

Paskutiniu metu pabrėžiama, kad nors transnacionalinė migracija kuria šeimos išsiskyrimą, transnacionalinės šeimos formos vystosi, palaikydamos aukštą kontaktų lygį, net esant ir dideliems išsiskyrusios šeimos atstumams (Orellana et al 2001). Žinoma tai priklauso nuo uždarbio dydžio, išsiskyrimo trukmės ir naujų bendravimo technologijų prieinamumo. Svarbiausia yra būdas, kuriuo transnacionalinės motinos ir tėvai bendrauja ir palaiko ryšį su savo vaikais. Nustatyta, kad mamos įdeda daugiau pastangų išlaikydamos ryšius su savo ,,paliktais” vaikais nei tėčiai, jos bendrauja su vaikais laiškais, telefono skambučiais bei siųsdamos dovanas.

Esminė apžvelgtos literatūros žinia, jog yra mažai informacijos apie ,,paliktų” vaikų gerovę, kai vienas iš tėvų ar abu yra darbo migrantai. Taip pat akivaizdus augantis susirūpinimas neigiamu poveikiu vaikams, kurių mamos emigruoja.

• • •

Taigi, kaip jaučiasi ,,palikti” vaikai, kokie jiems kyla psichologiniai sunkumai? Analizavau Vilniaus   universitetinės vaikų ligoninės (VUVL) filiale Vaiko raidos centre gydytų tokių vaikų ligos istorijas. Tai klinikiniai atvejai, per pastaruosius trejus metus VRC buvo tiriami ir gydomi 22 ,,palikti” vaikai. Sunku įvertinti, ar tai daug, ar mažai, atsižvelgiant į tai, jog ne visi ir klinikinį lygį pasiekę pacientai gydomi mūsų centre, be to, kai kuriems galbūt užtenka ambulatorinės, vietinės pagalbos. Manyčiau, kad pas mus patenka tik patys sunkiausi atvejai. Rem   siuosi kokybine ligos istorijų apžvalga ir analize.

Akivaizdžiai galima išskirti tris vaikų grupes pagal vyraujančias, vaikams nustatytas diagnozes ir tai sąlyginai, nes daug vaikų turi ne po vieną diagnozę. Beje, ir kiekvienos grupės viduje, nors ir yra panašių bruožų, vaikai savo patirtimi, išgyvenimais yra labai skirtingi ir unikalūs. Kas iš karto krenta į akis peržvelgus vaikų ligų istorijas, tai, kad jie patyrė daug trauminių įvykių.

Didžioji dauguma vaikų išgyveno tėvų skyrybas dar iki vienam iš jų išvykstant uždarbiauti, dviejų vaikų šeimos iširo jau po išvykimo. Ir tik trys šeimos yra pilnos. Taigi, šie vaikai paliekami nebe pirmą kartą, nes po tėvų skyrybų, daugumoje atvejų tėčiai su vaikais nebebendravo ir jais nesirūpino.

Didžioji dalis vaikų yra likę su seneliais ar giminėmis, nes mamos ar abu tėvai yra emigravę, o du vaikai net yra pakliuvę į globos namus, nes prižiūrintys asmenys dėl kylančių sunkumų su jais atsisakė toliau globoti. Dviejose šeimose buvo išvykę tėvai ir vaikais rūpinosi vienos mamos.

Gausiausia mano sąlyginai išskirta grupė vaikų, kuriems nustatyti emocijų ir elgesio sutrikimai (11 vaikų). Tai dažniausiai berniukai (2 mergaitės) nuo 10 iki 14 metų amžiaus. Visi jie išgyvenę tėvų skyrybas dar iki mamoms juos paliekant antrą kartą, daugumoje atvejų dažnai keitė gyvenamąsias vietas ir mokymosi įstaigas. Patyrė naują mamos santuoką, naujos šeimos atsiradimą su naujais broliais ir seserimis, kurie, beje, gyvena drauge su mama. Keli turėjo ,,laimę” išvykti ir apsigyventi naujoje šeimoje, tačiau neilgam, nes grįžo atgal dėl įvykusių antrų skyrybų ar dėlto, kad patys nesugebėjo prisitaikyti naujoje šeimoje ar naujoje mokykloje. Du, kaip jau minėjau, atsidūrė globos namuose, giminėms atsisakius juos prižiūrėti.

