saus
Barikadų prie Aukščiausios Tarybos statymas.


Sausio 13-toji: išeivijos vaidmuo

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

1991-tieji. Metai prasidėjo tragiškais įvykiais Lietuvai. TSRS prezidentas M. Gorbačiovas (Gorbačiov) 1991 m. sausio 10 d. pasirašė ultimatumą Lietuvos parlamentui, reikalaujant sugrąžinti ,,socialistinę” tvarką. Lietuvos vadovai nutarė nepaklusti tokiam reikalavimui. Todėl tarybinė kariuomenė pradėjo ginkluotą akciją. Buvo niokojami pastatai, užkertami keliai. Svarbiausias priešų tikslas buvo nuversti teisėtą valdžią užgrobiant Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus. Perversmo veiksmams dirigavo Lietuvos komunistų partija (TSKP).

Ginti rūmų sugužėjo minios ne tik sostinės gyventojų, bet ir iš visos Lietuvos. Sausio 13osios naktį kariuomenė, vykdydama Vilniaus įgulos vado generolo V. Uschopčiko įsakymą, puolė Televizijos ir radijo komiteto pastatą, o taipogi Televizijos bokštą. Beginkliai gynėjai pastojo kelią kariuomenei. Puolimo metu po tankų ratais ir nuo kulkų žuvo 14 Televizijos bokšto gynėjų, sužeista ir sužalota keli šimtai žmonių.

Siaubinga žinia apie sausio 13-osios aukas greit apskriejo visą pasaulį. Sausio 13 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės sudarymo”. Į ją įėjo: V. Landsbergis, G. Vagnorius, Z. Vaišvila, A. Butkevičius, V. Zabarauskas, M. Laurinkus, R. Ozolas ir A. Abišala. Jau kitą dieną taryba paskelbė pareiškimą ,,Dėl TSRS ginkluotų pajėgų neteisėtų veiksmų”, kuriuo griežtai pasmerkė svetimos valstybės karinę agresiją. Sausio 15 d. Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Jungtines Tautas, prašydama atsiųsti komisiją, kuri stebėtų dėl tarybinės agresijos susidariusią krizę, padėtų atkurti teisėtvarką. Lietuvos vadovybė memorandumais kreipėsi į pasaulio demokratines jėgas, vyriausybes, taip pat ir į Tarybų Sąjungos tautas bei vyriausybę.

• • •
Lietuvių išeivija su nepaprastu nerimu stebėjo tragiškuosius įvykius Lietuvoje. Mūsų žmonės ėmėsi skubių veiksmų. Štai VLIK'o pirmininkas dr. K. Bobelis, gavęs K. Motiekos telegramą apie įvykius Vilniuje, nedelsdamas tą pačią 1991 m. sausio 13-ąją sukvietė Čikagoje pagrindinių išeivijos organizacijų vadovus neeiliniam susirinkimui. Jame buvo priimta štai tokio turinio rezoliucija:

Šiuo metu Sovietų Sąjungos kariuomenė ir desantininkai papildomai įsiveržė į Lietuvos teritoriją, užima valstybines įstaigas ir jėga tebetęsia Lietuvos okupaciją. Ryžtinga beginklė lietuvių tauta protestuoja ir gina demokratiškai išrinktą Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir vyriausybę. Jau yra daug užmuštų ir sužeistų Lietuvos laisvės gynėjų. Kviečiame visuomenę šiuo tragišku tautai momentu aktyviau įsijungti į pagalbą Lietuvai. Kreipiamės į Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų kraštų vyriausybes, prašydami jų sustabdyti kruvino teroro veiksmus Lietuvoje. Reikalaukime, kad iš Lietuvos būtų išvestos okupacinės Sovietų Sąjungos pajėgos ir kad nebūtų trukdoma demokratiškai išrinktai Aukščiausiajai Tarybai ir vyriausybei vykdyti savo pareigas. Įspėjame visuomenę nesileisti būti klaidinamiems Sovietų Sąjungos pastangomis sudaryti išdavikišką vyriausybę. Smerkiame tuos, kurie prie tokios vyriausybės sudarymo prisideda ir ją remia. Esame vienybėje su ryžtingai kovojančia visa Lietuvos Respublikos visuomene, Aukščiausiąja Taryba ir Vyriausybe.

