Herojai ir išdavikai

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo švenčių proga dažnai prisimename jos kovotojus, didvyrius, herojus. Taip pridera ir kartotina. Tuo pačiu, bent paraštėje, reikia paminėti ir tuos, kurie tas nepriklausomybės kovas ir pastangas užtęsė ar kuriam laikui sugniuždė. Jau daugelį metų skaitydamas istorines knygas apie Lietuvos partizanus, vis pasipiktinu radęs aprašymus apie išdavikus. Nesipiktinu, kad tokie aprašymai yra, bet kad tokių žmonių buvo ir yra. Atrodo, jų būta apsčiai. Tokios mintys vėl kilo skaitant knygą ‚,Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944–1953 metais” (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Jakšto spaustuvė, Kaišiadorys, 1996).

Besiruošiant rašyti kiek plačiau paskaičiau apie išdavimo sąvoką ir pačius išdavikus. Vėl vartau ,,Lietuvių enciklopediją” bei nardau internete. Pasak pirmojo minimo šaltinio, ,,išdavimas’’ reiškia atsigręžimą prieš vertybes, kurioms tarnavimas laikomas individo ,,šventa prievole”. Taigi, išdavimas yra daugiau negu pareigų neatlikimas, sutarties sulaužymas ar net paprastas pabėgimas pas priešą. Išdavimas visų pirma yra aktyvus įsipareigojimas kovoti prieš tai, ką lig šiol pats išdavikas laikė ,,šventu dalyku”. ,,Kadangi žmogui nėra lengva suprasti, kaip ‘šventumas’ gali būti perkeliamas į blogį ar ‘priešą’, išdavimas sutinkamas su pasipiktinimu ir pasibjaurėjimu. Nors išdavimas gali būti ne tik egoistinis, bet ir altruistinis, ne tik apmokamas, bet ir pasiaukojimu grindžiamas, visada jame glūdi kažkas nejaukaus ir paslaptingo.”

Pradėjau galvoti apie man žinomus išdavikus. Pats pirmasis atėjęs į galvą buvo Judas Iskarijotas iš Galilėjos, už trisdešimtį sidabrinių romėnams išdavęs Kristų. Įdomu, kad viename interneto istorijoje didžiausių išdavikų dešimtuke Judas laikomas pačiu pirmuoju, didžiausiu išdaviku. Kiti devyni garsiausi išdavikai eilės tvarka buvo: Talleyrand-Perigord (Prancūzijoje), Marcus Junius Brutus (Romoje), Heinrich Himmler (Vokietijoje), Silverio Dos Reis (Portugalijoje), Augusto Pinochet (Čilėje), Sundays Fernandes Calabar (Brazilijoje), Tommaso Buscetta (Italijoje), Aldrich Ames (JAV) ir Wang-Jingwei (Kinijoje). Nė vieno iš Lietuvos! Tai neturėtų reikšti, kad tokio pripažinimo niekas neužsitarnavo, tačiau į tą dešimtuką vis dėlto nepateko.

Iš lietuvių išdavikų pirmiausia mano atmintyje iškyla Urbonas, KGB talkinęs slapyvardžiu ,,Žinomas”. Jis išdavė savo draugą Adolfą Ramanauską ir jo žmoną Birutę. A. Ramanauskas ir jo žmona buvo suimti Kaune 1956 m. spalio 12 d. Jis, Vanago slapyvardžiu, buvo paskutinis Lietuvos partizanų vadas. Atvežtas į Vilniaus KGB vidaus kalėjimą buvo žiauriai kankintas. Chirurginio skyriaus akte gydytojų komisija surašė aktą, kur rašoma: ,,Į klausimus neatsako, be sąmonės, nuolat mėšlungiškai trūkčioja veido, liemens, apatinių galūnių raumenys. Pulsas vos juntamas, minkštas, mažas kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas. Masyvus tvarstis lytinių organų srityje smarkiai permirkęs šviežiu raudonu krauju (...). Dešinioji akis užmerkta dėl hematomos; ant viršutinio voko rasta šešios plonos vielos arba vinies skersmens žaizdos, siekiančios akiduobę; daugybė įdrėskimų pilvo srityje, pjautinė kairės plaštakos 3-ojo piršto žaizda” (Dokemento numeris 194).

Kitame dokumente (nr. 195) LSSR KGB pirmininko K. Liaudžio pranešimas apie A. Ramanausko persekiojimą ir suėmimą. Ramanausko ir jo šeimos narių paieškoms vien 1956 m. buvo užverbuota 30 agentų. Tikimiausios A. Ramanausko ir Mažeikaitės (jo žmonos) pasirodymo vietos prie Merkinės ir Kaune buvo apraizgytos profesionaliais agentais. ,,Vykdydamas mūsų užduotį agentas ‘Žinomas’ 1956 m. spalio 11 d., pagal sutartą signalą, skubiai iškvietė operatyvinį darbuotoją ir pranešė, kad pas jį dviračiais atvažiavo Ramanauskas su žmona ir ketina nakvoti, įsigyti deficitinių prekių ir 12 d. rytą važiuoti atgal Alytaus kryptimi. Kadangi ‘Žinomo’ namuką ir butą buvome iš anksto išstudijavę, su agentu sudarėme signalinį ryšį, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė, išeidami iš ‘Žinomo’ buto, būtų suimti. Išėjimai iš agento namo buvo stebimi iš lauko. Žvalgybininkai palaikė radijo ryšį su operatyvininkų grupėmis. Š. m. spalio 12 d. 8 val. 30 min. Ramanauskas ir Mažeikaitė su dviračiais išėjo iš agento namo ir pasuko Kampo gatve. Čia juos sulaikė Lietuvos SSR KGB operatyvinė grupė.”

Vykdant nurodymus organizuojant šių asmenų suėmimą, atkakliu ir kvalifikuotu darbu pasižymėjo Sinicinas Jakovas Fedoravičius, Martavičius Leonardas Vladovičius, Obukauskas Juozas Stanislavovičius, Dušanskis Nachmanas Noachovičius, Krugovconas Josifas Stepanovičius, Kolesnikovas Grigorijus Pavlovičius, Petraitis Povilas Jonovičius, Putveinas Nikolojus Ivanovičius, Vorobjovas Ilja Venediktovičius, Antanavičius Domas Juozavičius, Strabikaitė Jadvyga Antonovna, Petružis Jonas Juozovičius. Pirmieji dešimt buvo karininkai. Kaip matome, Urbono-Žinomo sąraše nėra, nes po išdavimo Ramanauskai buvo suimti gatvėje, o ne jo bute. Kažkur kitur buvau skaitęs, kad Urbonas bijojęs, kad suėmimo metu jo bute galėjo nutekėti kraujo ant jo kilimo.

1957 m. rugsėjo 24–25 d. Ramanauskas-Vanagas buvo nuteistas mirti. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Urbonas-Žinomas gavo pensiją ir ramiai gyveno Kaune. Dabar jis jau miręs.

Bandžiau daugiau apie jį sužinoti internete. Nieko neradau, net jo vardo. Prieš dvylika metų viename savo straipsnyje (,,Draugas”, 1998 m. kovo 24 d.) Urbono-Žinomo klausiau: Ar dalyvavote savo draugo A. Ramanausko aštuoniasdešimtųjų gimimo metinių minėjime Vilniuje? Ar tebesididžiuojatės išdavęs savo draugą? Jam taip pat priminiau, kad giliausių paslapčių pasipasakojimas, stovint ant amžinybės slenksčio, gali turėti gydamosios ar net išganomosios galios.