APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

gailai

Gross Hessepe lietuvių DP stovyklos padėkos raštas ir dovanėlė lenkų šarvuotos divizijos generolui Rudnicki už stovykloje gyvenančių lietuvių globą 1946 m. Vokietijoje

Didžiavimasis ir tikrovė

JUOZAS GAILAS
gaila1@verizon.net

Valdžios pasikeitimas Lietuvoje įvyko šiek tiek anksčiau nei Amerikoje, bet ekonomikos krizė Amerikoje jau senokai prasidėjo, o Lietuvai ji tik pradėjo grasinti. Dabartiniam Amerikos vadovui krizė padėjo laimėti rinkimus, o Lietuvoje pyktis naujai išrinktiesiems išsiveržė riaušėmis. Rodos, taip neseniai ,,Kauno dienoje” skaičiau apie riaušes Rygoje:

,,... kai kurie protestuotojai puolė veržtis į Seimą, nešini sovietinėmis vėliavomis ir plakatais, raginančiais versti valdžią. Užvirė muštynės, kurių metu skambėjo ir rusų, ir latvių kalba. Parlamento apsaugai į pagalbą atskubėjo specialiosios policijos pajėgos. Pasak liudininkų, pareigūnai panaudojo ašarines dujas, gumines lazdas ir net šaudė į orą, kad išvaikytų protestuotojus. Riaušininkai atsakė akmenimis ir signalinėmis raketomis. Suniokoję kelyje pasitaikiusius policijos automobilius ir išstumti toliau nuo Seimo, riaušininkai puolė siaubti Rygos senamiestį. Kentėjo kavinės, parduotuvių ir bankų vitrinos”.

Skaitydamas tai, didžiavausi, kad tai nevyksta Lietuvoje, didžiavausi, kad lietuvis pakankamai santūrus ir nežalos nei valstybės, nei privačių pastatų, automobilių, neplėš parduotuvių, nes tai juk jo tautiečio įkurtos darbo vietos. Jis nesvaidys akmenų ir plytų į policininkus, nes jie yra jo saugotojai nuo nusikaltėlių ir jie ne iš kokios nors planetos atvykę, bet gali būti jo pažįstami, draugai, net giminės. Turbūt taip Dievo duota, kad beveik visada, kai tik pradedu didžiuotis, kad va, mes, lietuviai kitokie (geresni), tuoj esu pasodinamas į savo vietą. Pamenu, kaip prieš keletą dešimtmečių besididžiuojant išeivijos jaunimu ir berengiant jaunimo Kongresą, šie pradėjo Amerikos viešbučiuose siausti. Pasigėrę viešbučiuose mėtė iš kambarių per langus televizorius, laužė baldus. Vieni viešbučiai guodėsi, kad pajamos iš baruose geriančių lietuvių padengė vandalizmo išlaidas, kiti, net keletą metų išgirdę lietuvių vardą, atsisakydavo nuomoti kambarius.

Grįždamas į dar gilesnę praeitį, į dipukų laikus Vokietijoje, prisimenu, kaip didžiavausi, kad lietuviai neplėšikauja, neterorizuoja vokiečių kaip lenkai. Gyvenau Gross Hesepe stovykloje, durpynuose, kur netoliese buvo ir pora lenkų DP stovyklų. Ta sritis buvo okupuota gen. Anderso armijos, šarvuočių divizijos, vadovaujamos gen. Rudnicki, kovojusios Italijoje prieš vokiečius prie Monte Cassino. Švenčių progomis lenkų kariai paaukodavo savo maisto davinį mums, nors krepšinio rungtynėse mūsiškiai jiems atskaitydavo. O lenkų kariai, nuvykę žaisti futbolo į lenkų DP stovyklą, įsivėlė į muštynes ir buvo apmušti. Divizijai išsikeliant, jos vadas gen. Rudnicki su svita atvyko atsisveikinti į mūsų stovyklą. Jam buvo padėkota už globą, įteiktos dovanėlės. Į lenkų stovyklas jis nevykęs. Taigi, turėjau pagrindo didžiuotis lietuviais. Bet niekada nebūčiau patikėjęs, kad ateis laikas, kai nebus Europoje ir Šiaurės Amerikoje krašto, kur lietuvis nesėdėtų kalėjime už nusikaltimus, kartais net ir labai žiaurius.

