Namai yra ten, kur veda širdgėla po 50 ilgesio metų
Karčiai saldus Lietuvos ambasadoriaus sugrįžimas
2010 m. gruodžio mėn. 23 d. Romoje
mirė Lietuvos Respublikos ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio, Jaun.
žmona Daniela Lozoraitienė. Jai atminti siūlome Jūros Končius
straipsnio, išspausdinto 1992 metais ,,The Washington
Post”, vertimą. Redakcija
JŪRA KONČIUS
,,The Washington Post“ žurnalistè
Vilnius, Lietuva – Lėktuvas pakrypsta stačiai ir krenta žemyn pro
debesis, Stasys Lozoraitis su lūkesčiu pasižiūri pro langą, tikėdamasis
pamatyti žemę, kurioje užaugo ir kuriai dirbo visą savo gyvenimą, bet
kurios nematė pusę šimtmečio. Bet oras yra susimokęs
prieš šią akimirką. Pasnigta. Lozoraitis dairosi
pažįstamos vietos, kažko, už ko galėtų užsikabinti, bet mato tik
beveidį baltumą, tuščią popieriaus lapą.
„Sunku įsivaizduoti gyvenimą, kurį turėjome, –
švelniai sako jis, prisimindamas paskutinį kartą, kai matė savo
šalį. – Buvome berniukų grupė, važinėjusi dviračiais.
Neturėjome didelių problemų. Visi buvome skautai ir vasaros metu
keliaudavome į kaimą. Tai buvo išties nuostabi vaikystė. Buvome
europiečiai. Rusija buvo mylių mylios nuo mūsų. Vandens
paviršiuje nemačiau bangavimo. Niekas jo nematė.”
Beveik kiekvieno gyvenime būna bent viena šviesi akimirka, kai
pasaulis atrodo pilnas pažadų ir be jokio pavojaus. Stasio Lozoraičio
gyvenime ta akimirka buvo 1939ųjų vasara, dviračių vasara, visai
prieš jam ir jo šeimai paliekant Lietuvą, prieš
Lietuvai nustojus egzistuoti, stipresnių ir didesnių jėgų
traiškomai. Pirmiausia ji buvo nusiaubta Sovietų Sąjungos, po to
kankinama nacių, vėliau vėl perimta sovietų ir praryta vienu kartu. Ji
buvo vadinama respublika, bet su ja elgėsi greičiau kaip su vergų
kolonija. Sena, klestinti agrarinė ekonomika buvo jėga
industrializuota. Gamyklos pakeitė šeimų ūkius. Tūkstančiai
pasipriešinusių buvo išsiųsti į Sibirą.
Lozoraitis, Lietuvos užsienio ministro ir karjeros diplomato sūnus,
paskyrė savo gyvenimą Lietuvai, tarnaudamas iš tolo kaip
ambasadorius be portfelio, – atstovaudamas Europos sostinėse,
vėliau – ir Jungtinėse Amerikos Valstijose šaliai, kuri
gyvavo tik emigrantų svajose ir užsidegime. Kartais tai būdavo
absurdiškas ir nervinantis darbas, ir tik iš dalies
teisėtas, dalis jo apimdavo pavojingą Šaltojo karo diplomatiją,
besiribojusią su šnipinėjimu. Bet dabar, kai užspeista, turinti
3,700.000 žmonių Baltijos respublika dar kartą išsikovojo laisvę
– ji buvo viena iš trijų pirmųjų respublikų, kurios
atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos rugsėjo mėnesį po nepavykusio perversmo
Maskvoje – Lozoraitis grįžta priimti pareigų kaip naujas Lietuvos
ambasadorius Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Už dešimties minučių jis išeis kaip valstybės didvyris,
žengs žeme šalies, kuri tokia jauna, toks kūdikis, kad pirmasis
„McDonald’s” dar neįsikūrė joje.
Jis išlips iš lėktuvo į... ką? „Nežinau, –
atsako jis beveik niūriai, – nežinau, ką ten rasiu.“
Tikrai – ne vaikystės idilę. Jis tai žino. Tikrai – ne po 50 metų komunistinio valdymo.
