Antanas Mockus Harvarde

STASYS GOŠTAUTAS

Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Sivickas – toks yra pilnas Antano Mockaus vardas Kolumbijoje, kur būtinai pridedama ir motinos pavardė (dail. Nijolė Sivickaitė). Kai prieš ketverius metus Antanas kandidatavo į aukščiausią Kolumbijos postą – šalies prezidentus, apie tai man teko nemažai rašyti. Kai pralaimėjo rinkimus, Antanas pradėjo ruoštis 2010 metų rinkimams. Niekada nėra per anksti.

Antanas po metų tylos grįžo prie savo profesijos ir vedė įdomius seminarus Harvardo ir Oxfordo universitetuose. Antanas, buvęs Bogotos Nacionalinio universiteto rektorius, ir toliau ten profesoriauja. Dabar, po ketverių metų, Mockus vėl kandidatas, gal vienas iš kandidatų, nes visi trys draugai, buvę Bogotos merai (Lucho Garzón, Antanas Mockus ir Enrique Peňalosa) susitarė kartu kandidatuoti prieš prezidentinius rinkimus ir priklausys, kurį iš jų išrinks į kandidatus. Pagal apklausas, Mockus turi vos 7 proc., bet dar yra laiko. Daug kas priklausys nuo kongreso rinkimų kovo mėnesį ir prezidento rinkimų gegužę. Aišku, priklausys ir ar Alvaro Uribe galės kandidatuoti trečią kartą, nes vėl reikės keisti Kolumbijos Konstituciją.

Bet tai ateitis. Šiandien, sausio 25 d., buvęs Bogotos meras A. Mockus vėl dalyvaus vienos dienos seminare ,,Kultūrinė diplomatija ir miestų pasikeitimas” („Cultural Diplomacy and Urban Transformation”) kartu su dabartiniu Tiranos (Albanijos sostinės) meru Edi Rama. Seminaras vyks Harvard Kennedy School. Pirmą kartą Antanas dalyvaus seminare su kitu meru, kuris irgi, atrodo, turi kūrybingų ir išradingų būdų, kaip valdyti miestą. Tad bus įdomu pažiūrėti, kaip jie abu pristatys savo temas ir kaip jas apgins. Aišku, bus daug Harvardo universiteto studentų, kurie nepraleis progos užduoti sunkių klausimų. Antanas jausis kaip namuose, nes šis matematikas, virtęs filosofu ir miesto tvarkos prižiūrėtoju, yra gimęs būti pedagogu ir jam mokyti vieną studentą ar visą miestą yra tas pats: „Aš esu mokytojas, mano pašaukimas – mokyti ir mokytis.”

A. Mockaus gyvenimas yra kupinas anekdotų. Ypač Bogotos miesto valdymo laiku. Jam tikrai netrūko nei proto, nei kūrybingumo, kaip prisijaukinti miesto gyventojus ir priversti juos gerbti save ir kitus ir daryti taip, kaip teisinga, kad ir, pavyzdžiui, tokį paprastą dalyką, kaip pereiti per gatvę.

Nežinau, ar prieš penkerius metus Kolumbijos oficialiai pripažinta partija, poetiškai pavadinta „Svajotojų partija”, dar yra gyva, bet jau vien jos pavadinimas mums primena didžiausią pasaulio svajotoją – Don Kichotą. Gal ir tinka toks keistas pavadinimas, kurį nukopijavo Italija, Katalonija ir Brazilija. Vienas žurnalas praminė A. Mockų ,,El llanero solitario” (liet. ,,klajojančiu raiteliu”, angl. – ,,The Lone Ranger”), pagal 1949 metų filmą, kurio personažas tapo populiariu vaikų komiksų herojumi. Tai buvo moderni Don Kichoto versija – herojus su savo tarnu Tonto („kvailiu”) gina nuskriaustuosius.

Tai nuostabūs „Svajotojai”. 200 metų kraštą valdžiusios dvi – Liberalų ir Konservatorių – partijos staiga turi susipažinti su trečia keista partija, kurios susirinkimai vyksta muziejuose ir meno galerijose, kurios tikslas yra patriotizmas, pagrįstas Konstitucija. Antanas pateikia net 11 argumentų, kodėl jo partijai reikia rinktis muziejuose. Vienas iš jų – ,,todėl, kad menas išlaisvina nuo kaltės”. Be abejo, čia pastebima motinos, keramikės Nijolės Sivickas įtaka.

