Apie tos pačios lyties asmenų santuoką

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Tos pačios lyties asmenų santuoka sudaroma tarp dviejų vyrų arba dviejų moterų, suteikiant homoseksualioms poroms tokias pat teises kaip ir heteroseksualių porų sudarytose santuokose. Kai kuriose šalyse sukurtas specialus partnerystės institutas homoseksualioms poroms.

Tos pačios lyties asmenų santuokos šalininkai savo nuomonę grindžia universalia žmogaus teisių samprata, teisinės ir socialinės lygybės siekiu. Priešininkų argumentai vadovaujasi socialinėmis tokių santuokų pasekmėmis, tradicijomis, politiniais ar religiniais įsitikinimais. Interneto enciklopedijos ,,Vikipedija” teigimu, didžiausios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina.

2001 m. Nyderlandai tapo pirma šiuolaikine valstybe pasaulyje, įteisinusia tos pačios lyties asmenų santuoką. Iki 2010 m. jas dar įteisino devynios valstybės: Belgija, Ispanija, Kanada, Pietų Afrika, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija ir Argentina. Tos pačios lyties santuokas taip pat registruoja penkios JAV valstijos – Massachussetts, Connecticut, Iowa, Vermont, New Hampshire ir JAV sostinė Washington, DC. Pagal Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnį, santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Lietuvos įstatymai draudžia tuoktis tos pačios lyties asmenims.

Tos pačios lyties santuokoms prieštarauja ir Katalikų Bažnyčia. Pradžioje tas prieštaravimas buvo moralinis, paremtas Bažnyčios autoritetu, tradicija ir mokymu. Net vengta leistis į bet kokias diskusijas. Su laiku tokios taktikos atsisakyta ir dabar galima pastebėti rimtas Bažnyčios pastangas įsitraukti į racionalias diskusijas, kur palaikoma taip vadinama tradicinė santuoka. Vienu tokių pastangų pavyzdžiu yra Bradon Vogt straipsnis, paskelbtas š. m. sausio 13 d. katalikų savaitraštyje OSV.

Straipsnio autorius sako kalbėsiąs apie civilinę metrikaciją, o ne Bažnyčios sakramentą, nors abi sąvokos yra giminingos. Savo aiškinimuose ar paaiškinimuose autorius vengia religinių įtikinimų. Jo atsakymai nesiremia Šventuoju Raštu ar Dievo apreiškimu, bet yra paremti protavimu, filosofija, biologija ir istorija. Straipsnyje pateikiami atsakymai tik į kitos pusės iškeltus teiginius. Atsakymuose nekalbama apie teigiamus tradicinių vedybų požymius.

Vedybų supratimas išsivystė palaipsniui ir gali toliau keistis – teigia tos pačios lyties asmenų vedybų šalininkai. Bradon Vogt atsako: istorijos tėkmėje keitėsi vestuviniai papročiai ir vedybų apeigos, tačiau visą laiką į vedybas buvo žiūrima kaip į viešą ir ilgalaikį įsipareigojimą tarp vieno vyro ir vienos moters, kurio užduotis buvo vaikų gimdymas ir jų auklėjimas.

Tos pačios lyties asmenų vedybos yra lygybės reikalas. Vogt pripažįsta, kad tai – stipri emocinė priežastis, nes visi nori lygybės ir teisingumo. Jis primena draudimą moterims balsuoti ir pilietinių teisių suvaržymą juodajai rasei. Autoriaus manymu, reikia skirti lygybę nuo vienodumo. Reikia skirti skirtingų asmenų lygybę ir tarpasmeninių santykių lygybę. Nevedęs vyras ir netekėjusi moteris, neatsižvelgiant į jų lytinę pakraipą, gali vestis. Įstatymas dėl to yra nešališkas, kaip jis yra nešališkas rasės ir religijos atveju. Didžiausias skirtumas yra, kad tos pačios lyties pora negali gimdyti savo vaikų. Vaikams reikia skirtingų lyčių tėvų, ir tai yra vaikų teisė.

Kiekvienas turi teisę vesti (ištekėti) už ko tik nori. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Vyras negali vesti mažametės mergaitės ar artimos giminaitės. Jei vyras lygiai vienodai myli dvi moteris, jis neturi teisės abiejų jų vesti, nors jos su tokiu sprendimu sutiktų. Valdžios dėmesys vedyboms nėra paremtas tų asmenų meilės vienas kitam įteisinimu, bet remiasi galimybe, kad tokia pora susilauks vaikų. Kadangi valdžia rūpinasi visuomenės gerove ir jos išlikimu, ji tokius santykius reguliuoja vedybomis. Niekas niekam nedraudžia mylėti ką jis ar ji nori, bet tai nereiškia, kad valstybė visus tokius santykius formaliai įteisins vedybomis.

