Barikadų prie Aukščiausios Tarybos statymas.
Sausio 13-toji: išeivijos vaidmuo
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS
1991-tieji. Metai
prasidėjo tragiškais įvykiais Lietuvai. TSRS prezidentas M.
Gorbačiovas (Gorbačiov) 1991 m. sausio 10 d. pasirašė ultimatumą
Lietuvos parlamentui, reikalaujant sugrąžinti ,,socialistinę”
tvarką. Lietuvos vadovai nutarė nepaklusti tokiam reikalavimui. Todėl
tarybinė kariuomenė pradėjo ginkluotą akciją. Buvo niokojami pastatai,
užkertami keliai. Svarbiausias priešų tikslas buvo nuversti
teisėtą valdžią užgrobiant Aukščiausiosios Tarybos ir
Vyriausybės rūmus. Perversmo veiksmams dirigavo Lietuvos komunistų
partija (TSKP).
Ginti rūmų sugužėjo minios ne tik sostinės gyventojų, bet ir iš
visos Lietuvos. Sausio 13osios naktį kariuomenė, vykdydama Vilniaus
įgulos vado generolo V. Uschopčiko įsakymą, puolė Televizijos ir radijo
komiteto pastatą, o taipogi Televizijos bokštą. Beginkliai
gynėjai pastojo kelią kariuomenei. Puolimo metu po tankų ratais ir nuo
kulkų žuvo 14 Televizijos bokšto gynėjų, sužeista ir sužalota
keli šimtai žmonių.
Siaubinga žinia apie sausio 13-osios aukas greit apskriejo visą
pasaulį. Sausio 13 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos
nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės
sudarymo”. Į ją įėjo: V. Landsbergis, G. Vagnorius, Z.
Vaišvila, A. Butkevičius, V. Zabarauskas, M. Laurinkus, R.
Ozolas ir A. Abišala. Jau kitą dieną taryba paskelbė
pareiškimą ,,Dėl TSRS ginkluotų pajėgų neteisėtų veiksmų”,
kuriuo griežtai pasmerkė svetimos valstybės karinę agresiją. Sausio 15
d. Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Jungtines Tautas,
prašydama atsiųsti komisiją, kuri stebėtų dėl tarybinės
agresijos susidariusią krizę, padėtų atkurti teisėtvarką. Lietuvos
vadovybė memorandumais kreipėsi į pasaulio demokratines jėgas,
vyriausybes, taip pat ir į Tarybų Sąjungos tautas bei vyriausybę.
• • •
Lietuvių išeivija su nepaprastu nerimu stebėjo
tragiškuosius įvykius Lietuvoje. Mūsų žmonės ėmėsi skubių
veiksmų. Štai VLIK'o pirmininkas dr. K. Bobelis, gavęs K.
Motiekos telegramą apie įvykius Vilniuje, nedelsdamas tą pačią 1991 m.
sausio 13-ąją sukvietė Čikagoje pagrindinių išeivijos
organizacijų vadovus neeiliniam susirinkimui. Jame buvo priimta
štai tokio turinio rezoliucija:
Šiuo metu Sovietų Sąjungos kariuomenė ir desantininkai
papildomai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, užima valstybines įstaigas
ir jėga tebetęsia Lietuvos okupaciją. Ryžtinga beginklė lietuvių tauta
protestuoja ir gina demokratiškai išrinktą Lietuvos
Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir vyriausybę. Jau yra daug
užmuštų ir sužeistų Lietuvos laisvės gynėjų. Kviečiame visuomenę
šiuo tragišku tautai momentu aktyviau įsijungti į pagalbą
Lietuvai. Kreipiamės į Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų
kraštų vyriausybes, prašydami jų sustabdyti kruvino
teroro veiksmus Lietuvoje. Reikalaukime, kad iš Lietuvos būtų
išvestos okupacinės Sovietų Sąjungos pajėgos ir kad nebūtų
trukdoma demokratiškai išrinktai Aukščiausiajai
Tarybai ir vyriausybei vykdyti savo pareigas. Įspėjame visuomenę
nesileisti būti klaidinamiems Sovietų Sąjungos pastangomis sudaryti
išdavikišką vyriausybę. Smerkiame tuos, kurie prie tokios
vyriausybės sudarymo prisideda ir ją remia. Esame vienybėje su
ryžtingai kovojančia visa Lietuvos Respublikos visuomene,
Aukščiausiąja Taryba ir Vyriausybe.
Rezoliuciją VLIK’o vardu pasirašė dr. K. Bobelis, P.
