Žvilgsnis į aukštąjį mokslą: 
pasaulio ir Lietuvos perspektyva ar lietuviškosios godos?

AURELIJA TAMOŠIŪNAITĖ

Apie aukštojo mokslo reformą Lietuvoje diskutuojama senokai. Tiek buvusiai, tiek esamai Vyriausybei – įsisenėjusi aukštojo mokslo reformos problema – nemažas iššūkis. Neseniai postus palikusi Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė 2008 metų pabaigoje palaimino dviejų iš penkių integruotų mokslo, verslo ir studijų slėnių steigimą, o naujoji Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, beje, sukritikavusi tokį skubotą nuėjusios Vyriausybės sprendimą, Naujuosius 2009uosiuos metus pasitiko su konkrečiais aukštojo mokslo įstatymo projektais. Tačiau ar „revoliucija”, kaip naująjį įstatymo projektą pavadino Kubilius, tikrai įvyks ir naujasis aukštojo mokslo įstatymas bus palaimintas Seime, dar teks palaukti. Juk ginčijamasi ir nesutariama – dėl pinigų, kurie didžiąja dalimi ir lemia aukštojo mokslo kokybę.

Naujajame Aukštojo mokslo įstatymo projekte siūlomas „studijų krepšelis” gabiausiems ir labiausiai motyvuotiems studentams (įdomu, kaip ši motyvacija bus nustatoma? – A.T.), o prasčiau besimokantiems bus teikiamos valstybės remiamos paskolos, bus keičiama universitetų ir kolegijų valdymo sistema. Vieni tokiam projektui pritaria, kiti – kritikuoja. Tačiau vienokį ar kitokį sprendimą Seimui teks priimti.

Čia apie reformą ir baigsiu. Prasidėjus įstatymo svarstymui, apie tai dar ne kartą skaitysime spaudoje. Tačiau apie aukštąjį mokslą užsiminiau neatsitiktinai. Lapkričio pabaigoje Pasaulio lietuvių centre Lemonte įvykusiame XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume buvo surengtos trys mokslinės sesijos, skirtos aukštojo mokslo problemoms Lietuvoje. Deja, man, kaip ir daugeliui simpoziumo dalyvių, dažnai norėjosi būti tuo pačiu metu dviejose ar trijose vietose, tačiau – teko pasirinkti. Tad ir išklausiau tik vieną aukštojo mokslo sesiją, kuriai vadovavo Columbia University profesorius Rimas Vaičaitis.

Dėmesį patraukė dviejų prelegentų pranešimai – optimistinis Lietuvos mokslų akademijos primininko prof. Zenono Rokaus Rudziko žvilgsnis į Lietuvos mokslininkų integraciją Europos Sąjungos (ES) ir pasaulio mokslo erdvėje bei kiek niūresnis, tiesa, su laiminga pabaiga, Vilniaus universiteto prorektoriaus Jūro Banio pranešimas „Lietuvos aukštasis mokslas: Quo vadis?”

Tad koks tas aukštasis mokslas Lietuvoje: kokie mes ir kur mes einame?

Lietuvos mokslininkai ES erdvėje

Prof. Rudzikas teigė, jog Lietuvai įsiliejus į ES, tapus NATO nare, naujos galimybės atsivėrė ir Lietuvos aukštajam mokslui. Profesoriaus teigimu, mes tapome dalimi žymiai di­desnės, platesnės struktūros, kurios vienas iš principų yra solidarumas ir pagalba silpnesniesiems. Kita vertus, šis įsiliejimas atneša ir konkurenciją – Lietuvai reikia varžytis su technologiškai daug labiau pažengusiomis valstybėmis. Lietuvos mokslininkai dalyvauja įvairių mokslų, ypač technologinių, jungtiniuose tyrimuose. Kadangi Lietuva yra ES narė, įvairiuose institutuose, bendruose jungtiniuose mokslo centruose gali dirbti lygiomis teisėmis visų šalių narių mokslininkai. Tai atveria plačias galimybes Lietuvos mokslininkams pasinaudoti ten sutelktomis technologijomis.

Įvairių Europos centrų, institutų nau­da Lietuvai nemaža. Kaip teigė Rudzikas, sumokėti už komandiruotę į vieną iš šių centrų bus pigiau nei nupirkti eksperimentatoriui visą reikalingą laboratorinę įrangą.

Universitetų įvertinimai: kelinti mes pasaulyje?

