Mano santykiai su ,,afrikonais”
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Praėjusių metų pabaigoje ,,Drauge” buvo paskelbta keletas
rašinių bei pasisakymų apie juodaodžių rasę. Vytautas
Bieliauskas pasipiktinęs reagavo į Mykolo Drungos straipsnį apie
dabartinio JAV prezidento išrinkimą ir jo rasę. Tai paskatino
Juozą Gailą su skaitytojais pasidalinti savo atsakymu straipsnyje ,,Ar
esmi rasistas?”. Po poros dienų prie apsikeitimo nuomonėmis
prisidėjo ir Aleksas Vitkus. Visa tai buvo tikra atgaiva nuo
įsibėgėjusių agitacijų dvigubos pilietybės klausimu ir nesibaigiančių
diskusijų apie lietuvių ir žydų santykius.
Prieš keletą metų neseniai iš gimtosios Lietuvos atvykęs
mano anūkas Gytis juodosios rasės žmonėms sugalvojo naujadarą, kuris
man iki šiol patinka. Jis Amerikoje gyvenančius juodos rasės
žmones pavadino ,,afrikonais”. Tai lyg ir vertimas į lietuvių
kalbą šiais laikais populiarios sąvokos ,,African
American” (Afrikos amerikonas).
Įdomiu sutapimu, sausio 16 d. JAV švenčiama federalinė
šventė, pagerbianti Martin Luther King, Jr., kuri kasmet yra
švenčiama sausio mėnesio trečiąjį pirmadienį. Nuo 1976 m. visas
vasario mėnuo JAV ir Kanadoje yra laikomas Juodųjų istorijos mėnesiu
(,,Black History Month”). Tad tikiu, jog mano atsiminimų
žiupsnelis pasirodo tinkamu laiku.
Patį pirmąjį kartą juodaodį vyrą pamačiau 1945 m. pabėgėlių stovykloje,
pokarinėje Vokietijoje. Ten mums maisto statines dideliuose kariuomenės
sunkvežimiuose atveždavo juodukai kareiviai. Buvo sakoma, kad tik jie
sugeba vairuoti daug jėgos reikalaujančius sunkvežimius. Pirmą juodaodę
išvydau New York miesto uoste 1950 m., ką tik išlipęs
iš laivo. Iki tol niekada net nepagalvodavau, kad esama
juodaodžių moterų. Ta pirmoji sutikta moteris buvo tikrai graži ir
daili. Gavęs darbą jau Čikagoje vienam juodukui bandžiau pasirodyti,
kad moku lotynų kalbą, ir jam paaiškinau, kad žodis
,,niger” lotynų kalboje reiškia ,,juoda”. Mano
nustebimui, jo veidas pasikeitė, akyse švystelėjo koks tai
apmaudas, ir jis pro dantis iškošė: ,,Jei nebūtum ką tik
išlipęs iš laivo, tave nusivaręs į užgatvį
sumuščiau.” Tai buvo mano pirmoji pamoka apie rasinius
santykius Amerikoje. Bet su tuo vyruku likau geruose santykiuose. Ten
pat dirbusi juodaodė padėjo man nuvairuoti mano naujai įsigytą
automobilį į vairuotojo leidimus išdavinėjusią raštinę.
Gavęs leidimą, po to pats ją namo parvežiau.
Jau tarnaujant JAV kariuomenėje, barake gretimais savo lovą turėjo
juodaodis. Jis naktį garsiai knarkdavo, bet dienos metu buvo
draugiškas, tik niekada su mumis nevažiuodavo į miestelį alaus
gerti. Pamažu atsipeikėjau, kad tuo laiku (1959 m.) toje vietovėje
(Augusta, Georgia) kasdieniniame civiliniame gyvenime dar buvo gaji
stipri rasinė segregacija. Kai vėliau, 1964–1967 m., teko gyventi
ir studijuoti St. Louis, MO, pilietinių teisių sąjūdis jau buvo
pradėjęs įsisiūbuoti. Atsimenu, kaip dalyvavome slaptuose
susirinkimuose, kur tardavomės, kaip geriausia taikiai integruoti savo
gyvenamąjį rajoną. Ten gyvendamas turėjau progos vykti į Selma,
Alabama, vykusias pilietinių teisių demonstracijas. Norėjau vykti, bet
neturėjau reikiamų 35 dol. transporto išlaidoms padengti. Kai
atėjo laikas žmonai gimdyti trečiąjį sūnų, kitus sūnus pasisiūlė veltui
prižiūrėti ,,afrikonė” slaugė, su kuria ligoninėje kartu dirbau.