Narutis ir V. Jokūbaitis, PLB pirmininko V. Bieliausko įgaliotiniai dr.
A. Damušis ir dr. P. Kisielius, ALT’o – G.
Lazauskas, T. Blinstrubas ir dr. V. Dargis, JAV LB Krašto
valdybos – dr. A. Razma, dr. T. Remeikis ir R. Dirvonis.
Drįsčiau manyti, kad mūsų išeivija savo ryžtingais veiksmais
akivaizdžiai prisidėjo prie to, kad Baltijos tautų laisvės klausimas
tomis dienomis rimtai atkreiptų į save dėmesį tarptautinėje arenoje. Į
agresyvią sovietinės kariuomenės akciją Vilniuje atitinkamai reagavo
kai kurių šalių vyriausybės, tarptautinės organizacijos, žymūs
politikai. Lietuvos laisvės siekiai susilaukė daug palankesnės
politinės ir moralinės paramos.
JAV prezidentas George‘as Bushas (George Bush) 1991 m. sausio 22
d. į Baltuosius rūmus Vašingtone (Washington, DC) pakvietė
amerikiečių pabaltijiečių delegacijas ir išklausė jų nuomones
bei samprotavimus dėl pagalbos baltų tautų kovai už nepriklausomybę.
Delegacijos įteikė Bushui atitinkamus pareiškimus. VLIK’o
vardu pareiškimą įteikė Jonas Bobelis. VLIK'as ragino imtis tuo
metu itin svarbių veiksmų Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Tai
– atitraukti tarybinės kariuomenės pajėgas iš Vilniaus,
sustabdyti JAV ekonominę pagalbą Tarybų Sąjungai, pasiųsti JAV
vyriausybės delegaciją padėčiai Lietuvoje ištirti, paremti
Baltijos valstybių teisę dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo
konferencijoje. Prezidentas Bushas 1991 m. vasario 12 d. laišku
padėkojo J. Bobeliui už konstruktyvius pasiūlymus.
Europos parlamentas 1991 m. sausio 24 d. priėmė rezoliuciją ,,Dėl
Kremliaus agresijos Pabaltijyje”. Joje kategoriška forma
išsakytas padėties vertinimas ir atitinkami reikalavimai:
tarybinės karinės agresijos pasmerkimas; reiškiama užuojauta
aukų šeimoms; įvykiai vertinami kaip grubus Helsinkio susitarimų
pažeidimas; reikalaujama, kad Europos taryba įtrauktų Baltijos
valstybių klausimą į kitos Helsinkio konferencijos darbotvarkę; siūloma
peržiūrėti paramos Tarybų Sąjungai programą ir atidėti susitikimus su
tarybiniais atstovais; raginama pradėti pokalbį tarp Tarybų Sąjungos ir
Baltijos šalių vyriausybių ,,gerbiant tautų istorines teises ir
nutraukiant bet kokį ginkluotos jėgos panaudojimą”.
***
Dabar žiūrint į anuometinius įvykius reikėtų pažymėti, kad tąsyk
pabaltijiečių nuomonės išsiskyrė dėl kovos už savo valstybių
nepriklausomybę taktikos. Pasaulio estų sąjunga ir Amerikos estų taryba
1991 m. sausio 31 d. ir vasario 1 d. pareiškė, kad jų vyriausybė
šiuo metu nesiekia nepriklausomybės pripažinimo ir apie tai
pranešė JAV Kongresui. Estų pareiškime buvo nurodytos
šios priežastys: 1. Nors dabartinė Estijos vyriausybė, kuri
laiko save pereinamąja, buvo išrinkta demokratiniu būdu,
rinkimai vyko dar okupuotoje šalyje, aktyviai dalyvaujant Tarybų
Sąjungos kariuomenei; 2. Ši vyriausybė visiškai
nekontroliuoja Estijos teritorijos ir dar nesugeba funkcionuoti
nepriklausomai nuo tarybinės valdžios; 3. Pereinamosios vyriausybės
pripažinimas reikštų, kad iš esmės įteisinama esama
padėtis ir priimama skirtinga, sukomunistuota Estijos respublika.
VLIK’as nepritarė tokiai estų laikysenai. Latviai šiuo
klausimu neskelbė jokių pareiškimų. 1991 m. vasario 2–3 d.
įvyko nepaprastas VLIK’o valdybos posėdis. Dr. K. Bobelis
pranešė apie pasikeitusią padėtį Lietuvoje ir Lietuvos laisvės
bylos reikalus tarptautinėje arenoje. Po diskusijų nutarta imtis žygių,
kad JAV Kongresas priimtų rezoliucijas, reikalaujančias, kad būtų
pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Vasario 4 d. dr. K. Bobelis
telefonu kalbėjosi su Aukščiausiosios tarybos pirmininku V.
