Laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių metų proga
ALGIMANTAS S. GEČYS
Lietuva 2011sius skelbia Laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių metais.
Neabejotina, kad Lietuva stipriai pabrėš prieš
dvidešimt metų tautos išgyventą Sausio 13-sios tragediją,
priartinusią pasaulio demokratinių valstybių sprendimą pripažinti 1990
m. kovo 11-sios Aukščiausios Tarybos nutarimą, atkuriantį
Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Norisi tikėti, kad nemažiau
reikšmingai tėvynėje bus prisiminti bei įvertinti 1941-siais
metais okupanto pradėti trėmimai į Sibirą, tais pačiais metais įvykęs
lietuvių tautos sukilimas prieš sovietinį okupantą, vos
šešetą savaičių išsilaikiusi sukiliminė Lietuvos
vyriausybė, nacių Vokietijos ir jos sėbrų pradėtas vykdyti holokaustas
prieš žydų tautybės Lietuvos piliečius.
Šia proga norėčiau trumpai pasidalinti įspūdžiais, man ką tik
baigus skaityti dr. Romualdo Kriaučiūno paskolintą knygą ,,Sąjūdžio
bylojimai: 1989–1992 metų užrašai” (Autorė –
Regina Kalindraitė, Seimo leidykla ,,Valstybės žinios”, 2008
metai; tiražas – 1,508. Knygos sudėtis: I dalis –
Viešųjų kalbų santraukos: Atgimimo banga – 1989 m.; TSRS
Liaudies deputatų suvažiavimas – 1989 m; Spaudos konferencijos ir
reportažai iš Lietuvos Respublikos Parlamento ir Vyriausybės;
Valstybės studija. II dalis: Asmeniniai užrašai: 1989, 1990,
1991 ir 1992 m.).
728 puslapių knyga lengvai nesiskaito. Pirmoji dalis – įvairių
kalbų, suvažiavimų, žiniasklaidos pranešimų suvestinė. Antroji
– dienoraščio forma patriotės autorės pateiktos dienos
įvykių analizės, asmeniniai krašto padėties ir Lietuvos politikų
sprendimų vertinimai. Gyvendami užsienyje, Lietuvoje vykusius įvykius
esame linkę suskirstyti ir vertinti pagal konkrečias datas –
valstybinės nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas – Kovo 11-oji,
Michail Gorbačiov Lietuvoje apsilankymas – Sausio 10-oji,
Televizijos bokšto žudynių – Sausio 13-oji... Tiksliausias
priėjimas – chronologiškai vertinti per keletą metų
Sąjūdžio ir Aukščiausios Tarybos priimtus sprendimus, einant
valstybinės nepriklausomybės link. Skaitydamas dienoraščio forma
pateiktus faktus pajunti eilinį Lietuvos gyventoją užgriuvusius
sunkumus: ekonominės blokados atneštą nedarbą, gamtinių dujų ir
benzino stygių, pustuščius prekybos centrus, išaugusį
nusikalstamumą, kylančias prekių ir paslaugų kainas, Lietuvos vyrų
grobimą į sovietinę kariuomenę, vaistų ir medikamentų trūkumą,
okupacinės kariuomenės ir KGB provokacijas, ,,jedinstvininkų”
norą Lietuvą susigrąžinti į Sovietų Sąjungą, Šalčininkų vietovės
siekį įkurti autonominę lenkų valstybę Sovietų Sąjungos sudėtyje ir t.
t. Tik paskaitęs knygą supranti, kokiais svarbiais Lietuvos
nepriklausomybės šaukliais buvo ar ilgainiui tapo V.
Landsbergis, R. Ozolas, Č. Stankevičius, K. Motieka, B. Genzelis, K.
Prunskienė, A. M. Brazauskas, B. Kuzmickas, Č. Juršėnas, A.
Saudargas, K. Uoka, Z. Vaišvila ir šimtai kitų. Taip pat,
kokie reikšmingi Lietuvos valstybinės nepriklausomybės siekiui
buvo nelietuvių kilmės asmenys: Emanuelis Zingeris, Nikolajus
Medvedevas, Česlovas Okinčisas ir kt.
* * *
Su skaitytojais noriu pasidalinti kai kuriais mane sudominusiais to
laikotarpio faktais, įsimintomis pareiškimų citatomis. Lietuvos
vadovai, dabartiniu metu spręsdami Lietuvoje iškylančias kitų
tautybių problemas ir užsienyje gyvenančiųjų išlikimo lietuviais
klausimus, privalėtų įsidėmėti tai, kas Sąjūdžio metais Lietuvos
valstybingumo šauklių buvo sakoma bei žadama.