Tapus profesionalu, teko artimai bendradarbiauti ir dirbti su įvairiais
žmonėmis, įskaitant ir ,,afrikonus”. Santykiai buvo normalūs,
kolegiški. Kai kartais kildavo pokalbis apie mažumas, aš
visada jiems primindavau, kad ir aš esu iš tautinės
mažumos, nors jiems gal ir atrodau kaip juos skriaudžiusios baltosios
rasės atstovas. Kai kuriems net primindavau, kad greičiausia mano
senoliai buvo baudžiauninkai, taigi vergai.
Gyvenimas tekėjo normalia vaga. Neturėjau jokių sunkumų pripažinti
lygias teises visiems. Ta nuotaika pradėjo pamažu keistis, kai lygybės
svarstyklės pradėjo pataikauti juodaodžiams. Vyravusi rasinė lygybė
pasikeitė į rasinę pirmenybę, kur ,,afrikonai” dėl praeityje būtų
ir nebūtų skriaudų pradėjo gauti teisines privilegijas, jiems stojant į
universitetus, gaunant darbus, paaukštinimus darbe ir t. t. Tam
negalėjau pritarti ir iki šios dienos nepritariu. Viename darbe
kolegos ,,afrikono” buvau ,,apkaltintas”, kad iš jų
atėmiau darbus. Kiek pasikarščiavęs jam atrėžiau, kad jeigu
suras kvalifikuotą žmogų mano darbą dirbti, aš jam tą darbą
perleisiu. Nežinau, ar nerado, o gal nė nebandė surasti, bet po to
ginčo savo darbe likau dar 20 metų. Vienu laiku su vienu
,,afrikonu” ir kitais įsteigėme savo profesinę bendrovę ir kurį
laiką mums gerai sekėsi. Mano dabartiniame darbe baltaodės
viršininkės viršininkė yra juodosios rasės.
Vadovaudamas psichologijos internatūros programai turėjau daug reikalų
su studentais bei jų universitetais. Atsimenu, kaip vienas internas
pasipasakojo, kad daugiausia rasinės neapykantos jis patyręs iš
kitų ,,afrikonų”, kurie buvo šviesesnės odos spalvos nei
jis. Po keleto metų kitas internas, į JAV atvykęs iš Pietų
Afrikos, mus apskundė savo universitetui JAV, kad mes jį persekiojame
dėl jo rasės. Universitetas jį laikė savo programos pažiba, bet pas mus
jis nekaip pasirodė. Man arčiau susipažinus su jo istorija, sužinojau,
kad jaunystėje jis buvo profesionalus boksininkas, patyręs nemažai
galvos sužalojimų, kurie liko visam gyvenimui. Stengiantis palaikyti
gerus santykius su universitetu, teko susitikti su jo atstovais.
Galutinėje išvadoje tie atstovai sutiko, kad internas netinka
Amerikai, bet galėtų savo kraštui ką nors duoti grįžęs į Pietų
Afriką. Ar tai – ne arogantiškas rasismas?
Auginant šeimą reikėjo žiūrėti, kad mano gal netobulos vertybės
bendraujant su kitomis rasėmis nepersiduotų sūnums. Reikėjo pastangų
vyriausią sūnų suvaldant nuo rasinių epitetų, kai jį gauja
,,afrikonų” užpuolė ir sumušė dėl to, kad jis bėgime
pralenkė užpuolėjų draugą ir laimėjo pirmąją vietą gimnazijos
lenktynėse. Tai buvo sūnaus gimnazijos baigimo diena, praleista
ligoninėje. Pasiskundus policijai buvo pasakyta, kad nieko toliau
nereikia daryti ir kad viską geriau užmiršti. Nieko nedarėme,
bet neužmiršome.
Šiais laikais vis dažniau girdimi balsai, kalbantys apie
santykius su kita žmonijos grupe – arabais ir musulmonais. Kitoje
pasaulio pusėje savo raumenis mankština azijiečiai. Tai žmonijos
dalis, su kuria teks artimiau bendrauti ir bendrą kalbą rasti jau mūsų
palikuonims.