Antanui patriotizmas nėra tik romantinė fikcija. Po viena vėliava ir vienu himnu, kaip ir olimpiadoje, žmonės jaučiasi laimingi priklausydami kam nors ir, kai laimi aukso medalį, su šypsena jį pasidalija su visa tauta. Kai Antanas pirmą kartą laimėjo Bogotos mero postą 660 tūkst. balsų dauguma, su malonumu galėjo šypsotis, dalydamasis laimėjimu su visais, už jį balsavusiais, nes niekas prieš jį tokios balsų persvaros nebuvo surinkęs.

Dabar su morka (ispaniškai ,,zanahoria”) jis siūlo tautai naują politiką, naują etiką ir estetiką, naują (o gal seną?) priėjimą prie balsuotojų. Morka virsta simboliu geros politikos, kurioje visi yra jos dalyviai.

Per savo dvi mero kadencijas A. Mockus įrodė, kad galima valdyti principingai, teisingai ir be kyšių (Lietuvoje daugiausia kyšių ima policija – 38 proc., teismai – 35 proc., net 30 proc. – Seimas), galima sustabdyti vagystes ir nepiktnaudžiauti savo pareigomis.

Antanas yra nepaprastų gabumų žmogus, jau pripažintas sumanus intelektualas ir politikas. Daug kas jį vadina genijumi ir nepaprastos dorybės žmogumi, ir, kas ypač tarp politikų reta, sąžiningu. Antanas dar gali nustebinti visą kraštą ir laimėti, ko jokia trečia partija neįstengė. Kai jo patarėjai per mero rinkimus patarė jam pasikeisti ir būti kitokiam, jis jiems atkirto, kad geriau pralaimės nei nebus savimi.

Iki šiol Kolumbijoje visi kandidatai, kurie nebuvo prisidengę oficialia partijos vėliava, triukšmingai pralaimėdavo arba būdavo nužudyti. Tas pavojus gresia ir Antanui. Kai buvo Bogotos meru, jis nešiojo šarvuotą liemenę, nes to reikalavo politinė padėtis. Bet mažai kas žinojo, kad širdies vietoje buvo išpjauta širdies formos skylė su nupaišyta Diana ant liemens. Kažkokiu būdu niekas nedrįso Mockaus paliesti, net priešai jį gerbė.

Antaną daug kas vadina Moze, kiti – ,,Sabio” (išminčiumi). Jis yra nepaprastų gabumų žmogus, vienintelis, kuris turi viziją (El Partido Visionario), kaip sutvarkyti kraštą, įtraukiant visus. Jo partijos pirmasis šūkis – gyvybė svarbiau už pinigus ir už valdžią. Konstitucijos 11 straipsnis tai užtikrina. Antras – piliečiai yra atsakingi už pasikeitimus. Trečias – Tėvynė yra daugiau negu fikcija, Konstitucija labai aiškiai pripažįsta etninius ir kultūrinius skirtumus. Konstitucija apriboja valdžią ir duoda piliečiams galią daryti reikalingus pakeitimus. O kad Lietuvoje atsirastų toks žmogus!

Atėjus rinkimų laikui, jau už poros mėnesių, A. Mockus gali daug ką nustebinti – kaip Uribė, kuris prieš aštuonerius metus pradėjo rinkiminę kampaniją su 2 proc. balsuotojų ir laimėjo. Mockus turi tik 7 proc., bet viskas įmanoma. Su A. Mockumi į rinkimus eis nemažai ,,Svajotojų partijos” kandidatų į Kongresą, tad jau vien dėl to visko galima laukti. Viltis yra paskutinis dalykas, ką galima prarasti, sako A. Mockaus gerbėjai.

Gyvenime man teko dalyvauti ne vienuose rinkimuose Kolumbijoje. Net redagavau vieną rinkiminį laikraštį ,,Politica y Algo mas” (1962), kai Carlos Lleras Restrepo kandidatavo ir pralaimėjo (po ketverių metų vis dėlto laimėjo, 1966–1970). Tad puikiai žinau, kaip sunku pasiekti balsuotoją. Bet Antanas turi nepaprastų gabumų pasiekti ir įtikinti balsuotoją savo sumanymais, t. y. tuo, ką jis vadina pilietine kultūra, kuri pakeitė viso miesto galvoseną. Gal pakeis ir viso krašto.