2007 metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją poetei Liūnei Sutemai (Zinaidai Nagytei-Katiliškienei) iš Lietuvos atvežė ir įteikė Alma Adamkienė.   Laimos Apanavičienės nuotr.

 Save laikau Lietuvos rašytoja

LAIMA APANAVIČIENĖ

Neprijaukinsi manęs, mirtie,
tik sugausi klastingai – staiga –,
kai saulė puolus ant gruodo
išsilies, įklampindama provėžoj
mano pėdas giliai –

eilėraštyje ,,kai saulė išduos” rašė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė). Jos nuojauta pasitvirtino – šaltą š. m. sausio 16 dienos popietę mirtis poetę pasitiko klastingai – staiga. Daugelis ją pažinojusių žino, kad savo vardą eilėmis į poezijos mėgėjų širdis ir į mokyklinių vadovėlių chrestomatijas įrašiusi poetė nebuvo iš daug kalbančių ar artimai bendraujančių žmonių. Ji kalbėjosi su mumis kitaip – savo eilėmis, ir ta kalba, mano giliu įsitikinimu, pratęs jos buvimą tarp žmonių ir su žmonėmis ilgesniam negu visų mūsų ši žemės kelionė laikui.

Mano gyvenimo patirtyje gražia dovana bus dienos, kada teko asmeniškai susipažinti su poete. Sutikdavau Liūnę Sutemą Santaros-Šviesos suvažiavimuose, matydavau kukliai sėdinčią poezijos vakaruose, bet vis neišdrįsau į Ją kreiptis. Jos eiles skaitydavau dar sovietinėje Lietuvoje. Kaip jos patekdavo į Lietuvą — lieka paslaptimi, bet mes, vyresniųjų klasių moksleiviai, vėliau – studentai, žinojome, kad Amerikoje gyvena ir kuria poetė originaliai skambančiu slapyvardžiu – Liūnė Sutema.

Į Lietuvą Liūnės Sutemos poezija pradėjo grįžti tik 1992 m. Tada pirmą kartą pasirodė ,,Vagos” išleista, pačios poetės sudaryta eilėraščių knyga „Poezijos rinktinė”. Prieš tai išleistos jos poezijos knygos – ,,Tebūnie tarytum pasakoj” (1955), ,,Nebėra nieko svetimo” (1962), ,,Bevardė šalis” (1966), ,,Badmetis” (1972) ir ,,Vendeta” (1981) m. – visos buvo išleistos Čikagoje.

Poetės grįžimas į tėviškę buvo ilgas ir skausmingas. Gimusi 1927 m. liepos 5 d. Mažeikiuose, iš ten iškeliavo vos šešių mėnesių, mat tėvas buvo geležinkelininkas ir jį su visa šeima (žmona Antanina, dukra Zinaida bei sūnumis dvyniais Martynu ir Henriku) dažnai kilnodavo iš vietos į vietą: iš Mažeikių į Radviliškį, iš Radviliškio į Kauną, paskui į Kėdainius.

 Latvė motina būsimai poetei dainavo latviškas dainas, teta Morta, žemaičio tėvo vyresnioji sesuo, sekė lietuviškas pasakas, mokė lietuviškų dainų. Šeimoje gyveno ir vokiečių literatūrą dievinanti senelė, kuri anksti pradėjo vaikams skaityti vokiškas knygas. Tad į pradžios mokyklą Zina atėjo mokėdama tris kalbas – lietuvių, latvių ir vokiečių. Visos jos jai visą gyvenimą liko beveik kaip gimtosios.

1944 m. liepą į Vakarus kartu su tėvais pasitraukė ir poetė. Po metų čia ji baigė gimnaziją. Insbruck (Austrija) ir bei Freiburg (Vokietija) universitetuose studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. Vokietijoje susipažino su savo būsimu vyru rašytoju Mariumi Katiliškiu.

1949 m. atvyko į JAV. Su Mariumi Katiliškiu jie buvo bene pirmieji lietuviai, Lemont, pasistatę namą, kuriame poetė gyveno iki mirties.

Kas galėjo žinoti, kad gyvenimo keliai kada nors mus suves, ir aš kalbinsiu poetę ,,Draugui”, tada dar dienraščiui. Mūsų susitikimas įvyko 2007 metais, kai Lietuvoje 2006 m. pabaigoje buvo išleista jos poezijos knyga ,,Tebūnie”. Dar ir šiandien menu tą jaudulį, kai pakėliau telefono ragelį, kad paskambinčiau poetei. Buvau laiminga ir dėkinga, kad ji neatsisakė su manimi pasikalbėti.

Visą gyvenimą Liūnė Sutema laikė save Lietuvos poete. Tai ji man patvirtino ir mūsų pokalbyje: ,,Sovietiniais laikais rašantieji išeivijoje rašė ne tik čia esantiems, bet visai tautai, o visa tauta buvo Lietuvoje, nors jos, tautos, čia rašančiųjų raštas nepasiekdavo, nebent tik retais atvejais. Save laikau Lietuvos rašytoja, gyvenančia ir rašančia užsienyje, vis tiek – ar mane priima, ar ne.” (,,Draugas”, 2007 m. kovas).

