Gross Hessepe lietuvių DP stovyklos padėkos raštas ir dovanėlė lenkų šarvuotos divizijos generolui Rudnicki už stovykloje gyvenančių lietuvių globą 1946 m. Vokietijoje
Didžiavimasis ir tikrovė
JUOZAS GAILAS
gaila1@verizon.net
Valdžios pasikeitimas Lietuvoje įvyko šiek tiek anksčiau nei
Amerikoje, bet ekonomikos krizė Amerikoje jau senokai prasidėjo, o
Lietuvai ji tik pradėjo grasinti. Dabartiniam Amerikos vadovui krizė
padėjo laimėti rinkimus, o Lietuvoje pyktis naujai
išrinktiesiems išsiveržė riaušėmis. Rodos, taip
neseniai ,,Kauno dienoje” skaičiau apie riaušes Rygoje:
,,... kai kurie protestuotojai puolė veržtis į Seimą, nešini
sovietinėmis vėliavomis ir plakatais, raginančiais versti valdžią.
Užvirė muštynės, kurių metu skambėjo ir rusų, ir latvių kalba.
Parlamento apsaugai į pagalbą atskubėjo specialiosios policijos
pajėgos. Pasak liudininkų, pareigūnai panaudojo ašarines dujas,
gumines lazdas ir net šaudė į orą, kad išvaikytų
protestuotojus. Riaušininkai atsakė akmenimis ir signalinėmis
raketomis. Suniokoję kelyje pasitaikiusius policijos automobilius ir
išstumti toliau nuo Seimo, riaušininkai puolė siaubti
Rygos senamiestį. Kentėjo kavinės, parduotuvių ir bankų
vitrinos”.
Skaitydamas tai, didžiavausi, kad tai nevyksta Lietuvoje, didžiavausi,
kad lietuvis pakankamai santūrus ir nežalos nei valstybės, nei privačių
pastatų, automobilių, neplėš parduotuvių, nes tai juk jo
tautiečio įkurtos darbo vietos. Jis nesvaidys akmenų ir plytų į
policininkus, nes jie yra jo saugotojai nuo nusikaltėlių ir jie ne
iš kokios nors planetos atvykę, bet gali būti jo pažįstami,
draugai, net giminės. Turbūt taip Dievo duota, kad beveik visada, kai
tik pradedu didžiuotis, kad va, mes, lietuviai kitokie (geresni), tuoj
esu pasodinamas į savo vietą. Pamenu, kaip prieš keletą
dešimtmečių besididžiuojant išeivijos jaunimu ir
berengiant jaunimo Kongresą, šie pradėjo Amerikos
viešbučiuose siausti. Pasigėrę viešbučiuose mėtė
iš kambarių per langus televizorius, laužė baldus. Vieni
viešbučiai guodėsi, kad pajamos iš baruose geriančių
lietuvių padengė vandalizmo išlaidas, kiti, net keletą metų
išgirdę lietuvių vardą, atsisakydavo nuomoti kambarius.
Grįždamas į dar gilesnę praeitį, į dipukų laikus Vokietijoje,
prisimenu, kaip didžiavausi, kad lietuviai neplėšikauja,
neterorizuoja vokiečių kaip lenkai. Gyvenau Gross Hesepe stovykloje,
durpynuose, kur netoliese buvo ir pora lenkų DP stovyklų. Ta sritis
buvo okupuota gen. Anderso armijos, šarvuočių divizijos,
vadovaujamos gen. Rudnicki, kovojusios Italijoje prieš vokiečius
prie Monte Cassino. Švenčių progomis lenkų kariai paaukodavo
savo maisto davinį mums, nors krepšinio rungtynėse
mūsiškiai jiems atskaitydavo. O lenkų kariai, nuvykę žaisti
futbolo į lenkų DP stovyklą, įsivėlė į muštynes ir buvo
apmušti. Divizijai išsikeliant, jos vadas gen. Rudnicki
su svita atvyko atsisveikinti į mūsų stovyklą. Jam buvo padėkota už
globą, įteiktos dovanėlės. Į lenkų stovyklas jis nevykęs. Taigi,
turėjau pagrindo didžiuotis lietuviais. Bet niekada nebūčiau patikėjęs,
kad ateis laikas, kai nebus Europoje ir Šiaurės Amerikoje
krašto, kur lietuvis nesėdėtų kalėjime už nusikaltimus, kartais
net ir labai žiaurius.
Berašydamas šias eilutes seku televizijoje JAV prezidento
inauguracijos iškilmes ir klausau su milijonais naujojo
prezidento B. Obama kalbos. Kaip ir visada, jo kalba sklandi, puikiai
perduodama, tiesiog užburianti mases ir žiniasklaidą. Bet kas toje
kalboje naujo ir kuo ji skiriasi nuo jo kalbų per rinkiminę kampaniją?