Tos pačios lyties vedybos ne mūsų reikalas, tai kam čia sielotis? Tačiau taip nėra, nes vedybos yra visuomenės sąranga ir veikia kitus. Teisiškai leidžiamos tos pačios lyties vedybos ardo tradicines vedybas. Kai 2005 m. tokios vedybos buvo įteisintos Ispanijoje, vedybų skaičius labai nukrito. Tas pats atsitiko Nyderlanduose. Vedybų sąvokos praplėtimas sumenkina pačią vedybų sąvoką ir jos tikslus. Tokiu atveju žmonės į vedybas rimtai nebežiūri. Po įstatymo pakeitimo Kanadoje, Toronto mokyklų sistema įvedė pamokas, kur keliamas homoseksualizmas ir menkinamas heteroseksualizmas. Tėvams užprotestavus, mokyklos neleido tėvams savo vaikų iš mokyklų atsiimti. Vienas Kanados vyskupas buvo tiriamas Pilietinių teisių komisijos, nes viename savo straipsnyje rašydamas apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į homoseksualizmą neva pažeidęs kitų teises.

Tos pačios lyties vedybų sąvokos pakeitimas neves prie kitų pokyčių. Tos pačios lyties asmenų vedybų įteisinimas prives prie reikalavimų įteisinti ir daugiapatystę. Atitolinus vedybų sąvoką nuo biologinių šaknų, nelieka geros priežasties paklusti bet kokiam kitam atvejui. Apie tai Vogt savo straipsnyje nerašo, bet aš galvoju, kad už kokių 50 metų ar greičiau bus reikalaujama įteisinti meilės ryšius tarp žmonių ir gyvulių. Jau yra buvę atvejų, kur teismai šuniui suteikė juridinio asmens statusą ir patvirtino užrašytą jam palikimą.

Vaikams skirtumo nebus, nes nėra skirtumo tarp tos pačios lyties ir skirtingos lyties tėvų. Pradžioje bandyta įrodyti, kad skirtumų nėra, bet ,,įrodomoji medžiaga” nebuvo moksliškai patikima ir buvo pasiskubinta su išvadomis. Vėliausi duomenys, paskelbti Texas sociologo Mark Regnerus, rodo, kad daugeliu atveju vaikai, užauginti tos pačios lyties tėvų, mokykloje buvo mažiau pažangesni nei vaikai, gimę priešingos lyties biologinių tėvų šeimoje.

Pasipriešinimas tos pačios lyties vedyboms remiasi baime, homofobija ir religine neapykanta. Tokiu teiginiu norima užčiaupti tokioms vedyboms nepritariančiųjų burnas. Tai neracionalūs užsipuolimai prieš skirtingos lyties asmenų vedybų rėmėjus. Nereikia būti kokios nors religijos išpažinėju, kad prieštarautumei tos pačios lyties asmenų vedyboms. Tarp prieštarautojų minimi Sokratas, Plutarchas, Platonas, Aristotelis, Šv. Tomas Akvinietis, Kantas ir Gandhi.

Matomos pastangos yra panašios į pilietinių teisių sąjūdį apie 1960 m. Tai perša mintį, kad rasė ir lytis yra panašios sąvokos. Tačiau skirtingų rasių ir tos pačios lyties asmenų vedybos nėra tolygios. Tik pirmuoju atveju tokios poros gali susilaukti savo vaikų. California valstijoje balsuotojams pasisakius dėl tos pačios lyties asmenų vedybų, apie 70 proc. juodosios rasės balsuotojų parėmė priešingos lyties asmenų vedybas kaip teisėtas.

Tos pačios lyties asmenų vedybos yra neišvengiamos, tad reikėtų paklusti istorijos raidai. Paskutiniuose rinkimuose trys JAV valstijos – Maine, Maryland ir Washington – pasisakė už tradicines vedybas, nors daugumos balsuotojų procentas siekė tik apie 53. Iki šiol šešiose JAV valstijose turimi įstatymai nebuvo tiesioginiu balsavimu priimti, bet seimūnų ar teismų ,,primesti”. Gyventojų apklausos rodo, kad JAV apie du trečdaliai apklaustųjų remia tradicines vedybas.

Niekada savo gyvenime nemaniau, kad kada nors teks ar reikės šia tema rašyti. Žinau, kad už kampo tykoja daug kitų temų, laukiančių mano dėmesio, bet apie tai – kitą kartą.