Prisimename ir dėkojame
Danielai D’Ercole Lozoraitienei
(1941 m. kovo 2 d. – 2010 m. gruodžio 23 d.)
ANGELĖ S. BAILEY
DANUTĖ VAIČIULAITYTĖ-NOURSE
Šviesios atminties Danielos D’Ercole-Lozoraitienės
pirmosios mirties metinės (2011 m. gruodžio 23 d.) draugų ir artimųjų
buvo pasitiktos malda, susikaupimu ir tyla.
Šių metų sausio pabaigoje tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje bus
viešai prisimintas šios kilnios asmenybės gyvenimas ir
visuomeninė veikla. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys jos
draugai ir bendražygiai, Washington, DC židinietės bei Katalikų misija
sausio 29 d. rengia D. Lozoraitienės pirmųjų mirties metinių minėjimą.
Už jos vėlę bus aukojamos šv. Mišios, vėliau dalijimasi
atsiminimais. Lietuvoje sausio 26 d. Palaimintojo Jurgio Matulaičio
vienuolyne bus aukojamos šv. Mišios, vyks Atminimo
popietė ir parodos, skirtos D. D’Ercole-Lozoraitienės atminimui,
atidarymas Vytauto Didžiojo universitete.
Daniela D’Ercole gimė 1941 m. kovo 2 d. Genujoje, Italijoje.
Studijavo ir daugelį metų dirbo Europoje, viešųjų ryšių
srityje. Susipažinusi su būsimu Lietuvos ambasadoriumi Stasiu
Lozoraičiu, jaun. (1924–1994), ištekėjo. Taip Lietuva jai
tapo artima, tarsi jos antrieji namai: ji rūpinosi ir rėmė įvairius
humanitarinius, švietimo bei kultūrinius projektus Lietuvoje.
D. Lozoraitienė buvo viena iš tų, kuriems nerūpėjo padėkos ir
pripažinimai. Iki paskutinių dienų ji išliko santūri, kukli ir
visiems prieinama. Pamilusi ir susiejusi savo gyvenimą su būsimu
ambasadoriumi S. Lozoraičiu, ji pamilo ir jo Tėvynę – Lietuvą.
Viename interviu D. Lozoraitienė yra pasakiusi, kad jos profesija yra
būti žmona. 33-eji bendri gyvenimo metai su amb. S. Lozoraičiu
pareikalavo iš jos pasiaukojimo ir atsidavimo. D. Lozoraitienė
gyveno savo vyro siekiais, jo tikslais ir planais. Abu alsavo viena
mintimi: padaryti viską, kad būtų atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Per
ilgus ir dažnai nelengvus Lozoraičių metus diplomatinėje tarnyboje
prisimename D. Lozoraitienę kaip šviesios atminties
Lietuvos Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio žmoną ir bendražygę,
Lietuvos talkininkę, patriotę ir ištikimą draugę.
Po staigios ir netikėtos S. Lozoraičio mirties, ji tvirtai toliau tęsė
savo vyro siekius, nesiliovė dirbti Lietuvos naudai. Rūpinosi
kruopščiu išeivijos dokumentų, diplomatijos archyvo
tvarkymu bei jo perdavimu Lietuvai. Likusi viena puoselėjo viltį
– įamžinti Vilties prezidento atminimą. D. Lozoraitienė,
pervežusi S. Lozoraičio kūną į Lietuvą, norėjo, kad ir jo dvasinis,
kultūrinis ir politinis palikimas sugrįžtų Tėvynėn.
Jos pastangų dėka labai vertinga archyvinė medžiaga pateko į daugelį
svarbių Lietuvos institucijų. Aktyviai įsitraukusi į veiklą, D.
Lozoraitienė įsteigė IRS 501 c 3 fondą – Stasys Lozoraitis
Foundation. Na, o 1998 m. prie Lietuvių Fondo buvo įsteigtas
Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio vardo stipendijų fondas
(www.lithuanianfoundation. org). Abiejų fondų pagrindinis tikslas:
remti įvairius kultūrinius, humanitarinius ir akademinius projektus.
Vienas iš sėkmingiausių projektų vykdomas jau beveik 15 metų.
