Antanas Mockus Harvarde
STASYS GOŠTAUTAS
Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Sivickas – toks yra pilnas
Antano Mockaus vardas Kolumbijoje, kur būtinai pridedama ir motinos
pavardė (dail. Nijolė Sivickaitė). Kai prieš ketverius metus
Antanas kandidatavo į aukščiausią Kolumbijos postą –
šalies prezidentus, apie tai man teko nemažai rašyti. Kai
pralaimėjo rinkimus, Antanas pradėjo ruoštis 2010 metų
rinkimams. Niekada nėra per anksti.
Antanas po metų tylos grįžo prie savo profesijos ir vedė įdomius
seminarus Harvardo ir Oxfordo universitetuose. Antanas, buvęs Bogotos
Nacionalinio universiteto rektorius, ir toliau ten profesoriauja.
Dabar, po ketverių metų, Mockus vėl kandidatas, gal vienas iš
kandidatų, nes visi trys draugai, buvę Bogotos merai (Lucho
Garzón, Antanas Mockus ir Enrique Peňalosa) susitarė kartu
kandidatuoti prieš prezidentinius rinkimus ir priklausys, kurį
iš jų išrinks į kandidatus. Pagal apklausas, Mockus turi
vos 7 proc., bet dar yra laiko. Daug kas priklausys nuo kongreso
rinkimų kovo mėnesį ir prezidento rinkimų gegužę. Aišku,
priklausys ir ar Alvaro Uribe galės kandidatuoti trečią kartą, nes vėl
reikės keisti Kolumbijos Konstituciją.
Bet tai ateitis. Šiandien, sausio 25 d., buvęs Bogotos meras A.
Mockus vėl dalyvaus vienos dienos seminare ,,Kultūrinė diplomatija ir
miestų pasikeitimas” („Cultural Diplomacy and Urban
Transformation”) kartu su dabartiniu Tiranos (Albanijos sostinės)
meru Edi Rama. Seminaras vyks Harvard Kennedy School. Pirmą kartą
Antanas dalyvaus seminare su kitu meru, kuris irgi, atrodo, turi
kūrybingų ir išradingų būdų, kaip valdyti miestą. Tad bus įdomu
pažiūrėti, kaip jie abu pristatys savo temas ir kaip jas apgins.
Aišku, bus daug Harvardo universiteto studentų, kurie nepraleis
progos užduoti sunkių klausimų. Antanas jausis kaip namuose, nes
šis matematikas, virtęs filosofu ir miesto tvarkos prižiūrėtoju,
yra gimęs būti pedagogu ir jam mokyti vieną studentą ar visą miestą yra
tas pats: „Aš esu mokytojas, mano pašaukimas
– mokyti ir mokytis.”
A. Mockaus gyvenimas yra kupinas anekdotų. Ypač Bogotos miesto valdymo
laiku. Jam tikrai netrūko nei proto, nei kūrybingumo, kaip
prisijaukinti miesto gyventojus ir priversti juos gerbti save ir kitus
ir daryti taip, kaip teisinga, kad ir, pavyzdžiui, tokį paprastą
dalyką, kaip pereiti per gatvę.
Nežinau, ar prieš penkerius metus Kolumbijos oficialiai
pripažinta partija, poetiškai pavadinta „Svajotojų
partija”, dar yra gyva, bet jau vien jos pavadinimas mums primena
didžiausią pasaulio svajotoją – Don Kichotą. Gal ir tinka toks
keistas pavadinimas, kurį nukopijavo Italija, Katalonija ir Brazilija.
Vienas žurnalas praminė A. Mockų ,,El llanero solitario” (liet.
,,klajojančiu raiteliu”, angl. – ,,The Lone Ranger”),
pagal 1949 metų filmą, kurio personažas tapo populiariu vaikų komiksų
herojumi. Tai buvo moderni Don Kichoto versija – herojus su savo
tarnu Tonto („kvailiu”) gina nuskriaustuosius.
Tai nuostabūs „Svajotojai”. 200 metų kraštą
valdžiusios dvi – Liberalų ir Konservatorių – partijos
staiga turi susipažinti su trečia keista partija, kurios susirinkimai
vyksta muziejuose ir meno galerijose, kurios tikslas yra patriotizmas,
pagrįstas Konstitucija. Antanas pateikia net 11 argumentų, kodėl jo
partijai reikia rinktis muziejuose. Vienas iš jų –
,,todėl, kad menas išlaisvina nuo kaltės”. Be abejo, čia
pastebima motinos, keramikės Nijolės Sivickas įtaka.