Rezoliuciją VLIK’o vardu pasirašė dr. K. Bobelis, P. Narutis ir V. Jokūbaitis, PLB pirmininko V. Bieliausko įgaliotiniai dr. A. Damušis ir dr. P. Kisielius, ALT’o – G. Lazauskas, T. Blinstrubas ir dr. V. Dargis, JAV LB Krašto valdybos – dr. A. Razma, dr. T. Remeikis ir R. Dirvonis.

Drįsčiau manyti, kad mūsų išeivija savo ryžtingais veiksmais akivaizdžiai prisidėjo prie to, kad Baltijos tautų laisvės klausimas tomis dienomis rimtai atkreiptų į save dėmesį tarptautinėje arenoje. Į agresyvią sovietinės kariuomenės akciją Vilniuje atitinkamai reagavo kai kurių šalių vyriausybės, tarptautinės organizacijos, žymūs politikai. Lietuvos laisvės siekiai susilaukė daug palankesnės politinės ir moralinės paramos.

JAV prezidentas George‘as Bushas (George Bush) 1991 m. sausio 22 d. į Baltuosius rūmus Vašingtone (Washington, DC) pakvietė amerikiečių pabaltijiečių delegacijas ir išklausė jų nuomones bei samprotavimus dėl pagalbos baltų tautų kovai už nepriklausomybę. Delegacijos įteikė Bushui atitinkamus pareiškimus. VLIK’o vardu pareiškimą įteikė Jonas Bobelis. VLIK'as ragino imtis tuo metu itin svarbių veiksmų Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Tai – atitraukti tarybinės kariuomenės pajėgas iš Vilniaus, sustabdyti JAV ekonominę pagalbą Tarybų Sąjungai, pasiųsti JAV vyriausybės delegaciją padėčiai Lietuvoje ištirti, paremti Baltijos valstybių teisę dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. Prezidentas Bushas 1991 m. vasario 12 d. laišku padėkojo J. Bobeliui už konstruktyvius pasiūlymus.
Europos parlamentas 1991 m. sausio 24 d. priėmė rezoliuciją ,,Dėl Kremliaus agresijos Pabaltijyje”. Joje kategoriška forma išsakytas padėties vertinimas ir atitinkami reikalavimai: tarybinės karinės agresijos pasmerkimas; reiškiama užuojauta aukų šeimoms; įvykiai vertinami kaip grubus Helsinkio susitarimų pažeidimas; reikalaujama, kad Europos taryba įtrauktų Baltijos valstybių klausimą į kitos Helsinkio konferencijos darbotvarkę; siūloma peržiūrėti paramos Tarybų Sąjungai programą ir atidėti susitikimus su tarybiniais atstovais; raginama pradėti pokalbį tarp Tarybų Sąjungos ir Baltijos šalių vyriausybių ,,gerbiant tautų istorines teises ir nutraukiant bet kokį ginkluotos jėgos panaudojimą”.

***

Dabar žiūrint į anuometinius įvykius reikėtų pažymėti, kad tąsyk pabaltijiečių nuomonės išsiskyrė dėl kovos už savo valstybių nepriklausomybę taktikos. Pasaulio estų sąjunga ir Amerikos estų taryba 1991 m. sausio 31 d. ir vasario 1 d. pareiškė, kad jų vyriausybė šiuo metu nesiekia nepriklausomybės pripažinimo ir apie tai pranešė JAV Kongresui. Estų pareiškime buvo nurodytos šios priežastys: 1. Nors dabartinė Estijos vyriausybė, kuri laiko save pereinamąja, buvo išrinkta demokratiniu būdu, rinkimai vyko dar okupuotoje šalyje, aktyviai dalyvaujant Tarybų Sąjungos kariuomenei; 2. Ši vyriausybė visiškai nekontroliuoja Estijos teritorijos ir dar nesugeba funkcionuoti nepriklausomai nuo tarybinės valdžios; 3. Pereinamosios vyriausybės pripažinimas reikštų, kad iš esmės įteisinama esama padėtis ir priimama skirtinga, sukomunistuota Estijos respublika.

VLIK’as nepritarė tokiai estų laikysenai. Latviai šiuo klausimu neskelbė jokių pareiškimų. 1991 m. vasario 2–3 d. įvyko nepaprastas VLIK’o valdybos posėdis. Dr. K. Bobelis pranešė apie pasikeitusią padėtį Lietuvoje ir Lietuvos laisvės bylos reikalus tarptautinėje arenoje. Po diskusijų nutarta imtis žygių, kad JAV Kongresas priimtų rezoliucijas, reikalaujančias, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Vasario 4 d. dr. K. Bobelis telefonu kalbėjosi su Aukščiausiosios tarybos pirmininku V. Landsbergiu ir pabrėžė, jog lietuvių tikslas yra visais būdais siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Vakaruose.