Tai parama Vytauto Didžiojo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių
santykių magistrantūros programos studentams, programoms bei
akademiniams leidiniams (www.vdu.lt). Ši programa buvo įsteigta
bendromis D. Lozoraitienės ir Seton Hall University pastangomis.
Suvokdama ir teisingai įvertindama nūdienos Lietuvos politikos
privalumus ir trūkumus, D. Lozoraitienė kaip įmanydama stengėsi padėti
gerai pasiruošti jaunųjų diplomatų kartai. Džiugu, kad ši
programa plečiasi. Tai liudija ir šiais metais įsteigta nauja
programa Lietuvos ambasadoje Italijoje, į kurią išvyko stažuotis
VDU diplomatijos magistrantė.
Deja, ankstyva mirtis nutraukė Danielos gyvybės siūlą. Gerb. Danielos
šeimai vykdant jos paskutinę valią, tarpininkaujant Danutei
Vaičiulaitytei-Nourse, prof. Vaivai Lesauskaitei, Užsienio reikalų
ministerijai (URM) ir ypač padedant Lietuvos ambasadai Italijoje,
diplomatinės istorijos archyvai, taip pat didelė dalis Lozoraičių
asmeninės bibliotekos buvo perduota į Nacionalinio archyvo Lozoraičių
šeimos fondą. Ženkli bibliotekos dalis pateko į Martyno Mažvydo
Nacionalinę biblioteką. URM bus saugomas diplomatijos istorijos knygų
rinkinys, ketinama paruošti nuolatinę parodą ir memorialinį
kambarį. Medžiaga tyrinėjama, tvarkoma, vėliau ji bus pateikta
visuomenei. Archyvinė ir asmeninė medžiaga iš S. Lozoraičio
darbo kambario jo privačiuose namuose Romoje atiduota į Lietuvos
Nacionalinį muziejų Vilniuje. Šio muziejaus Diplomatijos
skyriuje ketinama pastoviai eksponuoti vertingas archyvalijas: knygas,
nuotraukas, dokumentus, įvairius apdovanojimus, rankraščius,
baldus, meno kūrinius. Lietuvos ambasada Romoje, priimdama nemažai
asmeninių baldų, džiaugėsi, galėdama padėti išsaugoti Lozoraičių
atminimą.
Kaunas Lozoraičių šeimos širdyje užėmė išskirtinę
vietą. Nenuostabu, kad jų palikimo svarbi archyvo dalis atiteko Vytauto
Didžiojo universiteto S. ir S. Lozoraičių muziejui, kur numatoma ją
patalpinti atskirame memorialiniame kambaryje. Šiame muziejuje
bus laikoma ir a. a. Danielos asmeninio archyvo dalis. Dalis Lozoraičių
kultūrinio paveldo perduota Kauno Stasio Lozoraičio vardo mokyklai, kur
įrengtas puikus ir kruopščiai saugomas Vilties Prezidento
muziejus. Nedidelė dalis rodinių perduota Palaimintojo Jurgio
Matulaičio vienuolynui Kaune.
Minint D. Lozoraitienės mirties metines, reikia pasidžiaugti, kad Jos
darbai ir siekiai kryptingai tęsiami. Tie politiniai pamatai, kuriuos
a. a. ambasadorius S. Lozoraitis, jaun. žmonai padedant rentė, turėjo
lemiamą įtaką Lietuvos laisvės atgavimui. Todėl itin svarbu prisiminti
D. Lozoraitienės veiklą: atsigręžti, susipažinti, mokytis ir tausoti
tai, kas buvo daroma iš širdies. Didžiai gerbiamo
ambasadoriaus ir ponios Danielos pasiaukojančio gyvenimo ir darbo
palikimas yra neįkainojamas turtas Lietuvos žmonėms. Nuolankiai
dėkojame jos sesei Marinellai D’Ercole ir sūnėnui Andrea Pinzauti
už a. a. Danielos valios vykdymą.