Lėktuvas nusileido ir sustojo. 67 metų Lozoraitis užsideda tamsius
akinius, galbūt kaip apsaugą nuo nuo sniego atsispindinčių saulės
spindulių, o galbūt, kad gerbiamam naujajam ambasadoriui netiktų būti
pastebėtam esant nevisiškai ramiam. Jo stilinga žmona Daniela
keletą kartų pataiso jo apykaklę. Ir tuomet Lozoraitis išdidžiai
ir neryžtingai žengia pro duris.
Galbūt tiesa tai, ką Thomas Wolfe sakė, kad negali sugrįžti vėl į
namus. O galbūt paprasčiausiai tiesa yra ta, kad neįmanoma grįžti namo
ir tikėtis vėl atgauti ramybę.
Stasio Lozoraičio apsilankymas Lietuvoje per pastarąsias pora savaičių
neginčijamai buvo jaudinantis, ir vis dėlto keistai nervinantis.
Lietuviai mėgsta simbolius ir švelnią ironiją, ir šioje
kelionėje to netrūko – ne visada šie dalykai drąsino.
Pusę savo gyvenimo nepavargstamai didžiuodamasis, Lozoraitis keliavo
tik su savo lietuvišku pasu, abejotinos šalies dokumentu,
išduotu lietuviškų misijų, muitinės darbuotojų priimtu
nenoromis, dažnai paniekinamai, palydint patyčių ir juokų. Lozoraitis
tai kantriai pakeldavo. Bet kai jis išlipo iš lėktuvo
čia, jis didžiuodamasis nešėsi tą pasą, tikėdamasis gauti
antspaudą, pagaliau – su pagarba. Bet visoje sutikimo
iškilmių valstybės, dar besimokančios būti valstybe painiavoje,
jis taip jo ir negavo. Jis greitai, be įprastų muitinės formalumų, buvo
nugabentas iš oro uosto į miestą, jo kišenėje –
brangintas pasas – apleistas ir nepatikrintas pasų kontrolės.
Į šią kelionę Lozoraitis išsiruošė, kaip ir
visada, be didelių fanfarų. Jis pasakė savo darbuotojų būreliui,
dirbančiam praėjusį šimtmetį statytoje ambasadoje Washington,
DC, 16 gatvėje, prie Meridian Hill Park, kad nenori jokio bruzdesio,
jokio diplomatinio protokolo laikymosi ar tostų. Ir tada, norėdamas
būti užtikrintas, jis prigavo juos, išvykdamas anksti, pats
vilkdamas savo bagažą ir pasigaudamas gatvėje taksi. Jis nuskrido į
Romą pasiimti savo žmonos ir 10 kilogramų kavos, prekės, kurios
Lietuvoje labai trūksta, ir atvyko pats pagaliau pamatyti, ką 52 pilkos
sovietų okupacijos metai padarė jo svajonei. Šiandien –
pirmoji darbo diena, ir Lozoraitis vėl oro uoste pasitinka Dan Quayle.
Atvykęs su oficialiu vizitu, viceprezidentas yra aukščiausio
rango dirbantis JAV valdžios atstovas, kada nors įkėlęs koją Lietuvos
žemėje. Tarp angliškai kalbančių vietinių, ypač gerai
susipažinusių su Amerikos politika, juokaujama: išvertus į
lietuvių kalbą Quayle vardą – Danas Kvailas –
išeina, grubiai tariant, ,,kvailas danas”.
Bet visa kita viešnagės metu atliekama su didžiausiu rimtumu.
Keletą dienų prieš Quayle apsilankymą vietiniai siuvėjai
įnirtingai dirbo, siųdami neapsiplunksnavusiai Lietuvos kariuomenei
naujus, ilgus, žalios spalvos vilnonius paltus, kad jauni kareiviai
turėtų ką nors tinkamo vilkėti 10 laipsnių šaltyje, jiems
pasitempus stovint su savo rusiškais ,,Kalashnikov”
ginklais.
