sauli
Šventės dalyviai dainavo ,,Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…” Jono Kuprio nuotraukos

Išgirskime praeities balsus

ALDONA BIKULČIENĖ

JAV LB Cicero apylinkės ir Jūrų šaulių kuopos ,,Klaipėda’’ pastangomis įvyko iškilminga šventė, skirta Klaipėdos krašto metinėms paminėti ir Sausio 13-osios įvykiams Lietuvoje prisiminti. Į šventę atvyko Čikagos apylinkių šaulių kuopos su vadais, daug kitų garbingų svečių.

Šventė prasidėjo Cicero Šv. Antano bažnyčioje, kuri buvo pastatyta lietuvių pastangomis prieš 100-tą metų, arkivyskupo Jurgio Matulaičio pašventinta 1926 metais. Tai erdvi gotiško stiliaus bažnyčia, su spalvingomis freskomis, įkvepianti apmąstymui ir maldai.

Sausio mėn 15 d., sekmadienį, prieš prasidedant šv. Mišioms, kurias aukojo dr. kun. Kęstutis Trimakas, prie altoriaus pakiliai nusiteikę su vėliavomis kariškai žygiavo šauliai. Įspūdinga, nes tąsyk į mus tarsi bylojo viena psalmės eilutė: ,,Ateinu, Viešpatie, vykdyti Tavosios valios.”

Vargonų muzika, choro atliekamos giesmės (vadovė Vilma Meilutytė) pripildė mūsų širdis dieviškos palaimos, ramybės ir maldos.

Iškilminga šv. Mišių auka. Pamoksle kun. K. Trimakas mums, tikintiesiems, atskleidė daug ne visai suvokiamų tikėjimo tiesų. Aiškino Dievo avinėlio mistinę galią nekaltu krauju nuplauti žmonių nuodėmes. Norėdami pajusti Dievo avinėlio mistinę galią šv. Mišių eucharistijoje, savo gyvenime turime siekti ir laikytis teisingumo, džiaugtis artimo meile, o per atgailos sakramentą visur ir visada pajusti Dievo malones.

Šv. Mišių aukoje kunigas kvietė visus prisiminti ir pasimelsti kartu už žuvusiuosius, vaduojant Klaipėdos kraštą, o taip pat ir už Sausio 13-osios aukas ir suluošintus žmones prie TV bokšto ir Parlamento. Šita lietuvių kova ir nekaltų žuvusiųjų krauju aplaistyta Lietuvos žemė – tai įrodymas ir noras, kad Tėvynė Lietuva būtų laisva. O mūsų visų dalyvavimas šioje šv. Mišių aukoje ir nuoširdi malda už žuvusiuosius – prasmingas jų prisiminimas.

Dabar, kai pasaulyje taip veržiasi blogis, šv. Mišias kun. Trimakas pasiūlė užbaigti malda už žmones Lietuvoje, kad tikėjimas ir laisvė visiems būtų svarbiau už materialinę gerovę. ,,Viešpatie, pasigailėk ir įžiebk žmonių širdyse tikėjimą, viltį, teisingumą ir meilę.”

• • •

Po šv. Mišių iškilmingas minėjimas buvo tęsiamas parapijos salėje. Į visus susirinkusius kreipėsi Jūrų šaulių kuopos ,,Klaipėda” vadas Juozas Mikulis, jis nuoširdžiai pasveikino ir pakvietė šaulius įnešti vėliavas. Įžygiavus šauliams buvo sugiedoti Amerikos ir Lietuvos himnai. Toliau programą tęsė kuopos vado pavaduotojas Giedrius Bikulčius.

Buvo uždegtos žvakutės už Sausio 13-osios ir Klaipėdos krašto atvadavimo žuvusiuosius. Jas uždegė Jūrų šaulių kuopos ,,Baltija” vadas Julius Butkus ir Vytauto Didžiojo rinktinės šaulė Dalia Blekienė.

Kuopos vado pavaduotojas pakvietė pasisakyti iškilius visuomenininkus: advokatą Saulių Kuprį ir Cicero LB pirmininkę Mariją Remienę. ALT’o pirmininkas Kuprys nuoširdžiai pasveikino visus susirinkusius, pasidžiaugė švente ir palinkėjo šauliams kūrybingos veiklos. Marija Remienė kvietė prisiminti žuvusiuosius už Klaipėdos kraštą, nes labai svarbu mums kalbėti, prisiminti ir neužmiršti tų, kurie gyva siena stojo prieš grūmojančius tankus ginti Tėvynės Lietuvos. 1991-ųjų Sausio 13-osios liūdna drama – 14-a žuvusiųjų ir per 700 suluošintų žmonių – mus skatina ir įpareigoja mylėti savo Tėvynę Lietuvą, branginti jos laisvę ir nepasiduoti jokioms intrigoms – savo sveikinimą baigė Remienė.

Po sveikinimų išsamų pranešimą apie Klaipėdos 1923 metų sukilimą ir pasipriešinimo organizavimą paruošė ir su juo supažindino Ernestas Lukoševičius.

