Su kuo „valgoma” lietuvybė?

AMANDAS RAGAUSKAS

Dalia Cidzikaitė, „Lietuviškumas-2013” („Draugas”, 2012 m. gruodžio 29 d.) ir Tomas Venclova: „Išlikti lietuviu emigracijoje per tris-keturias kartas labai sunku” (Nerijus Povilaitis, Lrytas, 2012 m. rugsėjo 12 d.).

 Gerbiama Dalia labai optimistiška, o gerbiamas T. Venclova labiau linkęs į pesimizmą. Nei su vienu, nei su kitu autoriumi negaliu visiškai sutikti. Perskaitęs abiejų jų straipsnius pats susimąsčiau, ką reiškia išlaikyti lietuviškumą ir išlikti lietuvių emigracijoje.

D. Cidzikaitė rašo: „Tad kas pakeitė imperatyvą ‘išlaikyti lietuviškumą’, kai lietuviškumui jau niekas negresia ir niekas negrasina? Jį pakeitė pasididžiavimas savo lietuviška kilme ir/ar kilmės šalimi, tvirtai jaučiant, jog, net ir gyvendami svetur, net ir nekalbėdami (ar prastai kalbėdami) lietuviškai, net ir apsupti nelietuvių šeimos narių ar bendradarbių, esame Lietuvos ambasadoriai – kiekvienas savaip ir savo erdvėje.”

T. Venclova, atsakydamas į žurnalisto klausimą, kas garsina Lietuvą užsienyje, atsako: „Daugiausia sportas, istorija, deja, mažiausiai… Dėl sporto, sutinku, Lietuva yra žinoma visur, net Kinijoje. Mano amžinąjį atilsį bičiulis, žurnalistas Zenonas Butkevičius lankėsi Serbijoje. Jis serbų klausė – ar pažįstate Sabonį? O taip, žinome. Ar girdėjote apie T. Venclovą? Nieko negirdėjome. Ar girdėjote apie Vytautą Landsbergį? Kažką girdėjome, tačiau jis tikriausiai iš komandos antros sudėties.”

Per Kalėdas turėjau gana liūdną patyrimą. Parapijos kunigo paprašytas buvau Kalėdų Seneliu. Mišių metu, kartu su patarnautojais, patarnavau kunigui, o žiūrėdamas į Mišiose dalyvaujančius, kurių buvo vos pusė bažnyčios, buvau apimtas didelio liūdesio, kad per tokias dideles metines šventes tik tiek tautiečių teikėsi ateiti į lietuvišką bažnyčią pagarbinti užgimusio Kristaus.

 Jeigu iš dalies galėčiau suprasti po antrosios nepriklausomybės atvykusius tautiečius, kurie, gyvendami Lietuvoje, buvo priversti būti ir spaliukais, ir pionieriais, ir komjaunuoliais, negalėjusiais laisvai lankyti bažnyčios, tai visai negaliu suprasti čia gimusių ir augusių, kurie buvo auklėjami krikščioniška dvasia, priklausė ateitininkų ir skautų organizacijoms.

Apie kokį lietuviškumo išlaikymą galime kalbėti, jeigu nesugebame sekmadieniais ateiti į lietuvišką bažnyčią? Negi tik tada suprasime, kokia ji buvo brangi mūsų tėvams ir mums, kai ją perims Amerikos vyskupija? O tada beliks protestuoti ir piktintis vyskupo žiaurumu. O kad savo abejingumu patys sudarėme tam sąlygas, dažniausiai nesusimąstome.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų atvykęs su šeima į Los Angeles, CA, jaučiau, kas yra lietuvybės išlaikymas emigracijoje: pilna bažnyčia žmonių, gyvybingos organizacijos, autoritetingi kultūros žmonės. Dabar vis dar vyksta sekmadieniniai vos kvėpuojančių (kai kurios jau ir nekvėpuoja) organizacijų labdaringi (nors šiuo metu labdaros labiau reikalingos pačios) baliukai, vadinamosios „trečiosios bangos” organizuojami koncertai ar kiti renginiai, į kuriuos neranda reikalo ateiti antrosios emigracijos bangos išaugintas jaunimas (pati antroji banga neateina, nes jos atstovų beveik ir neliko). Turime dar ir šeštadieninę mokyklą, kurią baigę jaunuoliai pasklinda po plačią šalį ar suamerikonėję nesirodo nei bažnyčioje, nei renginiuose. O apie tai, kad patys parodytų iniciatyvą ką nors suorganizuoti, tai jau net kalbos nėra! Tai kokie tie mūsų Tėvynės ambasadoriai, kurie net kalbėti nelabai moka, o ką jau kalbėti apie lietuviškos kultūros suvokimą! Taigi didžiaisiais ambasadoriais lieka tik sportininkai, jeigu laimi aukštas vietas tarptautinėse arenose.

Keista ta mūsų tauta (o gal ir kitose tas pats?): nei Lietuvoje, nei emigracijoje nesugebame susitelkti bendram naudingam savo Tėvynės ir jos kultūros puoselėjimo darbui. Kaip toje Krylovo pasakėčioje, kurioje visi gyvūnai traukė vežimą į savo pusę, ir vežimas taip ir nepajudėjo. Susitelkiama tik tada, kai koks priešas smaugia.

Visokių minčių kyla šiuo klausimu, bet pabūsiu kuklus ir palauksiu, gal kas atsilieps į mano „šauksmą tyruose”, gal padiskutuosime šiuo, mums visiems svarbiu klausimu, kas yra lietuvybė ir kaip ją išsaugoti. O gal to visai ir nereikia?