Atvykus Quayle, padrikas būrelis muzikantų groja Amerikos nacionalinį
himną. Po to – Lietuvos tautinį himną. Stoja keista tyla.
50 metų groti Lietuvos tautinį himną čia buvo nusikaltimas.
Šiandien jis beveik tolygus sakramentui. Dešimtys žmonių,
kurių dauguma – Lietuvos žurnalistai, stovi besikandžiojančiame
šaltyje ir nesidrovėdami rauda.
„Tai buvo 1939 metų birželio 28 d. Aš prisimenu tą dieną
taip gerai”, – sako Lozoraitis kelionės automobiliu į savo
gimtąjį miestą Kauną metu. Kaunas – antras pagal dydį Lietuvoje,
miestas, kurį jis prisimena kaip romantiškų aikščių ir
nuostabių parduotuvių vietą. Bet dabar priemiesčiai atrodo kaip
šlykščių gamyklų, sandėlių ir sovietinio stiliaus
daugiabučių getas. Lozoraitis prisimena savo paskutinę dieną Kaune,
kaip jis atsisveikino su draugais ir seneliais, prieš
išvažiuodamas traukiniu lydėti savo šeimos į tėvo
diplomatinio paskyrimo vietą Romoje. Jis planavo greitai sugrįžti tęsti
savo studijų.
„Tą naktį, kai išvykau, kilus didelei audrai, nuvirto
didžiausias medis mieste, stovėjęs priešais mūsų namą, ir visas
miestas susirinko pažiūrėti”, – prisimena Lozoraitis. Gal
tai buvo ženklas. Po metų sovietų tankai riaumojo po šalį.
Jam einant kažkada pažįstamomis gatvėmis, seni namai ir senos bažnyčios
atrodo niūrūs ir griūvantys. Tarp jų stovi žemos, sovietų blokinio
stiliaus betono pabaisos. Dauguma rusiškų gatvių pavadinimų
nuimti, prireiks laiko ir pinigų išvalyti šalį nuo
rusinimo.
Parduotuvės, kurias jis prisimena su gražiai išdėliotomis
dešromis ir puikiai suvyniotu šokoladu – brangios
ir elegantiškos europietiškos parduotuvės, pro kurias jis
pravažiuodavo savo dviračiu, – dabar yra bjauriai dvokiančios
maisto parduotuvės, parduodančios paliegusius keptus viščiukus,
kurie kainuoja daugiau nei pusę žmogaus dienos vidutinio atlyginimo.
Senose vaistinėse puikūs, bet tušti marmuriniai prekystaliai ir
vaistininkų indai.
Lietuviai žino, jog jie neturi daug. Šuoliuojanti infliacija
puodelio kavos kainą padidino šimtąkart – nuo 10 kapeikų
iki 10 rublių. O šią savaitę streikuoja batų taisytojai ir
kirpėjai. Bet pakalbėjus su žmonėmis parduotuvėse, gatvėse, jie sako,
kad jiems nė iš tolo nėra taip blogai, kaip Maskvos gyventojams,
apie 500 mylių į rytus, seno engėjo šalyje. Tai – stiprus
pasididžiavimo šaltinis, ir tai nė kiek nesujaudina.
,,Esu apstulbintas, – sako Lozoraitis po dviejų tokių valandų.
– Viskas atrodo prastai. Ir mokyklos. Ir dažai. Ir durys.
Architektūra! Taip liūdna viską matyti tokios būklės. Viskas atrodo
taip neprižiūrėta, lyg niekas nieko nedarė visus 50 metų.”
Jo akys, atrodo, negali pakankamai pasisemti. Jis susižavėjęs taip pat,
kaip ir pasibaisėjęs. Atsilikdama keletu žingsnių už jo, Daniela
Lozoraitienė sušnibžda žurnalistui: ,,Jam teko taip pasielgti.
Jei ir yra kokio lengvo nusivylimo, – ji taip pat diplomatė,
– tai tik todėl, kad jis prisimena visus šiuos dalykus
daug gražesnius.”