Antanui patriotizmas nėra tik romantinė fikcija. Po viena vėliava ir
vienu himnu, kaip ir olimpiadoje, žmonės jaučiasi laimingi
priklausydami kam nors ir, kai laimi aukso medalį, su šypsena jį
pasidalija su visa tauta. Kai Antanas pirmą kartą laimėjo Bogotos mero
postą 660 tūkst. balsų dauguma, su malonumu galėjo šypsotis,
dalydamasis laimėjimu su visais, už jį balsavusiais, nes niekas
prieš jį tokios balsų persvaros nebuvo surinkęs.
Dabar su morka (ispaniškai ,,zanahoria”) jis siūlo tautai
naują politiką, naują etiką ir estetiką, naują (o gal seną?) priėjimą
prie balsuotojų. Morka virsta simboliu geros politikos, kurioje visi
yra jos dalyviai.
Per savo dvi mero kadencijas A. Mockus įrodė, kad galima valdyti
principingai, teisingai ir be kyšių (Lietuvoje daugiausia
kyšių ima policija – 38 proc., teismai – 35 proc.,
net 30 proc. – Seimas), galima sustabdyti vagystes ir
nepiktnaudžiauti savo pareigomis.
Antanas yra nepaprastų gabumų žmogus, jau pripažintas sumanus
intelektualas ir politikas. Daug kas jį vadina genijumi ir nepaprastos
dorybės žmogumi, ir, kas ypač tarp politikų reta, sąžiningu. Antanas
dar gali nustebinti visą kraštą ir laimėti, ko jokia trečia
partija neįstengė. Kai jo patarėjai per mero rinkimus patarė jam
pasikeisti ir būti kitokiam, jis jiems atkirto, kad geriau pralaimės
nei nebus savimi.
Iki šiol Kolumbijoje visi kandidatai, kurie nebuvo prisidengę
oficialia partijos vėliava, triukšmingai pralaimėdavo arba
būdavo nužudyti. Tas pavojus gresia ir Antanui. Kai buvo Bogotos meru,
jis nešiojo šarvuotą liemenę, nes to reikalavo politinė
padėtis. Bet mažai kas žinojo, kad širdies vietoje buvo
išpjauta širdies formos skylė su nupaišyta Diana
ant liemens. Kažkokiu būdu niekas nedrįso Mockaus paliesti, net
priešai jį gerbė.
Antaną daug kas vadina Moze, kiti – ,,Sabio”
(išminčiumi). Jis yra nepaprastų gabumų žmogus, vienintelis,
kuris turi viziją (El Partido Visionario), kaip sutvarkyti
kraštą, įtraukiant visus. Jo partijos pirmasis šūkis
– gyvybė svarbiau už pinigus ir už valdžią. Konstitucijos 11
straipsnis tai užtikrina. Antras – piliečiai yra atsakingi už
pasikeitimus. Trečias – Tėvynė yra daugiau negu fikcija,
Konstitucija labai aiškiai pripažįsta etninius ir kultūrinius
skirtumus. Konstitucija apriboja valdžią ir duoda piliečiams galią
daryti reikalingus pakeitimus. O kad Lietuvoje atsirastų toks žmogus!
Atėjus rinkimų laikui, jau už poros mėnesių, A. Mockus gali daug ką
nustebinti – kaip Uribė, kuris prieš aštuonerius
metus pradėjo rinkiminę kampaniją su 2 proc. balsuotojų ir laimėjo.
Mockus turi tik 7 proc., bet viskas įmanoma. Su A. Mockumi į rinkimus
eis nemažai ,,Svajotojų partijos” kandidatų į Kongresą, tad jau
vien dėl to visko galima laukti. Viltis yra paskutinis dalykas, ką
galima prarasti, sako A. Mockaus gerbėjai.
Gyvenime man teko dalyvauti ne vienuose rinkimuose Kolumbijoje. Net
redagavau vieną rinkiminį laikraštį ,,Politica y Algo mas”
(1962), kai Carlos Lleras Restrepo kandidatavo ir pralaimėjo (po
ketverių metų vis dėlto laimėjo, 1966–1970). Tad puikiai žinau,
kaip sunku pasiekti balsuotoją. Bet Antanas turi nepaprastų gabumų
pasiekti ir įtikinti balsuotoją savo sumanymais, t. y. tuo, ką jis
vadina pilietine kultūra, kuri pakeitė viso miesto galvoseną. Gal
pakeis ir viso krašto.