Mano santykiai su ,,afrikonais”

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Praėjusių metų pabaigoje ,,Drauge” buvo paskelbta keletas rašinių bei pasisakymų apie juodaodžių rasę. Vytautas Bieliauskas pasipiktinęs reagavo į Mykolo Drungos straipsnį apie dabartinio JAV prezidento išrinkimą ir jo rasę. Tai paskatino Juozą Gailą su skaitytojais pasidalinti savo atsakymu straipsnyje ,,Ar esmi rasistas?”. Po poros dienų prie apsikeitimo nuomonėmis prisidėjo ir Aleksas Vitkus. Visa tai buvo tikra atgaiva nuo įsibėgėjusių agitacijų dvigubos pilietybės klausimu ir nesibaigiančių diskusijų apie lietuvių ir žydų santykius.

Prieš keletą metų neseniai iš gimtosios Lietuvos atvykęs mano anūkas Gytis juodosios rasės žmonėms sugalvojo naujadarą, kuris man iki šiol patinka. Jis Amerikoje gyvenančius juodos rasės žmones pavadino ,,afrikonais”. Tai lyg ir vertimas į lietuvių kalbą šiais laikais populiarios sąvokos ,,African American” (Afrikos amerikonas).

Įdomiu sutapimu, sausio 16 d. JAV švenčiama federalinė šventė, pagerbianti Martin Luther King, Jr., kuri kasmet yra švenčiama sausio mėnesio trečiąjį pirmadienį. Nuo 1976 m. visas vasario mėnuo JAV ir Kanadoje yra laikomas Juodųjų istorijos mėnesiu (,,Black History Month”). Tad tikiu, jog mano atsiminimų žiupsnelis pasirodo tinkamu laiku.

Patį pirmąjį kartą juodaodį vyrą pamačiau 1945 m. pabėgėlių stovykloje, pokarinėje Vokietijoje. Ten mums maisto statines dideliuose kariuomenės sunkvežimiuose atveždavo juodukai kareiviai. Buvo sakoma, kad tik jie sugeba vairuoti daug jėgos reikalaujančius sunkvežimius. Pirmą juodaodę išvydau New York miesto uoste 1950 m., ką tik išlipęs iš laivo. Iki tol niekada net nepagalvodavau, kad esama juodaodžių moterų. Ta pirmoji sutikta moteris buvo tikrai graži ir daili. Gavęs darbą jau Čikagoje vienam juodukui bandžiau pasirodyti, kad moku lotynų kalbą, ir jam paaiškinau, kad žodis ,,niger” lotynų kalboje reiškia ,,juoda”. Mano nustebimui, jo veidas pasikeitė, akyse švystelėjo koks tai apmaudas, ir jis pro dantis iškošė: ,,Jei nebūtum ką tik išlipęs iš laivo, tave nusivaręs į užgatvį sumuščiau.” Tai buvo mano pirmoji pamoka apie rasinius santykius Amerikoje. Bet su tuo vyruku likau geruose santykiuose. Ten pat dirbusi juodaodė padėjo man nuvairuoti mano naujai įsigytą automobilį į vairuotojo leidimus išdavinėjusią raštinę. Gavęs leidimą, po to pats ją namo parvežiau.

Jau tarnaujant JAV kariuomenėje, barake gretimais savo lovą turėjo juodaodis. Jis naktį garsiai knarkdavo, bet dienos metu buvo draugiškas, tik niekada su mumis nevažiuodavo į miestelį alaus gerti. Pamažu atsipeikėjau, kad tuo laiku (1959 m.) toje vietovėje (Augusta, Georgia) kasdieniniame civiliniame gyvenime dar buvo gaji stipri rasinė segregacija. Kai vėliau, 1964–1967 m., teko gyventi ir studijuoti St. Louis, MO, pilietinių teisių sąjūdis jau buvo pradėjęs įsisiūbuoti. Atsimenu, kaip dalyvavome slaptuose susirinkimuose, kur tardavomės, kaip geriausia taikiai integruoti savo gyvenamąjį rajoną. Ten gyvendamas turėjau progos vykti į Selma, Alabama, vykusias pilietinių teisių demonstracijas. Norėjau vykti, bet neturėjau reikiamų 35 dol. transporto išlaidoms padengti. Kai atėjo laikas žmonai gimdyti trečiąjį sūnų, kitus sūnus pasisiūlė veltui prižiūrėti ,,afrikonė” slaugė, su kuria ligoninėje kartu dirbau.