Pirmiausia, šiuo metu būtina stiprinti Lietuvos valstybės dėmesį
Pasaulio Lietuvių Bendruomenei (PLB), svarbiai užsienio lietuvių
jungčiai. PLB buvo svarbi okupacijos metais, ji išlieka svarbi
ir Lietuvai esant nepriklausomai. Knygoje minimi drąsūs to meto PLB
valdybos pirmininko dr. Vytauto Bieliausko pareiškimai. Įdomiai
pateikiamos ištraukos iš 1990 m. vasario 14 d. Sąjūdžio
laidoje vykusio pokalbio, kuriame dalyvavo ir PLB valdybos
vicepirmininkas Algimantas Gureckas. Kiti pokalbio dalyviai: V.
Čepaitis, E. Zingeris ir R. Ozolas.
Paklaustas, ką jis pamatė atvykęs į Lietuvą, A. Gureckas taikliai pastebėjo:
Lietuvoje radau nuostabų vaizdą, nenusivyliau. Iš arčiau matomi
ir neigiami bruožai, bet jie nesvarbūs. Tauta artėja į laisvę. Rūpėjo
tautų tarpusavio santykiai, lenkų ir lietuvių santykiai.
Paprašiau galimybės aplankyti Vilnijos kraštą, dvi dienas
lankiausi, stebėjau tvyrančią įtampą ir galvojau apie Suomiją. Suomija
ilgai buvo susieta su Švedija, nyko kalba, pvz., Suomijos
sostinė Helsinkis buvo švediškai kalbantis miestas. Kaip
sprendė problemas? Suomijoje ir dabar abi kalbos vartojamos. Skirtingai
negu Lietuvoje dalykai pakrypo: prasidėjus suomių tautiniam atgimimui,
švedai nesipriešino, parėmė. Tai labai teigiamas
poveikis. Iki tokių sprendimų mes gal ir neprieitume.
Po to sekė E. Zingerio pastaba: Lietuvos kraštas visada buvo
,,konservantų” saugotojas. Neturime norėti, kad kiti sulietuvėtų.
Būtina palaikyti visas kultūras, bet jos turi būti orientuotos į
Lietuvos pilietį. Neseniai buvau Maskvoje demokratinių jėgų
manifestacijoje: Rusijoje yra žmonių, kurie nori eiti Europos keliu.
Noriu pasakyti, kad mitingas mums aktualus – rėmė Pabaltijo
apsisprendimą, skandavo ,,Laisvę Pabalti jui”.
Gureckas pastebėjo: Visas tautas turi jungti lojalumas savo
kraštui, savo tėvynei Lietuvai. Ir E. Zingeris yra sakęs, kad
Lietuvos žydų pagrindinis tikslas – Lietuvos valstybės
Nepriklausomybės atkūrimas. Tai kai ką JAV nustebino (...).
E. Zingeris: Žydai gali turėti labai įvairių nuomonių, bet patyrę
genocidą turime suprasti į laisvę besiveržiančią tautą. Mes turime
sunkiai sukurtą Izraelio valstybę ir viską Lietuvoje suprantame.
* * *
Keli kiti įsimintini pareiškimai iš 1990 m. gegužės 8 d.
Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos spaudos konferencijos:
Č. Okinčicas: Taip jau įvyko, kad per dvi savaites susitikau su dviem
įžymiais pasaulio lenkais – Lech Valensa ir popiežiumi Jonu
Pauliumi II. L. Valensa pasakė, kad jis labai daug padarė mūsų
Nepriklausomybei ir dar daugiau ateity padarys. Kelionė į Romą buvo
Lenkų krikščionių draugijos kvietimu, vyko konferencija
,,Istorinių ir kultūrinių tradicijų fundacija: Lietuva, Baltarusija,
Lenkija, Ukraina”... Pirmą kartą buvo bandyta istorinius faktus
traktuoti iš europietiškų pozicijų. Apžvelgti diskusijas
buvo pakviesti žinomi pasaulio istorikai. Dalyvavo ir Lietuvos
Respublikos atstovas Stasys Lozoraitis, jis paaiškino apie
įvykius Lietuvoje. Konferencija labai audringai priėmė V. Landsbergio
laišką, parengtas atsakymas.
(...)