Vėl tos pačios bendrybės, pažadai, net paminint, kad kitų ankstyvesni
pažadai buvo netikri. Apskritai, ši kalba daug subtilesnė, nei
jo kalbos kandidatuojant, neiššaukianti pertraukiančių
ovacijų ir jau su gera doze įspėjimo, kad kelias į tą gerovę bus ilgas
ir sunkus, bet ji bus pasiekta. Negirdžiu jo kalboje nė vienos frazės,
kuri liktų istorijoje, kaip atmintina ir kitų kartojama.
Ironiška, kad jam savo kalboje minint akcijų rinką, kompiuterio
ekrane stebėjau vieną iš didžiausių akcijų kritimų. Nepaisant
Obama pažadų ir jį tiesiog dievinančių milijonų, finansinis pasaulis
tebėra jo pažadams abejingas. Likau ir aš abejingas ir net
cinikas, apie kuriuos jis sakė: „Cinikai negali suprasti, kad po
jų kojomis žemė skiriasi ir kad jų politiniai komentarai, kurie taip
ilgai mums buvo taikomi, jau sužiedėję (stale) ir daugiau
nepriimtini.” Man tikrai skiriasi žemė po kojomis, matant, kaip
tirpsta mano santaupos krentant akcijoms. Manau, kad tirpsta ir mūsų
fondų investicijos. Noriu noriu, kad jis būtų nuostabus prezidentas ir
kad bent dalis jo pažadų būtų įvykdyti, bet abejonės lieka.
Vėl grįžtu prie Lietuvos. Riaušės Vilniuje toli gražu
neprilygsta buvusioms riaušėms Amerikos didmiesčiuose, net ir
neseniai vykusioms riaušėms Oakland mieste, policijai
nušovus juodaodį nusikaltėlį. Jos gal net mažesnės nei Rygoje
buvusios. Rygoje riaušininkai plėšė kavines ir
parduotuves, o Lietuvoje jie pirko iš parduotuvių
kiaušinius, net kokoso riešutus bei kitus kietus
produktus tinkamus daužyti Seimo langams. Nors teigiama, kad
riaušes sukėlė Seime priimti mokesčių padidinimai ir valdžios
nenoras aiškintis su profesinėmis sąjungomis ir apskritai
informuoti visuomenę. Bet juk reikia skirti mitinguojančius ir
protestuojančius, kurių buvo ir kituose Lietuvos miestuose, nuo
riaušininkų, svaidančių akmenis į policininkus, kurie saugo
Seimo rūmus, daužančius Seimo langus, besiveržiančius į Seimą.
Riaušininkai – daugiausia girtas jaunimas, net nežinantis,
dėl ko protestuojama, nežinantys nei kokie profesinių sąjungų
reikalavimai, nei kad prasidėjęs dialogas tarp sąjungų atstovų ir
vyriausybės. Jų alkoholiu apsvaigintos smegenys nesuvokė, kad jų daroma
kelių milijonų žala turės būti padengta jų tėvų mokesčiais, nesuvokė,
kaip yra destabilizuojama Lietuvos valdžia, kokia ji bebūtų, kaip
kenkiama Lietuvos įvaizdžiui.
Nepavydėtina neseniai sudarytos Lietuvos vyriausybės padėtis palyginus
su naująja Amerikos valdžia. Lietuvą kamuoja susiskaldymas, per daug
prikurtų partijų, partijėlių, trapios koalicijų vyriausybės. O
štai naujas Amerikos prezidentas didelei daliai amerikiečių yra
tapęs tartum mesiju, vedančiu ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį į
naująją erą. Nepaisant, ką jis bedarytų, niekas prie jo neprilips,
žiniasklaidos meilė jam ilgai neatvės. Štai moteris su dukromis
per šaltį atvyko jo pamatyti. Atsivežė ir pernai mirusio vyro
pelenus urnoje, kad ir jis Obama pamatytų. Tiek buvę, tiek esantys
kraštų diktatoriai tokio garbinimo ir tokios meilės tegali
pavydėti. Garbinimo, sukurto ne prievarta, ne geresnio gyvenimo
krašte sukūrimu, bet puikia retorika ir pažadais. Kartais
pagalvoju, gal jis iš tikro Dievo atsiųstas Amerikai padėti? Bet
kodėl Amerikai? Juk ne okupacijų palikimas, ne skurdas ją vargina, bet
godumas, išlaidumas. O kad taip Lietuvoje atsirastų žmogus,
kuris galėtų bent keliems metams suvienyti lietuvius ir įkvėpti jiems
ryžto siekti šviesesnio rytojaus.