ALKA sulaukia talkininkų iš Lietuvos

Kelias dienas turėjau viešnią iš Lietuvos – Giedrę Milerytę. New Haven ji aplankė Yale universitetą, susitiko su Tomu Venclova. Paprašiau Giedrės, jaunos istorikės, papasakoti daugiau apie save.

– Kokiu tikslu lankaisi JAV?

– Dar šių metų (2008) spalio mėnesį išlipau Bostono oro uoste ir patraukiau į Putname (Connecticut) esantį Amerikos Lietuvių kultūros archyvą (ALKA). Tai ir buvo mano kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas tikslas. Maždaug pavasarį sužinojau, jog yra galimybė važiuoti į ALK’ą. Kadangi neabejojau, jog mano apsilankymas turėtų atnešti abipusės naudos (tiek mano darbams, tiek ALK’ai), nusprendžiau šia galimybe pasinaudoti. Manau, aiškumo dėlei reikia pasakyti, kokią naudą turiu omenyje. Rugsėjo mėnesį įstojau į Humanitarinių mokslų srities istorijos krypties doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune. Domiuosi Lietuvos ir Lenkijos valstybių ateities vizijomis emigracijoje 1945– 1990 m., todėl į ALK’ą atvykau tikėdamasi rasti informacijos, susijusios su šia tema. Pagal abipusį susitarimą viešėdama du mėnesius Putname stengiausi įgyvendinti savo tikslus, o tuo pačiu ir padėti ALK’ai. Todėl nemažą laiko dalį tvarkiau prelato Vytauto Balčiūno archyvą. Atrodo tiek aš, tiek archyvo vadovai liko tuo patenkinti.

– Papasakok apie save skaitytojams.

– Dažniausiai, kai man yra užduodamas toks klausimas, pasakojimą pradedu nuo to, jog gimiau nedideliame Klaipėdos krašto kaime – Vilkyškiuos, prieš ketvirtį amžiaus. Ten baigiau vidurinę mokyklą, kurioje pirmą kartą pajaučiau trauką istorijai. (Už tai tikrai turiu padėkoti savo pirmajai istorijos mokytojai Albinai Dumbliauskienei.) Vilkyškiuose nugyvenau tikrai ypatingus 18 metų, kadangi turėjau be galo mylinčią, šiltą ir visad palaikančią šeimą. Vėliau įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti Lietuvos istoriją, ir taip jau susiklostė likimas, kad iki šiol darau tą patį. Per studijų metus sutikau labai daug įvairiausių žmonių, kurie vienaip ar kitaip darė įtaką mano gyvenimui. Už nuostabius pokalbius, nuolatinį palaikymą, tikėjimą ir visą pagalbą esu dėkinga VDU istorijos katedros vedėjui doc. dr. Pranui Janauskui. Nuolatinės konsultacijos su juo man padėjo apsispręsti, ko noriu iš savo gyvenimo. Didele dalimi tai jo nuopelnas, kad šiuo metu domiuosi lietuvių ir lenkų klausimais. Žinoma, jei jau kalbame apie tai, tai būtinai turiu paminėti savo disertacijos vadovą, prof. habil. dr. Egidijų Aleksandravičių, kurio didžiulę paramą nuolat jaučiu. Ir padėkoti už tai, jog mane išleido į JAV.

– Kur lankeisi? Ką pamatei, su kuo susitikai?

