Su tokiais mus bombardavo. B-24 ,,Liberator” bombonešis Dayton, Ohio, oro muziejuje.     
Wm. B. Young nuotr.

Kaip kandidatas į JAV prezidentus mus bombardavo

R. JOHN RAPŠYS

„Važiuokit į mano ūkį Sudetenlande. Pranešiu žmonai; jūsų lauks”, – dar Kaune rusų frontui artėjant 1944 metų pavasarį mums sakė vokiečių kapitonas Kummert. Jis buvo Kauno geležinkelio stoties komendantas, labai palankus lietuviams. Leisdavo mūsų giminėms kaime atsiųsti mums maisto jo vardu, o paskui jo vairuotojas mums į namus tą maistą pristatydavo. Kitaip – vokiečiai viską konfiskuodavo.

Tą rudenį ir atsidūrėme Kummertų ūkyje, Morawes kaime, Sudetenlande, Hitlerio prijungtoje Čekoslovakijos dalyje, kur nuo senovės vokiečiai gyveno. Buvome keturiese: tėvelis, mama, aš (devynerių metų) ir jaunesnis brolis. Dar prisidėjo teta su sūnumi ir dėdė su šeima.

Kaimą sudarė kokie 15 turtingų ūkininkų. Jų dviejų aukštų mūriniai namai buvo išdėstyti aplink kaimo aikštę, kur telkšnojo prūdas ir maudėsi žąsys. Lietuvoje kiekvienas iš tų masyvių namų lengvai galėjo būti dvaro rūmais.

Už tų namų buvo platūs, akmenimis grįsti kiemai su tvartais, daržinėmis ir kitais ūkio pastatais. Dar toliau – milžiniški cukrinių runkelių laukai. Čia ir buvo šuo pakastas, nes iš tų runkelių artimame Brüxo mieste fabrikai darydavo benziną ir valydavo naftą. O tuos fabrikus reguliariai bombarduodavo: amerikiečiai – dieną, anglai – naktį.

Pavojingos skeveldros

Eidamas apie valandą su kaimo vaikais į mokyklą Havran miestelyje, dažnai stebėdavau amerikiečių lėktuvus metant bombas ant Brüxo. Pasigirsdavo duslūs sprogimai, ir dangų uždengdavo tamsių dūmų kamuoliai, bet pavojaus mums nebuvo. Tačiau reikėdavo saugotis vokiečių flako (priešlėktuvinės), nes ore sprogę sviediniai visą apylinkę apiberdavo pavojingomis skeveldromis. Vieną mokinuką tokia krentanti skeveldra ir užmušė, prakirsdama jam galvą.

Sakydavo mums: „Eikit po medžiu, kai bombarduoja.” Visas kelias į mokyklą buvo apsodintas slyvomis, kriaušėmis ir valakiškais riešutais, tad „slėptuvių” mums netrūko. Aš eidavau į mokyklos popietinę pamainą, todėl visuomet matydavau amerikiečių bombonešius, kurie pasirodydavo apie 11-tą valandą ryto. Skrisdavo jie gana aukštai: viena grupė žemiau, kita per vidurį, o trečia – aukščiau. Būdavo nuo maždaug 50 iki daugiau nei 100 lėktuvų. Jų galingus motorus buvo galima girdėti iš tolo, dar jiems danguje nepasirodžius.

Su liniuote per delną

Mokykloje reikėjo išmokti gotišką raidyną ir nacių terminologiją. Kartą mokytojas paklausė: „Ką reiškia NSDAP?” Tai reiškia „National Socialistische Deutsche Arbeiter Partei.” Bet aš vietoj „arbeiter” (darbininkų) pasakiau „arbeits” – (darbo) partija. Mokytojas tuoj įpliekė man teisingą atsakymą, smarkiai kirsdamas su liniuote per kairį delną po kiekvieno žodžio. Kirsdavo jis ir vokietukams už mažiausią klaidą.