Baigiant norėtųsi pacituoti LR Seimo pirmininkės Irenos Degutienės
užuojautos žodžius, skirtus šios taurios ir kilnios asmenybės
atminimui: ,,tai buvo išskirtinas gyvenimas, išskirtinas
likimas, išskirtinis pasišventinimas tautai, juolab ne
gimtajai, tačiau visa širdimi pamiltai lietuvių tautai”.
Ruošiant šį straipsnį ypač daug padėjo dr. V. Paplauskienė. Ačiū jai.
Juozo Kazlausko nuotraukos
Ištrauka iš D. Lozoraitienės dienoraščio
Stasys ir Daniela Lozoraičiai pirmą kartą grįžta į Lietuvą
Šiandien yra 1992 m. vasario 6 d. Niekada anksčiau
nerašiau dienoraščio. Man džiugu jį pradėti tokia proga.
Aš ir Bamo [Stasys Lozoraitis, jaun.] esame Romos Fiumicino oro
uoste, kur laukiame laipinimo į lėktuvą, kuris mus nuskraidins į
Ciurichą, o iš Ciuricho į Vilnių. Tai pirmas kartas, kai
aš keliauju į Lietuvą. Bamo 1939 m. vasarą išvyko
iš Lietuvos į Romą ir nebegalėjo daugiau grįžti. Nemoku
paaiškinti, kaip ir kodėl, bet visą laiką žinojau, kad ši
diena ateis, todėl beveik nesijaučiu nustebusi. Tai yra teisinga.
Žinau, kad bus puiku, lyg aš pati kaip ir Bamo, grįžčiau namo.
Romą paliekame nuostabią, beveik pavasarišką dieną, tardami
sudie savo namams, mūsų 6-iems katinams ir Liu Liu, kurie pasilieka su
Marinella ir Robertu. Ciuriche susitiksime Jūrą Končius, siunčiamą
,,Washington Post” stebėti mūsų grįžimo į Bamo tėvynę.
Sustojimas Ciuriche. Kaip ir numatyta, susitinkame su J. Končius, kuri
irgi yra apimta jos pirmosios kelionės į Lietuvą jaudulio. Kelionė
maloni, ir aš, artėjant lėktuvo nusileidimui, pati savęs dar
kartą klausiu, kaip gali būti, kad aš esu tokia rami. Mane
nuramina faktas, kad Bamo jaučiasi taip pat. Pagaliau praskridę
storiausią debesų apklotą pradedame matyti Lietuvą. Visa balta nuo
sniego, atrodo lyg kalėdinis peizažas. Namai mažiukai, primena tuos,
dedamus ant torto, – šokoladiniai ir pabarstyti cukrumi.
Daug užšąlusių ežerų ir ežerėlių, aukštų ir liaunų medžių
miškai. Nesimato nei automobilių, nei žmonių, ir tai suteikia
šiek tiek nerealumo. Atrodo, lyg visa stabtelėjo, lyg sulaikytų
kvėpavimą. Artėja oro uostas, ir mes nusileidžiame. Šen ten
matosi ,,Aeroflot” lėktuvų, yra karinis lėktuvas. Iš
lėktuvo išlipama paprastai lyg iš autobuso –
nusileidimo tako viduryje. Išlipdama staiga suvokiu Popiežiaus
poelgį, kai jis atvykęs atsiklaupia ir pabučiuoja žemę.
Yra žmonių grupelė, kuri trapo apačioje laukia su nedidele gėlių
puokšte, kuri yra brangesnė už orchidėjų krepšį, nes tai
– miela. Jaudinanti akimirka. Tuo pačiu metu daugybė asmenų ima
interviu iš Bamo, ir jis sako gražius žodžius. Aiškiai
matyti, kad čia esantieji drauge su mumis išgyvena nuostabiausią
akimirką. Tai matyti iš jų veidų, tai galima jausti
širdimi.