Akivaizdu, kad daug kartų ,,palikti” vaikai patyrė daug nuoskaudų. Jiems būdingas padidintas nerimastingumas, dirglumas, ryškūs vienišumo, savęs nuvertinimo jausmai, nepasitikėjimas savimi ir kitais. Jie labai gynybiški, nusiteikę įtariai. Turi sunkumų užmezgant ir palaikant emocinį ryšį, tarpasmeniniuose santykiuose konfliktiški arba lengvai pasiduodantys neigiamai aplinkinių įtakai. Išoriškai dažniausiai stebimas siekimas dominuoti, valdyti padėtį.

Dėmesį dažnai pelno prieštaraujančiu, opoziciniu ar vengiančiu elgesiu. Nereta ir žodinė, fizinė ar pasyvi agresija bei negatyvizmas. Jiems sunku laikytis tvarkos, priimti taisykles, praleidinėja pamokas, nebenori mokytis. Galiausiai, išeina iš namų, laiką leidžia su panašiais į save, įsitraukia į asocialias gatvės kompanijas.

Kita, mažesnė grupė vaikų, kuriems nustatyta depresijos diagnozė (7 vaikai). Tai daugiausia mergaitės (1 berniukas) nuo 14 iki 17 metų amžiaus. Šitoje grupėje vaikai irgi buvo palikti ne vieną kartą, išgyveno tėvų skyrybas, naują vieno iš tėvų santuoką, naujos šeimos atsiradimą bei bandymus prisitaikyti naujoje šeimoje ir naujoje šalyje. Savo tėvams jie jaučia prieštaringus jausmus, pyksta ant jų ir labai laukia jų sugrįžtant. Vyrauja liūdesys, prislėgta nuotaika, jaučia nesaugumą, bejėgiškumą, beviltiškumą, išgyvena apleistumo, nereikalingumo jausmus. Užsisklendžia savyje, viskas tampa nebeįdomu, nelinkę bendrauti net ir su savo bendraamžiais, stebimas emocinis ir socialinis izoliuotumas.

Trečioji ir mažiausia grupė vaikų, kuriems nustatytas potrauminio streso sutrikimas (4 vaikai). Tai daugiau berniukų – trys ir viena mergaitė nuo 11 iki 14 metų amžiaus. Šios grupės vaikai išgyveno ne tik tėvų skyrybas (išskyrus vieną atvejį), bet ir tapo aplinkinių aukomis, patyrė emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą. Jiems būdingas ryškus nerimas, baimingumas, jaučiasi nesaugūs, vieniši, apleisti. Dažnai užsisklendžia savyje, siaurėja interesų ratas, atsiranda miego sutrikimai, pasikartojančios suicidinės mintys. Turi sunkumų bendravime, neturi draugų, stebimas emocinis ir socialinis izoliuotumas.

• • •

Dar keli pastebėjimai. Dažnai vaikai, pasinaudodami savo ,,palikto” vaiko statusu pradeda daugiau reikalauti tiek iš tėvų, tiek iš juos prižiūrinčių asmenų. O seneliai ar kiti su vaiku likę giminės užjaučia juos, vadina našlaičiais, perdėm pradeda globoti ir rūpintis, tinkamai nedisciplinuoja vaikų, nenubrėžia ribų.