Jis atrodė kaip tikras sovietų ministras Molotov: žemo ūgio, praplikęs, su apdrikusiais ūseliais ant apskrito veido ir su berėmiais akiniais ant mažos nosytės. Puikiai atsimenu šio minisadisto vardą: Emil Ziegler.

Blizgučiai iš lėktuvų

Siekdami suklaidinti vokiečių radarą, bombonešiai išmesdavo milijonus plonų sidabrinių juostelių (chaff), kurios mirgėdavo žiemos saulėje ir krutėdamos pamažu leisdavosi žemyn. Aš pririnkau tų juostelių, kuriomis papuošėme mūsų kuklią 1944 metų Kalėdų eglutę. Vėliau sužinojau, kad tas sidabrines juosteles amerikiečiai kaip tik ir praminė Kalėdų blizgučiais – „Christmas tinsel”.

Bet Kalėdos buvo be Kalėdų Senelio. Sudetenlande ateina šv. Nikalojus gruodžio 6-tą dieną, palydimas juodo velniuko „Grampus”, kuris neklaužadoms įdeda anglies gabalą į kojinę, pakabintą prie židinio.


Pilotas McGovern (antras iš kairės) – su savo įgula Italijoje. S. E. Ambrose knygos ,,The Wild Blue” viršelio nuotrauka


McGovern – pilotas

Amerikiečiai atskrisdavo kažkur iš pietų. Kas jie tokie buvo, sužinojau visai neseniai, atsitiktinai perskaitęs istoriko Stephen E. Ambrose knygą „The Wild Blue”. Ten jis vaizdžiai aprašo, kaip amerikiečiai bombarduodavo Vokietiją ir Austriją. Pasirodo, Brüxą bombarduodavo lėktuvai iš 455-tos bombonešių grupės, kuriai priklausė nemažai eskadrilių. Viena iš jų buvo 741-ma eskadrilė, o vienas iš jos pilotų – 22 metų vyr. leitenantas George S. McGovern iš South Dakota valstijos. Tai tas pats McGovern, kuris 1972 metais rungtyniavo su Richard M. Nixon dėl Amerikos prezidento kėdės. (Respublikonas Nixon buvo perrinktas 60 proc. bendrų balsų daugumos. Demokratas McGovern „nešė” vos vieną valstiją.)

B-24: galingas lėktuvas

McGovern buvo lėktuvo „Dakota Queen” pilotas. Tai buvo galingas B-24 „Liberator” tipo keturių motorų bombonešis. Prilaikė daugiau nei 12,000 svarų bombų ir 10 sunkiųjų kulkosvaidžių. Įgulą sudarė 10 vyrų. Su 300 mylių per valandą greičiu galėdavo nuskristi iki 2,850 mylių. Pasiekdavo 32,000 pėdų aukštį, nors normaliai bombarduodavo iš 20,000 pėdų.

McGovern bazė buvo pietryčių Italijoje, prie Cerignola miestelio. Į Brüxą ir atgal per Alpes suskraidyti trukdavo apie 8 valandas, plius valandą ore susirikiuoti. Kiekviena eskadrilė turėjo jai būdingus uodegos ženklus, kad ore lėktuvai lengvai matytų, prie ko rikiuotis. McGovern eskadrilės ženklas buvo juodas keturlapis dobilas.

Skristi su B-24 „Liberator” nebuvo pyragai. B-24 buvo pats sunkiausiai valdomas iš visų bombonešių. Reikėjo stiprių rankų. Kylant virš 10,000 pėdų, turėjai užsidėti deguonies kaukę. Per juosmenį buvo du atviri langai kulkosvaidžiams. Temperatūra lėktuve nukrisdavo net iki minus 50 laipsnių Fahrenheit. Buvo būtina dėvėti storus odinius ilgus kailinius, avėti šiltus aulinius batus. Prie to dar prisidėdavo šarvuotos liemenės ir parašiutai. Lakūnai vos galėdavo pajudėti. Vienintelis maistas – sumuštiniai ir kava iš termoso.