– Per du mėnesius, praleistus Putname (beje, reikia būtinai paminėti, jog gyvenau Švenčiausios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyne, kur seselės mane labai šiltai priėmė), negaliu pasigirti, jog labai daug teko keliauti. Vis dėlto su Aldonos Rygelytės pagalba pasiekiau New York. Todėl, nors ir trumpai, bet teko pasivaikščioti po Manhattan, pasėdėti Centriniame parke ir išgerti kavos kažkur ties Broodway ir Penktosios aveniu kampu. Taip pat lankiausi Bostone, New London ir, žinoma, New Haven. Visa tai, ką mačiau, man tikrai paliko didelį įspūdį, kaip bebūtų – tai pirmas kartas JAV. Daugiausia įspūdžių neabejotinai parsivežiau iš New Haven. Kadangi, manau, jog teko bent trumpai stebėti tikrą intensyvų Amerikos lietuvių gyvenimą iš vidaus. Nereikia slėpti, jog Jūsų, Sigute, dėka, per penkias dienas susipažinau su daugiau žmonių, nei per visus du mėnesius, praleistus JAV. Nemaža dalis naujųjų pažįstamų tikrai paliko didelį įspūdį. Ir neabejoju, jog su kai kuriais jų ryšys nenutrūks ir ateityje.

Lankydamasi New Haven susitikau su Tomu Venclova, kuris maloniai sutiko pasidalinti savo prisiminimais, susijusiais su mano disertacijos tema. Tai buvo be galo naudingas pakalbis, kuris turės didelės reikšmės mano darbams. Taip pat reikia padėkoti Elonai ir Rimui Vaišniams, kurie maloniai paglobojo aprodydami Yale universitetą.

Gyvendama vienuolyne ir dirbdama ALK’oje taip pat susitikau su labai šauniais žmonėmis: Juozu Rygeliu, Regina Tauniene, Egle Varniene, Ona Strimaitiene, seselėmis, kunigu Izidoriumi Sadausku, Jonu Lymantu bei daugybe kitų asmenų, kurių net visų neišvardinsi. Visiems jiems nuoširdžiai dėkoju už šiltą priėmimą ir didžiulę pagalbą.

– Kokį įspūdį paliko Amerika?

– Amerikos mačiau labai mažai. Kiek pavažinėjus rytine pakrante dar net negaliu pasakyti, jog bent kiek pažinau šį kraštą. Vis dėlto tai, ką mačiau, man tikrai paliko gilų įspūdį, padėjo atsikratyti kai kurių stereotipų. Didžioji dalis mano sutiktų žmonių buvo lietuviai, todėl labai sunku pasakyti, kaip būtų atrodę du mėnesiai visiškai amerikietiškoje aplinkoje. Tačiau išvadą padariau vieną – tai nuostabus kraštas su įvairiausiomis galimybėmis, bet artimiausioje ateityje JAV tikrai nenorėčiau gyventi. Atrodo, manęs dar laukia darbas tėvynės labui pačioje tėvynėje.

– Teko susitikti su vietiniais lietuviais. Ką manai apie čia gyvenančius tautiečius, jų puoselėjamą Lietuvių Bendruomenę?

– Manau, jog per praleistą laiką tikrai pamačiau tuos lietuvius, kurie, gyvendami emigracijoje, gyvena vienokios ar kitokios formos Lietuvai ilgesiu. Todėl jų darbas iš tiesų yra didelis ir reikšmingas, kai kalbame apie lietuvybės išsaugojimą. Net neabejoju, jog JAV turi ir tokių asmenų, kurie nevertina savo šaknų, nebeturi tėvynės ilgesio ir kuria savo gyvenimą visiškai susiliedami su vietos kultūra. Tačiau per du mėnesius man neteko tokių žmonių sutikti, todėl galiu tik pasakoti apie tuos, su kuriais teko bendrauti.

– Ateities planai. Gal žadi sugrįžti į ALK’ą?

– Kol kas kalbėti apie sugrįžimą pakankamai sunku. Bent artimiausioje ateityje manęs dar laukia ne vienas archyvas ir ne viena biblioteka įvairiose pasaulio vietose. Bet stengiuosi vadovautis posakiu: „Niekada nesakyk niekada”. Taigi gyvenimas parodys, kur, kada ir su kuo dar teks susitikti.
 
– Dėkojame Giedrei už įdomius atsakymus ir linkime sėkmės jos sumanytuose darbuose!

Kalbėjosi
Sigita Šimkuvienė-Rosen

Pertraukos metu su seselėmis. Giedrės Milerytės nuotr.