Taip pat teko įsitikinti, kad vaikams sunku prisitaikyti ir tėvams išvykus, ir vaikams iškeliavus kartu su jais. Naujoje vietoje viskas keičiasi, vaikai, dažniausiai atvykę vėliau, randa naują šeimą, senai nematytą mamą, naujus, kartais dar nepažįstamus brolius ar seseris. Ir tas taip lauktas susitikimas virsta rimtu išbandymu visiems naujosios šeimos nariams. Šiuo atveju labai praverstų specialistų pagalba, kuri, matyt, svečioje šalyje nelabai prieinama, nes mūsų minimais atvejais vaikai buvo išsiųsti atgal ar grįžo su mama, nes naujoji šeima iširo.

Pastebėtas vienas gajus mitas tarp tėvų. Jie tikisi, kad atvykus vaikams pas juos, šeima vėl bus visavertė, išnyks visi sunkumai ir bėdos, nes čia, kitoje šalyje, yra kitoks požiūris į vaikus, ir jiems bus lengviau prisitaikyti. Gal kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau ne tuo atveju, kai vaikas dar prieš išvykdamas, jau turėjo emocinių, mokymosi ar elgesio problemų. Šiuo atveju, prasidėję sunkumai Lietuvoje, vaikui išvykus tik dar labiau paaštrėja.

• • •

Kokius galėčiau padaryti apibendrinimus? Primenu, kad Lietuvoje atliktų sociologinių tyrimų duomenimis apie 30–36 proc. ,,paliktų” vaikų turi pastebimų elgesio pasikeitimų, mūsų apžvelgta imtis dar siauresnė, tai vaikai jau turintys sutrikimą. Akivaizdu, kad šie vaikai išgyvena daug traumuojančių įvykių, paliekami ne vieną kartą ir kad paliktumo jausmą jau dažniausiai buvo patyrę prieš tėvams emigruojant.

Berniukams dažniau išsivysto emocijų ir elgesio sutrikimai, jie ir dažniau tampa aplinkinių aukomis, patiria emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą. Tuo tarpu mergaitėms dažniau išsivysto depresija.

Taip pat galima daryti išvadą, kad mamos ar abiejų tėvų nebuvimas yra rizikos veiksnys, sąlygojantis, kad prasidėję psichologiniai sunkumai pasieks klinikinį, tai yra sutrikimo lygį. Tačiau, kaip jau minėta, 75 proc. vaikų mamoms išvykus turi problemų, net 25 proc. neišgyvena sunkumų. Taigi, kokie tie apsauginiai faktoriai, kurie padeda vaikui sėkmingai prisitaikyti. Jau žinoma, kad tėvų išvykimo pasekmės vaikams sušvelninamos šeimose, kuriose migravęs tėvas/mama dažniau grįžta, nors ir trumpam pabūna šeimoje, bei tose šeimose, kuriose išsiskyrimo stadija yra trumpesnė. Matyt, apsauginių ir rizikos veiksnių analizė ir yra tolesnių, detalesnių tyrimų objektas, nes migracija, panašu, ir ateityje nesibaigs. Todėl svarbu išsiaiškinti kokią galima būtų siūlyti prevenciją, ką patarti išvykti susiruošusiems tėvams.

Nepaisant visko, išlieka didelis nerimas dėl šeimos ateityje. Kas antra išvykusi šeima vaikus palieka Lietuvoje. Kokias pasekmes tai gali turėti? Vaikai dažnai imituoja savo šeimos modelį, remiasi asmenine vaikystės patirtimi, todėl jei juos palieka tėvai, užaugę jie ir patys nebus orientuoti kurti stabilią ir saugią šeimą. Ar ,,palikti” vaikai sugebės kurti saugias ir vieningas šeimas? Ar ne per didelė tokių išsiskyrimų kaina?

Vanda Vaitekonienė – medicinos psichologė. Baigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, kur įgijo psichologės kvalifikaciją. 1993– 2002 m. dirbo asistente Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Socialinės pediatrijos ir vaikų psichiatrijos klinikoje. Nuo 1991 metų iki dabar dirba Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus medicinos psichologe. Yra Lietuvos psichologų sąjungos, Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos narė.\