Flako pragaras

Iš visų bombarduotų miestų Brüxe buvo pats aršiausias flakas, taip McGovern tvirtino. „Matėsi ištisai juodas dangus, su raudonais blykčiojimais nuo sprogstančių sviedinių, – McGovern pasakojo istorikui Ambrose. – Aš dažnai pagalvodavau, ar pragaras irgi taip atrodo.”

Kartą mačiau, kaip pašautas amerikiečių bombonešis atsiskyrė nuo rikiuotės ir rūkdamas lėtai leidosi žemyn, kol dingo už horizonto.

Vieną dieną mokykloje išgirdome, kad netoliese yra pašautas amerikiečių lėktuvas. Bėgome pažiūrėti. Bombonešis gulėjo apšarmojusiame runkelių lauke, įsmigęs gal kokiu 20 laipsnių kampu, ties sparnais įlūžęs. Atrodė visai nedaug sužalotas. Ant uodegos buvo juodas deimantas, – reiškia, ne iš McGovern eksadrilės. Ant nosies buvo nupieštas besišypsantis gandras, vystykluose laikantis ne kūdikį, bet bombą, su parašu „SPECIAL DELIVERY”. Vargšams nepasisekė, pagalvojau. Žmonės sakė, kad jau išnešė šešis lavonus. Kur kiti keturi? Spėjome, kad parašiutais iššoko.  Bet ir jiems galėjo baigtis liūdnai. Tuo metu, vokiečiams aiškiai pralaimint karą, buvo atvejų, kad įsiutę ūkininkai lakūnus šakėm subadydavo.

Atmintina diena

McGovern prisiminė 1944 metų gruodžio 16-tą dieną. Tiršti debesys gaubė Brüxą. Sprogimas po sprogimo. Instinktyviai jis pradėjo melstis. Niekas gyvas per tą flaką šį kartą neperskris, pagalvojo jis. Kiti lėktuvai jau buvo išmetę bombas; dabar buvo McGovern eskadrilės eilė. Kaip tik tuo momentu vedantysis bombonešis pradėjo pamažu sukti į šalį, aplenkdamas Brüxą. Laikydamiesi griežtos taisyklės, McGovern ir kiti bombonešiai taip pat pasuko į šalį.

McGovern buvo įsitikinęs, kad šis manevras tą dieną išgelbėjo jų gyvybes. Kodėl vedantysis lėktuvas pasuko į šalį – niekas nežino, nes niekas neklausė. Tai irgi buvo griežta taisyklė. Pasukęs į šalį, McGovern prisiminė, kad „mes bombas išmetėme į laukus”. (Nusileisti su bombomis buvo draudžiama, nes per didelė rizika.)

McGovern baigėsi gerai, o mums – jo bombos ant galvų! Tą dieną buvau namuose, gal kad buvo sekmadienis. Staiga pasigirdo baisūs trenksmai, kilo dūmai, ėmė byrėti stiklai, kilo tinko dulkių debesys. Kai kurios McGovern bombos sprogo laukuose, bet kitos pataikė į Kummertų kiemą ir tvartus. Užmušė vieną berną, vieną karvę ir kelias kiaules. Mes, ačiū Dievui, nenukentėjome ir dar privalgėme nemažai kiaulienos.

Niekas negalėjo suprasti, kodėl buvo subombarduotas mažas Morawes kaimelis. Dabar, po 68-ių metų, sužinojau – tai buvo grynas atsitiktinumas.

Mirtis skrenda į Drezdeną

Per tolesnius bombardavimus buvo padegtas mano mokyklos miestelis Havran. O tėvelis, kuris dirbo Brüxo fabrikų raštinėje, kartą buvo užverstas griuvėsių, bet vėliau laimingai ištrauktas.

