calm

Remigijaus Satkausko nuotraukosA

Čikagos lituanistinėje mokykloje paminėta
Laisvės gynėjų diena


 AUDRONĖ SIDAUGIENĖ

,,1991ųjų sausio 12-oji – šalta ap­niukusi diena Vilniuje. Tūkstan­čiai žmonių iš visos Lietuvos atvyko prie dabartinio Seimo pastato saugoti tuometinės Lietuvos širdies. Rinkosi ir jauni, ir vyresni. Kai kurie jų ten jau buvo visą savaitę – dainomis, ben­d­ra širdžių šiluma saugojo mūsų tautos norą būti laisvais ir nepriklausomais. Ta naktis prieš 20 metų atnešė labai daug skausmo – 13 žuvusiųjų ir šimtai sužeistųjų. Po mėnesio, po di­delių kančių mirė dar viena tos nak­ties auka.

,,Tų įvykių dalyviai buvo, galbūt, ir jūsų tėveliai, seneliai, kiti giminaičiai”, – tokiais žodžiais Či­ka­gos lituanistinėje mokykloje (ČLM) pra­si­dėjo Laisvės gynėjų dienos minėjimas, į kurį susirinko 4–10 klasių mo­kiniai, tėveliai ir mokytojai. Sausio 15 d. susirinkome visi kartu, kad pa­klausytume tos dienos liudytojų, kad prisimintume ir pagerbtume žu­vu­siųjų atminimą. Keturiolika Sau­sio 13-osios aukų – eiliniai, beginkliai žmo­nės, atėję saugoti savo ir mūsų ateities, nespėję pasi­džiaugti nauju ry­tu…

Mokyklos vestibiulyje kabėjo tą dieną žuvusiųjų nuotraukos su jų biog­rafijomis. Šalia jų – mokytojos Evelinos Karalienės pada­ryta raudo­nų gvazdikų puokštė. Eidami į salę mokinukai, tėveliai skaitė žuvusiųjų biografijas.

Mokytoja Genė Razumienė kank­lių skambėjimu pakvietė visus sugie­doti ,,Tautišką giesmę”.

Minėjimą tęsėme mokytojos G. Razumienės daina apie mamą, išlydėjusią savo vaikus ginti tėvynės. Tų dienų dalyvis, Krašto apsaugos būrio narys, dabartinis mokyklos tėvų ko­miteto pirmininkas Valdas Kerulis už­degė 14 atminimo žvakučių.

Vėliau mokytoja G. Razumienė,  to­mis dienomis gyvenusi prie Sitkū­nų, netoli Kauno, papasakojo, ką teko išgyventi jai ir jos šeimai.

Kad jaunoji karta geriau supras­tų, kas vyko tomis sausio dieno­mis Lietuvoje, buvo parodytas vaizdo įra­šas. Mokiniai ne tik pamatė tų dienų vaizdus, bet ir išgirdo pasakojimus apie tai, ką tuo metu išgyveno įvykių sūkuryje atsidūrę lietuviai.

Tėvų komiteto pirmininkas V. Ke­rulis papasakojo, kaip kartu su bendražygiais gynė tuometinę Auk­š­čiausiąją Tarybą, kaip jam teko garbė saugoti Vytautą Landsbergį, apie tai, kaip asmeniškai buvo gavęs užduotį ,,Molotovo kokteiliais” ir gra­natomis pulti priešus iš užnugario, jei to pri­reiktų.

Mokytojas Juozas Polikaitis pasidalijo savo prisiminimais apie išeivijos lietuvių pastangos skleisti žinią pasauliui apie kruvinuosius įvykius Lietuvoje, apie tai, kaip jis asme­niš­kai, paprašytas Lietuvos Respublikos ambasados Washington, DC, turėjo skambinti į Kauną ir patikslinti gaunamas iš Lietuvos žinias. Vėliau jo patikslinta informacija buvo perduota Baltiesiems Rūmams.

Po liudininkų prisiminimų susi­rin­kusieji žiūrėjo dar vieną vaizda­juostę, specialiai sukurtą pagerbti 13 Lietuvos sūnų ir dukrai Loretai. Mo­kytoja Lina Tumasonienė garsiai perskaitė kiekvieno žuvusiojo vardą, pavardę ir žuvusiųjų artimųjų labai jautrius asmeninius išgyvenimus bei prisiminimus.

Salėje skambėjo Eurikos Masytės įdainuota ,,Laisvė” – daina, visada išliksianti tų dienų himnu. Mokytojų ir tėvelių akyse spin­dėjo ašaros, o širdyse atgimė pri­simini­mai. Tikime, kad šis buvimas kartu palietė ir kiekvieno moki­nuko širdį.

,,Sausio 13-osios įvykiai buvo la­bai svarbus žingsnis į laisvę, į visos Tarybų Sąjungos subyrėjimą. 20 me­tų prabėgo labai greitai. Per tuos me­tus Lietuva labai pasikeitė. Mes tapo­me Europos Sąjungos, NATO dalimi. Esame laisvi.

Gyvename JAV. Mes, mokytojai ir tėveliai, galėjome atvykti į šią šalį ir pradėti naują gyvenimą. Čia jau gimė jaunoji karta, kuri kitokios Lie­tu­vos ir nežino. Tikėkime, kad mums niekada neteks pergyventi naujos Sau­sio 13-osios, tačiau tų dienų įvy­kiai turi išlikti kiekvieno lietuvio at­min­tyje. Todėl labai svarbu, kad ta žinia būtų perduota jaunajai kartai.

Būtų labai prasminga, jei moks­leiviai, lankydamiesi Lietuvoje, nuva­žiuotų į Antakalnio kapines ir nulen­ktų galvas prieš tuos 14, kurie pa­aukojo savo gyvybę už mus”, – baigdama kalbėjo minėjimo vedėja A. Si­daugienė.

Laisvės gynėjų dienos minėjimas baigtas daina ,,Kokia nuostabi, Lie­tu­va, esi…”. Išsiskirstėme išsi­nešdami visų kalbėtojų palinkėji­mus – būti savo tautos patriotais…

Mokyklos kieme lietuviškos tris­palvės spalvomis pražydo žiemos ir sniego užmigdytas kadagys. Medis turi labai gilias šaknis. Mūsų šaknys – mūsų žemė, mūsų šeima, mūsų kal­ba, tradicijos.

Medis taip pat turi šakas, kurios suža­liuoja pavasarį – tai mūsų jaunoji karta, mūsų ateitis. Trispalviai žie­dai tą šeštadienio popietę išlydėjo mus namo, o kitą šeštadienį jie pir­mie­ji pasveikins sugrįžusius į mokyklą.

Saugodami tradicijas, su viltimi, tikėjimu žiūrime į ateitį ir pra­dedame ruoštis artėjančiam Lietuvos gimtadieniui. Kiekviena klasė ruošia projektus, skirtus tai dienai, mokinu­kai prieš gražiausią vietovę Lietuvoje, o šventę vainikuos mokinių koncertas.

   
calm


calm