Susitikime su Šv. Tėvu buvau pristatytas kaip vienas iš
lenkų, kuris padeda kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Padėkojau
Šv. Tėvui už Velykų sveikinimą lietuvių kalba. Jis sakė, kad
kasdien stengiasi melstis už Lietuvą. Jis nuoširdžiai palaiko
Lietuvos Respublikos siekius. (...) Įdomus buvo susitikimas su Česlow
Milošu: jis pabrėžė, kad yra lietuvių poetas.
1990 m. sausio 11 d. įvyko masinis susirinkimas Vilniaus katedros
aikštėje. Vienas už Lietuvos nepriklausomybę kalbėjusiųjų
– rusų kilmės N. Medvedevas: Gerbiami draugai, svečiai,
bendrapavardžiai. Aš negaliu savo brolių įprašinėti eiti
kartu, nes netikiu dabartine TSKP ir jos vadovybe. Labai norėtųsi
tikėti ir M. Gorbačiovu, bet matau, kas stovi už jo nugaros. Aš
mačiau, kas darosi Maskvoje, mačiau, kaip nušvilpiamas
akademikas A. Sacharovas, kaip nenorima pripažinti mūsų tautos
genocido. Miega mano šventoji Rusija, apsvaigusi nuo
girtuoklystės. Todėl negaliu meluoti broliams, su kuriais užaugau. Be
Lietuvos laisvės nėra Rusijos laisvės. Vivat!
Dviems mėnesiams praslinkus, Maskvoje vykstančiame Aukščiausios
Tarybų Sąjungos deputatų suvažiavime N. Medvedevas taip aiškino:
1940 m. birželio 15 d. be jokio referendumo Tarybinės armijos
,,bronetankovyje voiska” įvažiavo į suverenią Lietuvos
Respubliką… (salė įniršusi suūžė, pasigirdo
šūksniai, bet N. Medvedevas, iškėlęs pirštą
(dėmesio!) kaip jis temoka, tęsė… Didžioji Tarybinė
Enciklopedija, tomas…, puslapis… Paskaitykit. Tarp kitko
– labai naudinga! Po to įvyko rinkimai – į pasus dėjo
spaudus ,,balsavo”. Kas neturėjo tokių spaudų, buvo paskelbti
liaudies priešais. 200 tūkstančių aukų nusinešė Lietuvoje
fašizmas, bolševizmas – du kartus daugiau. Iki
šiol šios skriaudos gyvos.
N. Medvedevas siūlo deputatams pritarti Komisijos dėl Ribbentrop ir Molotov pakto įvertinimo išvadoms.
* * *
1990 m. kovo 13 d. Vilniaus radijo užsieniui laidoje
Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis buvo paklaustas
apie išeivijos laikyseną dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio.
Atsakyta: ,,Išeivijos pozicija ir konstruktyvi, ir pozityvi.
Išeiviją mes jautėm kaip tautos dalį. Atrodo, kad ji gali
prigyti prie tautos kamieno.” Norisi V. Landsbergį paklausti,
kaip jis vertina išeiviją šiuo metu? Kas Lietuvos daroma
išeiviją prie Lietuvos glaudžiant?
Leidinyje išeivijai didesnio dėmesio neskiriama. Plačiai minimas
,,Amerikos balsas”, lietuvių poskyrio redaktoriaus Romo
Sakodolskio pavardė. Tai, ką ,,Amerikos balsas” savo
lietuviškose laidose sakė Sąjūdžio metais, Lietuvai buvo svarbu.
Iš išeivijos atstovų minimi Juozas Kazickas, Jūratė
Kazickaitė, Darius Sužiedėlis, Kanados LB veikėja Gabija Petrauskienė.
Minimas ir JAV Kongreso narys Richard Durbin, kurio pastangomis 1990 m.
birželio 7 d. Atstovų rūmuose priimtas pasiūlymas, ,,reglamentuojantis
aukščiausiųjų technologijų įrengimų eksportą į TSRS, –
jokie gaminiai nebus eksportuojami, kol prez. G. Bush nepraneš,
kad prasidėjo rimtos derybos ir Lietuvai netaikomos ekonominio spaudimo
priemonės”. Įstatymas priimtas didžiule balsų persvara: 392
– už, 24 – prieš.
Nėra pagrindo įtarti, kad knygoje mūsų išeivijos indėlis į
Lietuvos valstybinį prisikėlimą yra nutylimas ar sąmoningai
ignoruojamas. Juozas Banionis 2002 m. užjūrio lietuvių indėlį plačiai
nušvietė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro išleistame leidinyje ,,Lietuvos laisvės byla Vakaruose
1975–1990”.