Tapus profesionalu, teko artimai bendradarbiauti ir dirbti su įvairiais žmonėmis, įskaitant ir ,,afrikonus”. Santykiai buvo normalūs, kolegiški. Kai kartais kildavo pokalbis apie mažumas, aš visada jiems primindavau, kad ir aš esu iš tautinės mažumos, nors jiems gal ir atrodau kaip juos skriaudžiusios baltosios rasės atstovas. Kai kuriems net primindavau, kad greičiausia mano senoliai buvo baudžiauninkai, taigi vergai.

Gyvenimas tekėjo normalia vaga. Neturėjau jokių sunkumų pripažinti lygias teises visiems. Ta nuotaika pradėjo pamažu keistis, kai lygybės svarstyklės pradėjo pataikauti juodaodžiams. Vyravusi rasinė lygybė pasikeitė į rasinę pirmenybę, kur ,,afrikonai” dėl praeityje būtų ir nebūtų skriaudų pradėjo gauti teisines privilegijas, jiems stojant į universitetus, gaunant darbus, paaukštinimus darbe ir t. t. Tam negalėjau pritarti ir iki šios dienos nepritariu. Viename darbe kolegos ,,afrikono” buvau ,,apkaltintas”, kad iš jų atėmiau darbus. Kiek pasikarščiavęs jam atrėžiau, kad jeigu suras kvalifikuotą žmogų mano darbą dirbti, aš jam tą darbą perleisiu. Nežinau, ar nerado, o gal nė nebandė surasti, bet po to ginčo savo darbe likau dar 20 metų. Vienu laiku su vienu ,,afrikonu” ir kitais įsteigėme savo profesinę bendrovę ir kurį laiką mums gerai sekėsi. Mano dabartiniame darbe baltaodės viršininkės viršininkė yra juodosios rasės.

Vadovaudamas psichologijos internatūros programai turėjau daug reikalų su studentais bei jų universitetais. Atsimenu, kaip vienas internas pasipasakojo, kad daugiausia rasinės neapykantos jis patyręs iš kitų ,,afrikonų”, kurie buvo šviesesnės odos spalvos nei jis. Po keleto metų kitas internas, į JAV atvykęs iš Pietų Afrikos, mus apskundė savo universitetui JAV, kad mes jį persekiojame dėl jo rasės. Universitetas jį laikė savo programos pažiba, bet pas mus jis nekaip pasirodė. Man arčiau susipažinus su jo istorija, sužinojau, kad jaunystėje jis buvo profesionalus boksininkas, patyręs nemažai galvos sužalojimų, kurie liko visam gyvenimui. Stengiantis palaikyti gerus santykius su universitetu, teko susitikti su jo atstovais. Galutinėje išvadoje tie atstovai sutiko, kad internas netinka Amerikai, bet galėtų savo kraštui ką nors duoti grįžęs į Pietų Afriką. Ar tai – ne arogantiškas rasismas?

Auginant šeimą reikėjo žiūrėti, kad mano gal netobulos vertybės bendraujant su kitomis rasėmis nepersiduotų sūnums. Reikėjo pastangų vyriausią sūnų suvaldant nuo rasinių epitetų, kai jį gauja ,,afrikonų” užpuolė ir sumušė dėl to, kad jis bėgime pralenkė užpuolėjų draugą ir laimėjo pirmąją vietą gimnazijos lenktynėse. Tai buvo sūnaus gimnazijos baigimo diena, praleista ligoninėje. Pasiskundus policijai buvo pasakyta, kad nieko toliau nereikia daryti ir kad viską geriau užmiršti. Nieko nedarėme, bet neužmiršome.

Šiais laikais vis dažniau girdimi balsai, kalbantys apie santykius su kita žmonijos grupe – arabais ir musulmonais. Kitoje pasaulio pusėje savo raumenis mankština azijiečiai. Tai žmonijos dalis, su kuria teks artimiau bendrauti ir bendrą kalbą rasti jau mūsų palikuonims.