Sutema eilėraščius rašė visą savo gyvenimą. Jos eilės – nėra tuščiažodžiavimas – žodį ji rinkosi atsakingai. Autobiografijoje yra prisipažinusi: „eilėraščius gimdau, kad galėčiau gyventi ir kvėpuoti. Eilėraščiai turi mane sukrėsti”. Gal tragiški asmeninio gyvenimo įvykiai – 1964 m. netikėtai miršta artimi draugai Julius Kaupas ir Algimantas Mackus, 1980 m. po sunkios ligos – jos vyras Marius, jauni iš gyvenimo pasitraukia ir abu vaikai – sūnus Saulius ir dukra Agnė – ,,gimdė” Liūnės Sutemos žodžius? Ji nerašė ,,masėms”, Liūnė labiausiai ilgėjosi nors tik ir vieno skaitytojo, bet tokio, kuriam jos poezija ką nors reikštų, gal tam žmogui padėtų. Apie tai ji yra užsiminusi ir broliui Henrikui, kuris ir paskatino ją rašyti eiles.

Reikia tik stebėtis, kad Sutema, daug skaičiusi trimis jaunystėje kalbomis bei Amerikoje išmokta anglų, nepasidavė jokiai jos poetinį balsą kaustančiai įtakai. Teisingai prof. Bronius Vaškelis 1985 m. per Poezijos dienas Čikagoje garsiai pasakė: ,,Sutema, kaip poetė, niekam nei artima, nei gimininga. (...) Sutema atėjo į poeziją viena. Jos generacija nusibarstė ar nuklydo pakelėse. Atėjo be deklaracijų ir pažadų. Atėjus prabilo šiltu monologu ir kerinčiu balsu” (,,Akiračiai”, 1985, Nr. 7).

Stebina ir dar vienas dalykas. Nors jos asmeninis gyvenimas paženklintas prieštaringais ir skaudžiais išgyvenimais – baime, svetimos šalies neigimu, liūdesiu ir sunkiai tramdomu ilgesiu, troškimu sugrįžti į savąją šalį ir negalėjimu to padaryti – jokių juodų minčių Sutemos poezijoje nėra. Jos poezija ypač pasižymi dosnumu kitam. Liū̄nė Sutema kalba tik savo vardu ir apie save, bet ne sau. Viena ryškiausių ir svarbiausių poetės kūrybos temų – moters kūrėjos prigimties vaizdavimas. Jos veikėja ieško gyvenime prasmės, trokšta išsaugoti, globoti artimuosius, ilgisi paliktos tėvynės. Eilėraštyje „Niekas nėra mano...” išryškėja pamatinė Liūnės Sutemos vertybė – kūryba: ,,tik žodžiai, kuriuos užrašau, yra mano”.

2007 m. Liū̄nė Sutema tapo Lietuvos nacionalinės kultū̄ros ir meno premijos laureate, kurią, jai negalint nuvažiuoti į Lietuvą, atvežė ir 2008 m. Vasario 16-osios minėjime, Lemont, įteikė Lietuvos Respublikos prezidento žmona Alma Adamkienė. Mačiau, su kokiu jauduliu poetė priėmė šį apdovanojimą.

2009 m. pavasarį Lietuvoje pasirodo meniškai Romo Oranto apipavidalinta poezijos rinktinė ,,Sugrį̨ž̌au”. Ši Liūnės Sutemos rinktinė – išskirtinė dėl dviejų priežasčių. Pirma, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos sumanymu, po septyniolikos metų išleista visa daugelio pamėgtos poetės kūryba. Antra, nors pati Liūnė Sutema niekada nesugrįžo į Lietuvą, jos poezija – simboliškas sugrįžimas.

Sudaryti poezijos rinktinės ji niekam nepatikėdavo, tai darė pati – labai atsakingai ir remdamasi aukštais meninės vertės kriterijais. Apie griežtą atranką ir reiklumą Liūnė Sutema yra sakiusi Virginijai Paplauskienei: „Pati sau esu geriausias kritikas... Į savo rinktinę irgi ne visus savo eilėraščius sudėjau, ne. (...) Man atrodo, jeigu darai, tai daryk tikrai, kad kitam žmogui būtų įdomu, kad atsilieptų kitame žmoguje.”

Dar vienas poetės sugrįžimas tėvynėn – V. Paplauskienės monografinė knyga ,,Liūnė Sutema: Gyvenimo ir kūrybos kelias” (Kaunas, ,,Naujasis lankas”, 2009), kurią sudaro 2 dalys. Pirmoji skirta Liūnės Sutemos biografijai, jos gyvenimui Lietuvoje (1927–1949), Vokietijoje ir Austrijoje (1944–1949) bei JAV (nuo 1949), antroji – kūrybai.

Kukliai gyvenimo saulėlydį leisdama tarp knygų ir gėlių, klausydama paukštelių čiulbesio ir prižiūrėdama beglobes kates, poetė niekada nesiveržė į sceną. Tačiau, kaip sakoma, ,,auksas ir pelenuose žiba”. Tad to žibėjimo nebuvo galima nepastebėti. Ir, ačiū Dievui, kad pati poetė dar spėjo patirti, jog jos poezija reikalinga žmonėms. Į ,,Lietuvos žinių” žurnalistės klausimą: ,,Ar jums svarbu, kad esate įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija?”, Liūnė Sutema visiškai nekoketuodama atsakė: ,,Labai svarbu. Amerikoje esu pelniusi dvi premijas (JAV poetei įteiktos: 1975 m. Vinco Krėvės literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis” ir 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premija už poezijos knygą „Vendeta” – L. A.), tačiau jos manęs tiek nedžiugino, kaip ši, Lietuvoje skirta. Man ypač svarbu, kad įvertino gimtinėje, kad mano kūryba domisi Lietuvos žmonės.”

Atsisveikiname. Tebus lengva Jums, Lietuvos dukra, žemelė, o kad Jūsų parašytos eilės skambės Lietuvos žmonių lūpose, nėra jokios abejonės. Ačiū Jums už tą skambesį.