Klaipėdos sukilimas 1923 metais – tai drąsiausias Lietuvos žingsnis XX amžiuje. Tuo metu Vokietija po patirtų nesėkmių nebuvo linkusi jėga brautis į Klaipėdos kraštą, o Lietuva, tada dar tik beatsikurianti valstybė, nerodė noro susidurti su vokiečiais ir prancūzais, saugojusiais Klaipėdą. Tuo laiku klastingiausias Lietuvos priešas buvo Lenkija. Kaimynai buvo agresyvūs, o jų siekiai – be ribų. Lenkų netenkino užgrobtas Vilnius ir Vilniaus kraštas, todėl jų žvilgsniai krypo į Klaipėdos kraštą, į Klaipėdos uostą. Jų politiniai siekiai buvo bet kokiomis aplinkybėmis prisijungti Klaipėdos kraštą ir uostą, kuris taptų vartais į pasaulį, nes taip būtų užtikrintas eksportas ir importas. Lenkija net siekė sudaryti atskirą prekybos sutartį dėl naujų planų.

Nepalaužus tokių Lenkijos siekių, Lietuvai Klaipėdos krašto praradimas būtų reiškęs visišką susilpnėjimą ir ryšio praradimą su kitomis Europos šalimis. Lietuva tai suprato, todėl buvo pradėta ruoštis sukilimui Klaipėdos kraštui ir uostui išlaisvinti. Šiam tikslui įgyvendinti susijungė labai patriotiškos Lietuvoje jėgos, kurias palaikė iškilios asmenybės, pritarusios ir skatinusios kovai. Planą ruošė Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos generalinis štabas.

Vadovais buvo paskirti kovą išmanantys žmonės: kar. J. Budrys ir J. Žilys, JAV atstovas. Pagrindinis šių vadų sumanymas buvo į kovą įjungti šaulius. Kovos būrius pradėta formuoti 1922 m. gruodį. Kaune įvyko slaptas pasitarimas, kurio dėka iki 1923 m. pradžios iš visų šaulių rinktinių buvo sukviesti 700 šaulių ir apmokyti išlaisvinimo kovai Klaipėdos kraštui iš pagrobėjų. Šiai operacijai vykdyti 1923 m. sausio pradžioje buvo paruošta ypatingosios paskirties rinktinė. Rinktinę sudarė 455 šauliai, 548 kariai, 40 karininkų ir 2 karo gydytojai. Kovotojai turėjo 21 kulkosvaidį, patys buvo apginkluoti šautuvais.

Priešų kovotojų rinktinę sudarė 250 prancūzų karių ir 400 žandarų vokiečių. Ji ginklų turėjo daugiau už lietuvius – net 40 kulkosvaidžių.

Lietuvos kovotojų rinktinė, pasiruošusi šiai nelengvai išlaisvinimo kovai, privalėjo rizikuoti. Ji buvo suskirstyta į 3 grupes: Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės. Iki sausio 14 d. buvo išlaisvintas Klaipėdos kraštas, o 1923 m. sausio 15 d. Lietuvos kariuomenė ir šauliai nugalėjo okupantus ir išlaisvino Klaipėdos uostą.

Šioje išlaisvinimo kovoje žuvo kaunietis šaulys Algirdas Jasaitis, o puolant profektūrą žuvo dar du šauliai: J. Pleškaitis ir F. Lukšys. Visi kovotojai, laisvinant Klaipėdos uostą, pasižymėjo ypatinga drąsa, sumanumu ir kovingumu, todėl prancūzų kariai buvo nugalėti, kapituliavo ir iškėlė baltas vėliavas. Iš Klaipėdos jie pasitraukė 1923 m. vasario 19 d.

Ši laimėta kova prieš Klaipėdos krašto okupantus įžiebė viltį kovai už Vilniaus krašto išlaisvinimą iš lenkų okupacijos. Suprantama, kad ir lenkai pajuto stiprų smūgį jų norams okupuoti ir kitus svarbius Lietuvos miestus.

Klaipėdos kraštas yra amžinai su Lietuva, dabar ,,esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva” – šiais lietuvių rašytojos Ievos Simonaitytės žodžiais savo pranešimą užbaigė E. Lukoševičius.

Po pranešimo visi šventės dalyviai nuoširdžiai padainavo visų mėgstamą dainą ,,Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…” Po to visi turėjo progos pamatyti filmą apie Klaipėdos krašto išlaisvinimą.

Ačiū visų kuopų šauliams, svečiams ir rengėjams už padovanotą šventę. Ypatingai nuoširdų ačiū tariame E. Lukoševičiui už pranešimą, atsakymus į klausimus, pabendravimą.

Jūrų šaulių kuopa ,,Klaipėda” nuoširdžiai dėkoja Sigutei Žemaitienei už 100 dol. auką savo vyro Juozo Žemaičio ,,Klaipėdos” kuopos įsteigėjo ir pirmojo kuopos pirmininko atminimui.



ern
Pranešimą skaitė Ernestas Lukoševičius.

sau
sau
Pakiliai nusiteikę šauliai.