Vilniaus universiteto prorektorius Jūras Banys susitelkė ties Lietuvos universitetų vieta įvairiuose universitetų vertinimo (reitingavimo) sąrašuose. Banio teigimu, Lietuva, kaip šalis, kurioje gyvena apie 3,5 mln. gyventojų, turi gana daug universitetų, institutų ir kolegijų. Kita vertus, ši aukštojo mokslo įstaigų gausa dar nerodo, kad visos jos geros ir suteikia kokybišką išsilavinimą. 2007 metais žurnale „Veidas” paskelbtame Lietuvos universitetų vertinimo sąraše pirmavo Vilniaus universitetas (VU) ir Kauno technologijos universitetas (KTU).

Tačiau vertinimų, pasak Banio, yra įvairių. Pavyzdžiui, kinai universitetus vertina pagal kelis veiksnius: Nobelio premijų laureatų skaičių, Fields medalininkus, cituojamų mokslininkų skaičių ir straipsnius prestižiniuose žurnaluose. Taip suskirsčius visus universitetus, kinai paskelbė jų 500-uką. Deja, nė vienas Lietuvos universitetas į jį nepateko. Šiuose sąrašuose pirmavo, kaip ir reikia tikėtis, JAV ir Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos.

Kita vertus, žvelgiant į vertinimo kriterijus lieka nepastebėta biudžeto ar finansavimo problema, kuri glaudžiai susijusi su aukštojo mokslo kokybe ir plėtra. Prof. Banio teigimu, finansavimas atspindi mokslinių tyrimų lygį: kuo daugiau pinigų gaunama tyrimams, tuo jų daugiau, kokybė geresnė, tie universitetai ar institutai, kurie turi daugiau pinigų, paskelbia daugiau mokslinės produkcijos, publikacijų.

Lietuvoje, pasak pranešėjo, mokslas nėra prioriteras, nes tarnautojas uždirba daugiau nei mokslų daktaras, nors įgyti mokslinį laipsnį daug sunkiau nei tapti tarnautoju. Jeigu JAV moksliniams tyrimams skiriama 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto (2,000 dol. vienam žmogui), tai Lietuvoje – vienam žmogui tenka 200 Lt. Turint omenyje tokį finansavimą, pasak profesoriaus, nėra ko norėti ir geros aukštojo mokslo kokybės Lietuvoje bei aukštų vietų universitetų vertinimo sąrašuose. Prof. Banio teigimu, vienas studentas VU per metus valstybei kainuoja 877 eurus, o, tarkime, Massachusetts Institute of Technology vienas studentas per metus kainuoja apie 2 mlrd. litų.

Šviesioji Banio pranešimo pusė, kaip ją pavadino pats profesorius, buvo tai, kad pernai VU pateko į ,,Times Higher Education – QS” vertinimo sąrašus ir buvo 501-asis pasaulyje. Iš Baltijos šalių į šį sąrašą nepakliuvo nei Talino, nei Tartu, nei Rygos universitetai. Toks įvertinimas įrodo, jog VU nėra pasaulyje nežinomas, kita vertus, nusilenkti reiktų ir mokslininkams, kurių darbo dėka, VU pakliuvo į pasaulio universitetų 600-uką.

Prof. Banio pranešimo metu pateikti įvairių universitetų finansavimo palyginimai padarė įspūdį ne vienam. Iš tiesų, finansavimo reforma būtina.

Tačiau klausant šio pranešimo, galvoje kirbėjo kitas klausimas: ar prorektorius būtų pasirinkęs kalbėti apie universitetų vertinimus, jei VU nebūtų atsidūręs 501 ,,Times Higher Education – QS” vertinimo sąraše? Atsakymą galima numanyti. Galbūt vertinimas ir padeda mums suvokti padėtį, kurioje esame. Tačiau, prof. Leonido Donskio teigimu, ,,reitingas yra ir save įgyvendinanti pranašystė. Jei aš tūkstantį kartų kartosiu, kad esu pats geriausias, o viešoji erdvė man leis tai daryti ir joje bus mažiau girdimi kitų balsai, aš tikrai tapsiu geriausiu. Ne kokybės ir autentiško buvimo prasme, žinoma. Geriausias, aš atrodysiu, nes viešoji nuomonė jau bus paveikta pakankamai, kad niekas tuo neabejotų.” Tikiuosi, kad ne tokios ,,savęs įgyvendinančios pranašystės” paveiktas prorektorius pasirinko kalbėti apie universitetų vertinimo sąrašus.