1945 metų vasario mėnesį dar kartą teko trauktis į vakarus, nes rusų frontas vėl artėjo. Prieš išvykstant, vasario 14 dieną, mačiau tolumoje daugiau nei tūkstantį amerikiečių bombonešių, kurie skrido pribaigti naktį prieš tai anglų padegtą Drezdeną. Pagal vienus duomenis, ten žuvo per 80,000 žmonių, įskaitant ir daug lietuvių pabėgėlių.

Istorikai vėliau nustatė, kad tie bombonešiai sudarė niekad daugiau nepakartotą, didžiausią oro armadą pasaulyje. Lėktuvai driekėsi nuo horizonto iki horizonto. Jų motorų kondensuoti balti garai (contrails) tysojo padangėje valandų valandas. Tai buvo nepamirštamas vaizdas. Tą tūkstantinių galingų motorų nuolatinį ir nenuilstamą ūžimą girdžiu ir šiandien.

Žiaurūs nuostoliai

Tarp 1944 metų gruodžio ir 1945 metų vasario mėnesio McGovern bombonešių grupė prarado 47 lėktuvus, su 10 vyrų kiekvienoje įguloje. Dauguma žuvo, kiti spėjo iššokti parašiutais ir buvo vokiečių paimti į nelaisvę. Buvo ir nemažai sunkiai sužeistų. McGovern nebuvo pašautas, bet kartą didelė skeveldra žiebė per piloto kabinos langą ir jam vos nenutraukė galvos. McGovern buvo apdovanotas garbingu medaliu – „Distinguished Flying Cross”. Iš viso Europos fronte žuvo 45,000 Amerikos lakūnų. Nuo amerikiečių ir anglų bombų žuvo apie 300,000 vokiečių civilių.

Po karo McGovern tapo mokytoju, vėliau metėsi į politiką. Pagarsėjo kaip didelis liberalas, pasisakęs prieš karą Vietname. Ilgus metus buvo demokratų partijos Kongreso narys ir senatorius. Mirė 2012 m. spalio mėnesį.

Amerikiečių tankai vis dėlto pasiekė Morawes 1945 metų balandžio pabaigoje. Bet netrukus turėjo užleisti teritoriją rusams, pagal Yaltos konferencijoje nustatytas pokario sienas. O rusai Sudetenlandą „atidavė” čekams. Kpt. Kummert žmona su dviem sūnumis spėjo pasitraukti į vakarus su amerikiečiais. Pats kpt. Kummert grįžo iš rusų nelaisvės tik 1955 metais, smarkiai pakirstas fiziškai ir dvasiškai. Netrukus ir mirė.

Teroras Sudetenlande

Visi vokiečiai, kurie šimtmečiais gyveno Sudetenlande, turėjo viską palikti ir buvo čekų išvaryti iš namų. Bet prieš tai žiauriai nukentėjo. Anglų istorikas Giles MacDonogh („After the Reich”) yra dokumentavęs terorą Brüxe (dabar – Most) ir kitur: moterys masiškai išprievartautos, vyrai sušaudyti arba nukankinti, senukai basliais užmušti, jaunuoliai pakarti, vaikučiai ant mūro sienų ištaškyti... Liudininkai pasakojo, kad net Raudonoji armija ne kartą šoko sutramdyti sužvėrėjusius čekus. Išlaisvinti lenkų ir rusų belaisviai taip pat uoliai prisidėjo prie šių orgijų, teigia MacDonogh.

* * *
Mes laimingai pasiekėme Bavariją. Bet ten 1945 metų balandžio 23 dieną Pfraundorfo kaimo mūšyje tarp amerikiečių ir užkietėjusių vokiečių SS dalinių visi vos galo negavome. Po trejų su puse metų Ingolstadto lietuvių stovykloje, dėdės Antano Rapšio padedami, 1949 metų pavasarį atvykome į Čikagą. Prasidėjo naujas istorijos lapas.



.






Morawes kaimo vaizdai, 1944 m. Pirmo vaizdo dešinėje esanti strėlė rodo, kur Rapšiai viename kambaryje gyveno. Stadt & Dorf Atelier nuotr.