Kažkuriuo metu jie pasuka už kampo ir atsiduria Donelaičio gatvėje 58.
Tai Lozoraičio senasis namas. Jis neatrodo taip, kaip jis jį atsimena.
Kadaise buvęs gražus namas negriūna, bet dabar jis nudažytas geltonai
ir žaliai – sovietų papročiu naudojant tas spalvas, kurių tuo
metu buvo galima gauti. Aplink namą – vien purvas. Priekinės
durys netekusios papuošimų.
Kadaise tai buvo ne tik gyvenamasis namas, bet ir valstybinė įstaiga.
Kaunas kadaise buvo šalies laikinoji sostinė. Pagrindiniame
aukšte buvo įsikūrusi Lietuvos Vyriausybė, viršuje buvo
Lozoraičio namai. Dabar lauke yra ženklas, kad šis pastatas
– profesinė mokykla. „Kokios profesijos mokykla?”,
– galvoja Lozoraitis.
Staiga durys atsidaro, ir pro jas išlekia moteris su dviem
mažais vaikais, jų veidai vos matomi po šalikų ir kepurių slu
Lozoraitis krūpteli ir susigėdęs, stovėdamas tarpduryje, sumurma:
„Atsiprašau, aš čia kažkada gyvenau.”
Moteris atrodo šiek tiek sunerimusi, galbūt dėl to, jog
šiomis dienomis gatvėje sklando gandai, kad jei turtingas
amerikietis pasirodytų ir pasakytų, jog jis gyveno jų name, jis gali
bandyti jį atsiimti.
Moteris genasi savo vaikus toliau, jai nueinant, galima girdėti ją
sakant: „Girdėjau, kad senais laikais čia gyveno labai įžymus
žmogus...”
Lozoraitis blankiai nusišypso. Jie praeina pro Lozoraičio
senelio įspūdingus XIX a. namus. Jie nudažyti violetine spalva. Seni,
įdubę, vienas nuo kito niekuo nesiskiriantys rusiški
automobiliai kosėja ir trūkčioja, važiuodami pro juos. Jie praeina pro
tuščias parduotuves, tuščias lentynas. Čia –
Laisvės alėja, kurią Lozoraitis prisimena kaip pasivaikčiojimų vietą,
kur miestiečiai eidavo apsipirkti ir pasirodyti kitiems, šeimos
ir puošeivos, apsirengę geriausiais savo drabužiais. Dabar gatvė
suprasčiokėjusi, žmonės skuba tai šen, tai ten,
nešdamiesi nušiurusius medžiaginius krepšius,
rinkdamiesi varganus pirkinius iš kioskelių. Per visą Laisvės
alėją – toks pat vaizdas, kol jie nepasiekia ,,Metropolio”
restorano; čia viskas pradeda atrodyti geriau. Lozoraitis akivaizdžiai
pagyvėja. Tai gražiai atrodanti vieta – blizgantys rūmai. Senas
patarnautojas didelėje, tuščioje rūbinėje vilki dar senesnį
juodą vakarinį švarką, apvedžiotą plačiomis auksinėmis
juostelėmis. Stalai elegantiškai papuošti rausvomis ir
baltomis staltiesėmis ir šviežiomis gėlėmis, padavėjai
atneša valgiaraštį su popietės užkandžiais.
Valgiaraštis turtingas – su triufeliais,
lašiša, rūkyta silke, dešromis, įmantriais
sausainiais ir petits fours. Visi jaučiasi padrąsinti, kol nesuvokia,
kad valgiaraštis – netikras. Jam jau turbūt kokie 10 metų
– jis pilnas tų patiekalų, kuriuos kažkada restorane buvo galima
užsisakyti.
Tik dalis patiekalų valgiaraštyje turi kainas, ir restoranas
daugumos jų neturi. Čia taip yra kiekviename restorane. Dešimtys
patiekalų valgiaraštyje, bet jie neturi nieko, išskyrus
kiaulienos kotletus ir vištieną.
Daniela Lozoraitienė mandagiai užsisako arbatos su citrina.