Tuo metu užpakaly lėktuvo iškrauna bagažą, ir mes einame
atsirinkti savo daiktų. Po to lipame į automobilį ir keliaujame link
miesto. Tarp mus atvykusių sutikti asmenų atpažįstu Gražiną
Landsbergienę, Ramūną Bogdaną ir Zingerį. Aš esu automobilyje su
Gražina L. ir labai simpatiška ponia Liučija Čarneckyte. Tai
Čarneckio duktė, kuris Romoje rezidavo beveik penkiolika metų. Ji vis
dar puikiai šneka itališkai. Tikiuosi vėl ją greitai
pamatyti ir susitikti su jos mama, kuriai turėtų būti beveik
devyniasdešimt metų. Atvykstame į viešbutį. Turime
nedidelę svetainę, miegamąjį ir vonią. Labai šalta.
Šeštadienis, vasario 8 d., 12 valandą išvykstame
su automobiliu į Kauną. Su mumis važiuoja Jūra Končius, kad galėtų
tęsti reporterės darbą. Po valandos kelionės atvykstame.
Viešbutis ,,Lietuva”, geriausias praeityje ir dabar.
Turėjo būti gražus. Jūros prašymu, mūsų laukia ELTA fotografas,
kuris mus lydės, kol Bamo lankys svarbiausias vietas: savo namus,
mokyklą, senelių namą ir t. t. Čia yra išlikę beveik viskas, bet
kaip turi būti skaudu tokiems, kaip jis, kurie atsimena visa buvus
nauja, gražu, švaru, elegantiška. Matyti, kaip visa
sužalota ir pažeminta per tuos 50 metų. Suspaudžia širdį, ir man
norisi verkti. Žinau, kad [visa tai] bus atkurta, nes tai yra lietuvių
prigimtyje, bet kiek laiko užtruks? Norėčiau turėti burtų lazdelę, ir
tada per akimirką viskas sugrįžtų į savo vietas. Mintis
vaikiška. Metai ir laiko žaizdos nenusibraukia, kaip ir
neišnyksta veido raukšlės.
Vakarienė ,,Metropolio” restorane universiteto rektoriaus
kvietimu. Salė labai graži su baisiais paveikslais, imituojančiais
Viduramžius. Stalas padengtas rūpestingai ir elegantiškai.
Vakarienė labai rafinuota ir turtinga (patiekalai sunkiai
virškinami, bet subtilūs).
Sekmadienis, vasario 9 d.
Atėjo svarbi diena. Pėstute einame į katedrą, kur vyks šv.
Mišios, kurias aukos kardinolas Sladkevičius. Gatvelės, kuriomis
einame, įdomios, nes tai – senoji miesto dalis. Senamiestis
atrodo gerai išsilaikęs, tačiau pasižiūrėjus į šonines
gatveles, spaudžia širdį, matant, kaip viskas apgriuvę. Į
bažnyčią įeiname pro užpakalines duris, kurios veda į zakristiją. Bamo
yra sutinkamas labai šventiškai. Yra monsinjoras
Kazlauskas. Atvyksta kardinolas, kuris man atrodo ligotesnis ir
trapesnis, negu įsivaizdavau. Viskas puikiai suorganizuota. Vietos
sužymėtos schemoje, kuri visiems išdalinama. Įeiname ir užimame
savo vietas. Bažnyčia pilna žmonių. Atvyksta Landsbergis. Matome Wanda
ir Nella Gawronskas, kurios specialiai atvyko iš Romos per
Varšuvą. Nuostabios Mišios, jaudinančios ir orios. Bamo
skaito ištrauką, po jo kiti. Išeiname pro užpakalines
duris, tas pačias, pro kurias įėjome, ir randame laukiančią minią,
sujaudintą ir santūrią, kuri pradeda dainuoti. Mane apima nesutramdomas
graudulys ir virpulys, kurio negaliu suvaldyti. Žinau, kad verkiu, kaip
ir daugelis kitų dainuojančių žmonių. Bamo eina ir sveikinasi, jį
stengiasi paliesti, duoda laiškus ir raštelius. Visi
žino, kas jis yra, ir visi yra su juo. Tai yra tos akimirkos, kurios
nubraukia visus buvusius sunkumus ir buvusį beviltiškumą. Žinau,
kad niekados neužmiršiu šios akimirkos. Nežinau, ar
pajėgsiu žodžiais išreikšti tai, ką jutau...
Dėkojame artimai Danielos draugei prof. Vaivai Lesauskaitei, išvertusiai dienoraščio fragmentus.