Berašydamas šias eilutes seku televizijoje JAV prezidento inauguracijos iškilmes ir klausau su milijonais naujojo prezidento B. Obama kalbos. Kaip ir visada, jo kalba sklandi, puikiai perduodama, tiesiog užburianti mases ir žiniasklaidą. Bet kas toje kalboje naujo ir kuo ji skiriasi nuo jo kalbų per rinkiminę kampaniją? Vėl tos pačios bendrybės, pažadai, net paminint, kad kitų ankstyvesni pažadai buvo netikri. Apskritai, ši kalba daug subtilesnė, nei jo kalbos kandidatuojant, neiššaukianti pertraukiančių ovacijų ir jau su gera doze įspėjimo, kad kelias į tą gerovę bus ilgas ir sunkus, bet ji bus pasiekta. Negirdžiu jo kalboje nė vienos frazės, kuri liktų istorijoje, kaip atmintina ir kitų kartojama. Ironiška, kad jam savo kalboje minint akcijų rinką, kompiuterio ekrane stebėjau vieną iš didžiausių akcijų kritimų. Nepaisant Obama pažadų ir jį tiesiog dievinančių milijonų, finansinis pasaulis tebėra jo pažadams abejingas. Likau ir aš abejingas ir net cinikas, apie kuriuos jis sakė: „Cinikai negali suprasti, kad po jų kojomis žemė skiriasi ir kad jų politiniai komentarai, kurie taip ilgai mums buvo taikomi, jau sužiedėję (stale) ir daugiau nepriimtini.” Man tikrai skiriasi žemė po kojomis, matant, kaip tirpsta mano santaupos krentant akcijoms. Manau, kad tirpsta ir mūsų fondų investicijos. Noriu noriu, kad jis būtų nuostabus prezidentas ir kad bent dalis jo pažadų būtų įvykdyti, bet abejonės lieka.

Vėl grįžtu prie Lietuvos. Riaušės Vilniuje toli gražu neprilygsta buvusioms riaušėms Amerikos didmiesčiuose, net ir neseniai vykusioms riaušėms Oakland mieste, policijai nušovus juodaodį nusikaltėlį. Jos gal net mažesnės nei Rygoje buvusios. Rygoje riaušininkai plėšė kavines ir parduotuves, o Lietuvoje jie pirko iš parduotuvių kiaušinius, net kokoso riešutus bei kitus kietus produktus tinkamus daužyti Seimo langams. Nors teigiama, kad riaušes sukėlė Seime priimti mokesčių padidinimai ir valdžios nenoras aiškintis su profesinėmis sąjungomis ir apskritai informuoti visuomenę. Bet juk reikia skirti mitinguojančius ir protestuojančius, kurių buvo ir kituose Lietuvos miestuose, nuo riaušininkų, svaidančių akmenis į policininkus, kurie saugo Seimo rūmus, daužančius Seimo langus, besiveržiančius į Seimą. Riaušininkai – daugiausia girtas jaunimas, net nežinantis, dėl ko protestuojama, nežinantys nei kokie profesinių sąjungų reikalavimai, nei kad prasidėjęs dialogas tarp sąjungų atstovų ir vyriausybės. Jų alkoholiu apsvaigintos smegenys nesuvokė, kad jų daroma kelių milijonų žala turės būti padengta jų tėvų mokesčiais, nesuvokė, kaip yra destabilizuojama Lietuvos valdžia, kokia ji bebūtų, kaip kenkiama Lietuvos įvaizdžiui.

Nepavydėtina neseniai sudarytos Lietuvos vyriausybės padėtis palyginus su naująja Amerikos valdžia. Lietuvą kamuoja susiskaldymas, per daug prikurtų partijų, partijėlių, trapios koalicijų vyriausybės. O štai naujas Amerikos prezidentas didelei daliai amerikiečių yra tapęs tartum mesiju, vedančiu ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį į naująją erą. Nepaisant, ką jis bedarytų, niekas prie jo neprilips, žiniasklaidos meilė jam ilgai neatvės. Štai moteris su dukromis per šaltį atvyko jo pamatyti. Atsivežė ir pernai mirusio vyro pelenus urnoje, kad ir jis Obama pamatytų. Tiek buvę, tiek esantys kraštų diktatoriai tokio garbinimo ir tokios meilės tegali pavydėti. Garbinimo, sukurto ne prievarta, ne geresnio gyvenimo krašte sukūrimu, bet puikia retorika ir pažadais. Kartais pagalvoju, gal jis iš tikro Dievo atsiųstas Amerikai padėti? Bet kodėl Amerikai? Juk ne okupacijų palikimas, ne skurdas ją vargina, bet godumas, išlaidumas. O kad taip Lietuvoje atsirastų žmogus, kuris galėtų bent keliems metams suvienyti lietuvius ir įkvėpti jiems ryžto siekti šviesesnio rytojaus.

gaila
Lietuvos kelių policija prie Seimo 
Nuotr. iš J. Gailos asmeninio archyvo