Landsbergiu ir pabrėžė, jog lietuvių tikslas yra visais būdais siekti
Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Vakaruose.
Ši išeivijos organizacijos nuostata buvo patvirtinta
Vasario 16 d. šventės proga paskelbtame atsišaukime, kurį
pasirašė dr. K. Bobelis, G. Lazauskas ir dr. A. Razma.
VLIK’o, ALTO’o ir JAV LB vadai ragino visus lietuvius
paveikti savo šalių vyriausybes, kad: ,,1. Lietuva ir jos
vyriausybė būtų pripažinta de facto ir de jure laisvųjų pasaulio
valstybių tarpe; 2. Iš Lietuvos teritorijos būtų išvesta
Sovietų Sąjungos kariuomenė ir KGB daliniai.” Jie taip pat ragino
tautiečius prašyti savąsias vyriausybes suteikti Lietuvai
finansinę ir kitokią paramą okupacijos metais sunaikintam
kraštui atstatyti.
Vieną iš minėtų VLIK’o pasiūlymų JAV valdžia netrukus
įvykdė. 1991 m. vasario 10–16 d. Baltijos valstybių sostinėse
lankėsi JAV Kongreso delegacija, vadovaujama senatoriaus Alfonso
d’Amato. Delegaciją lydėjo VLIK’o atstovas. Lietuvoje
aukštieji JAV valdžios atstovai ypač domėjosi, kokias pasekmes
sukėlė brutaliai panaudotos tarybinės kariuomenės jėgos. Jie susitiko
su Parlamento ir Vyriausybės vadovais, surengė spaudos konferenciją.
Senatorius d’Amato pabrėžė VLIK’o veiklos įtaką Lietuvos
laisvės atkūrimo procese. Delegacijai sugrįžus į Ameriką, senatorius
pateikė rezoliuciją, rekomenduojančią JAV vyriausybei oficialiai
pripažinti Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip nepriklausomas valstybes.
• • •
Tolimesnius Lietuvos žingsnius į realią nepriklausomybę gerokai
apsunkino blogėjanti vidinė politinė padėtis. Vis labiau ryškėjo
nesutarimai daugeliu svarbesnių valstybės klausimų tarp
išsikristalizavusio Aukščiausiosios Tarybos
dešiniojo sparno ir besiburiančios kairiosios ir nuosaikiosios
centro opozicijos. Dėl politinio gyvenimo patirties stokos šios
jėgos nesugebėjo nagrinėti tikros padėties, daugelį ginčytinų klausimų
perkeldamos į pigios propagandos ir net ardymo lygį. Tuo metu Čikagoje
gyvenęs Valdas Adamkus savo atsiminimuose rašė: ,,Atvykdamas į
Lietuvą, kas kartą vis su didesniu nerimu stebėdavau, kaip auga mūsų
šalyje nepakantumas, pyktis, neapykanta kitaip manantiems.
Nesupratau, kaip po ‘dainuojančios revoliucijos’, vienybės,
kai susikibusios rankos nutiesė Baltijos kelią, galėjo prasidėti
vulgarus žmonių skirstymas į savus ir svetimus, į patriotus ir
išdavikus. Jaučiau, kad visuomenė vis labiau pavargsta nuo
nesiliaujančių komunistų ir KGB agentų paieškų, nuo tų
‘voratinklių’ priešams pynimo.”
Tokiomis aplinkybėmis išeivijos organizacijų vaidmuo darėsi dar
aktualesnis. Nereikia didelių pastangų, kad pajustume, jog kova dėl
hegemonijos valdžioje Lietuvai yra labai pavojinga, nes taip
pešantis tarp savęs nugalėtoju gali tapti grėsmingasis kaimynas.
Todėl VLIK’as, kaip ir kitos išeivijos organizacijos, su
nerimu žvelgdamas į aukščiausių valdžios sluoksnių politinius
susidūrimus, savo veikla siekė sudaryti Lietuvai kuo palankesnes
tarptautines sąlygas. VLIK’as sutelkė dėmesį svarbiausiam tikslui
– pasiekti, kad Lietuvą greičiau pripažintų užsienio valstybės ir
užmegztų su ja diplomatinius sanktykius.
Naudotasi ,,ELTOS” pranešimais, išeivijos spauda bei liudininkų skelbtais atsiminimais.
Nepriklausomybės gynėjai Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuotr. iš autoriaus archyvų