Ši išeivijos organizacijos nuostata buvo patvirtinta Vasario 16 d. šventės proga paskelbtame atsišaukime, kurį pasirašė dr. K. Bobelis, G. Lazauskas ir dr. A. Razma. VLIK’o, ALTO’o ir JAV LB vadai ragino visus lietuvius paveikti savo šalių vyriausybes, kad: ,,1. Lietuva ir jos vyriausybė būtų pripažinta de facto ir de jure laisvųjų pasaulio valstybių tarpe; 2. Iš Lietuvos teritorijos būtų išvesta Sovietų Sąjungos kariuomenė ir KGB daliniai.” Jie taip pat ragino tautiečius prašyti savąsias vyriausybes suteikti Lietuvai finansinę ir kitokią paramą okupacijos metais sunaikintam kraštui atstatyti.

Vieną iš minėtų VLIK’o pasiūlymų JAV valdžia netrukus įvykdė. 1991 m. vasario 10–16 d. Baltijos valstybių sostinėse lankėsi JAV Kongreso delegacija, vadovaujama senatoriaus Alfonso d’Amato. Delegaciją lydėjo VLIK’o atstovas. Lietuvoje aukštieji JAV valdžios atstovai ypač domėjosi, kokias pasekmes sukėlė brutaliai panaudotos tarybinės kariuomenės jėgos. Jie susitiko su Parlamento ir Vyriausybės vadovais, surengė spaudos konferenciją. Senatorius d’Amato pabrėžė VLIK’o veiklos įtaką Lietuvos laisvės atkūrimo procese. Delegacijai sugrįžus į Ameriką, senatorius pateikė rezoliuciją, rekomenduojančią JAV vyriausybei oficialiai pripažinti Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip nepriklausomas valstybes.

• • •

Tolimesnius Lietuvos žingsnius į realią nepriklausomybę gerokai apsunkino blogėjanti vidinė politinė padėtis. Vis labiau ryškėjo nesutarimai daugeliu svarbesnių valstybės klausimų tarp išsikristalizavusio Aukščiausiosios Tarybos dešiniojo sparno ir besiburiančios kairiosios ir nuosaikiosios centro opozicijos. Dėl politinio gyvenimo patirties stokos šios jėgos nesugebėjo nagrinėti tikros padėties, daugelį ginčytinų klausimų perkeldamos į pigios propagandos ir net ardymo lygį. Tuo metu Čikagoje gyvenęs Valdas Adamkus savo atsiminimuose rašė: ,,Atvykdamas į Lietuvą, kas kartą vis su didesniu nerimu stebėdavau, kaip auga mūsų šalyje nepakantumas, pyktis, neapykanta kitaip manantiems. Nesupratau, kaip po ‘dainuojančios revoliucijos’, vienybės, kai susikibusios rankos nutiesė Baltijos kelią, galėjo prasidėti vulgarus žmonių skirstymas į savus ir svetimus, į patriotus ir išdavikus. Jaučiau, kad visuomenė vis labiau pavargsta nuo nesiliaujančių komunistų ir KGB agentų paieškų, nuo tų ‘voratinklių’ priešams pynimo.”

Tokiomis aplinkybėmis išeivijos organizacijų vaidmuo darėsi dar aktualesnis. Nereikia didelių pastangų, kad pajustume, jog kova dėl hegemonijos valdžioje Lietuvai yra labai pavojinga, nes taip pešantis tarp savęs nugalėtoju gali tapti grėsmingasis kaimynas. Todėl VLIK’as, kaip ir kitos išeivijos organizacijos, su nerimu žvelgdamas į aukščiausių valdžios sluoksnių politinius susidūrimus, savo veikla siekė sudaryti Lietuvai kuo palankesnes tarptautines sąlygas. VLIK’as sutelkė dėmesį svarbiausiam tikslui – pasiekti, kad Lietuvą greičiau pripažintų užsienio valstybės ir užmegztų su ja diplomatinius sanktykius.

Naudotasi ,,ELTOS” pranešimais, išeivijos spauda bei liudininkų skelbtais atsiminimais.

saus

Nepriklausomybės gynėjai Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuotr. iš autoriaus archyvų