,,Atsiprašome, – jai atsakoma, – citrinos nėra.”
Ji nusišypso ir užsisako arbatos su cukrumi.
Stasys Lozoraitis pagiria restorano savininką, kokie mandagūs jo padavėjai. Vyras pučiasi iš pasidi džiavimo.
,,Jie buvo mokomi, – paaiškina jis, – profesinėje mokykloje.”
Lozoraitis paklausia adreso, bet, atrodo, jis jau žino atsakymą.
Tai buvusi Lietuvos Vyriausybės būstinė, buvę Lietuvos užsienio
ministro ir jo šeimos namai. Dabar ten moko padavėjus
patarnauti. Pagelbėjęs tėvui karo diplomatiniuose reikaluose, 1940
metais Lozoraitis tapo pogrindinio Lietuvos partizanų judėjimo nariu,
padėjo žmonėms kirsti sienas, apsigaubus nakties tamsa. 1940 ir 1950
metais jis slapta keliavo po Europą, kartais užgriebdamas Lenkijos ir
Lietuvos sienų pakraščius, stalinizmo laikotarpiu gabendamas
patriotus ir informaciją. Iki 1988 metų jis tarnavo Lietuvos misijai
Vatikane, kol nebuvo paskirtas pakeisti į pensiją išeinančio
lietuvių diplomatinės misijos vadovo Washington, DC.
Ar jis kada nors susimąstė, kas būtų nutikę, jei jis būtų pagautas kitoje geležinės uždangos pusėje?
„Manęs čia nebūtų. Tai jau tikrai. Būčiau buvęs deportuotas arba nužudytas.”
Prieš grįždamas į ambasadoriaus Washington gyvenimą, Lozoraitis
pasiliks Lietuvoje dar keletą savaičių. Ar į jį užsienio kolegos
Washington, DC žiūri nors kiek kitaip, kai viskas jau oficialu ir tai
– jau ne laki vaizduotė?
Jis juokasi.
„O taip, staiga kai kurie Washington diplomatinio korpuso
atstovai vadina mane ‘Ponu ambasadoriumi’, su pagarba, ko
anksčiau nebuvo. Kai buvau mažos grupės, kovojusios už laisvę, dalis,
jie man nerodė jokios pagarbos. Dabar, kai esu vienas iš 20,000
ambasadorių, su manimi elgiamasi pagarbiau, nei tada, kai buvome
keletas laimingųjų, kovojusių sunkią kovą. Bet geriau nei ką kita,
aš žinau, kad buvimas diplomatu – tai ne ėjimas į
vakarėlius ir ne gyvenimas gražiuose namuose, ne automobilių turėjimas,
ne pinigų švaistymas.” Praėjusį sekmadienį po to, kai
Lozoraitis gavo filosofijos garbės daktaro laipsnį Vytauto Didžiojo
universitete Kaune, kuris ką tik ir vėl atsidarė, merginos,
apsirengusios tautiniais lietuvių drabužiais, pabučiavo jį į abu
skruostus. Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis, jo artimas
vaikystės draugas, jį stipriai apkabino. Dešimtys moterų
apdovanojo jį glėbiais gėlių. Ir Lozoraitis, užgrūdintas diplomatas,
nepasiduodantis patriotas, susirinkusius užkariavo savo jausminga kalba.
„Mūsų susitikimas šiandien, – kalbėjo jis, –
neįtikėtinas. Stebuklas. Bet mes patyrėme daug stebuklų. Laisvė –
tai kaip oras. Be jos mes negalime gyventi. Lietuviai garbina žemę. Esu
labai laimingas ir vėl stovėdamas ant jos. Visi bandykime dabar,
nepaisant visų sunkumų, ir vėl tapti tauta. Mes turime stipriai
laikytis, nes vėjas vis dar gali mus nupūsti. Pavojus dar
nepraėjo.”
(c) 1992, Jura Koncius ,,The Washington Post”
Iš anglų kalbos vertė Laura Stankevičiūtė ir Dalia Cidzikaitė