Vilnius, 1991 m. Jono Kuprio nuotr.

Kas mums atsitiko?

VITALIJA DUNČIENĖ

Prieš 18 metų, šaltą sausio mėnesį, dauguma padorių lietuvių buvo pasiruošę atiduoti už Lietuvos laisvę brangiausią savo turtą – gyvybę. Nereikėjo labai įmantrių prašymų, nereikėjo gundyti būsimais apdovanojimais, premijomis, būsimomis karjeromis – žmonės patys rinkosi į Lietuvos širdį ginti SAVO Lietuvos. Ir apgynė SAVO Lietuvą.

1991 m. sausio 16 d. poetas Justinas Marcinkevičius, atsisveikindamas su žuvusiais, kalbėjo: ,,Tegu žino Nepriklausomybės priešai, kad savo tikėjime ir kovoje mes dar labiau sutvirtėjome, nes mūsų žuvusieji niekada neapleidžia mūsų, jie pasilieka kartu su mumis, jie paremia ne tik mus, jie paremia laisvę, teisingumą, demokratiją, visuotinius tiesos ir humanizmo principus. Sakau, kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Šioje visą Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, žuvusiųjų, rankas, jie stovės kartu su mumis, kaip tą sausio 13-tosios naktį, prieš tankus ir automatus, prieš tamsą ir smurtą, prieš begėdišką melą ir šmeižtą.” Tada atrodė, kad poetas labai aiškiai ir tiksliai reiškė visų mūsų mintis ir pasiryžimą. Deja, mūsų mąstymui ir mūsų poelgiams atsitiko kažkas neįtikėtino!

• • •

Nuo tų baisiųjų sausio dienų praėjo 18 metų. Šių metų sausio 16 dieną žmonės vėl rinkosi prie Seimo rūmų. Tik šį kartą į Lietuvos valstybinių įstaigų sienas skrido akmenys, kiaušiniai, plytos, buteliai, keiksmai ir prakeiksmai. Į tas pačias valstybės sienas, dėl kurių saugumo prieš 18 metų tūkstančiai žmonių buvo pasiruošę aukoti gyvybę, keli šimtai savo krauju palaistė sužvarbusią žemę, keliolika – paaukojo gyvybę.

Kas atsitiko, žmonės mielieji, mums? Kur tik pasisuksi, kokį tik laikraštį atsiversi, – visur akis rėžia intrigos, pykčiai, nepagarba žmogui, patyčios, nepasitikėjimas, apgavystės, panieka savo artimui, abejingumas.

Kas atsitiko jums, Seimo nariai, kad staiga atsitvėrėte nuo žmonių aukštomis sienomis, apsidovanojote save visokiausiomis rentomis, žemės sklypais, išskirtiniais atlyginimais, priskyrėte sau įstatyminę neliečiamybę, apsistatėte visokiais pataikūnais, prisigalvojote visokiausių privilegijų, pradėjote taupyti TIK kitų žmogelių sąskaita? O juk tada, prieš 18 metų, nebuvo tarp mūsų savokų ,,jūs” ir ,,mes”. Mes visi buvome vieningi – pasiruošę atiduoti savo gyvybę už savo ir savo artimojo laisvę. Mums visiems geriausias ir tobuliausias apdovanojimas turėjo būti iškovota laisvė! Mums visiems didžiausias apdovanojimas turėjo būti galimybė dirbti/kurti, gyventi ir užsidirbti pragyvenimui laisvoje tėvynėje!

Kas atsitiko, broli lietuvi, kad keli ranką prieš savo valstybę? Prieš 18 metų neturėjome tiek butų, tiek mašinų, tiek pinigų. Buvome atskirti nuo viso pasaulio. Ekonominė blokada grasino badu ir šalčiu. Kankino nežinia dėl rytdienos… O kokį dvasinį pakilimą išgyvenome! Kokį vieningumą patyrėme! Kaip susirinkę prie Seimo rūmų mokėjome dalintis šilta arbata, lašinių gabaliuku ir juodos duonos kriaukšle! Ir atrodė, kad dėl laisvės galime iškentėti viską. O juk kova dėl Lietuvos laisvės neužsibaigė prieš 18 metų. Ta kova vyksta ir šiandien. Ir pasiaukojimo šiandien reikia ne mažiau nei prieš 18 metų.

Kas atsitiko mums, eiliniai žmogeliai, kad pradėjome pirkti iš užsienio atgabentą sūrį, kiaušinį, batus, dešrą, šaldytuvą – viską, kas tik keliais centais pigiau kainuoja ar gražesnę etiketę turi? Ar nepalaikydami savų verslininkų, ūkininkų, batsiuvių, patys nepjauname šakos, ant kurios sėdime? Juk subankrutavę Lietuvos verslininkai naikina Lietuvos valstybės pamatus ir papildo Europos ar pasaulio samdinių gretas. Kodėl tapome tokie abejingi savo ir Lietuvos likimui?

Kas atsitiko jums, verslininkai, kad išnyko padorumas ir kad mokesčių nusukimą nuo valstybės biudžeto pradėjote laikyti vos ne didvyrišku poelgiu?

Kas atsitiko jums, broliai ir sesės žurnalistai, kad savo laikraščiuose nebesugebate parašyti objektyvių naujienų, o pateikiate skaitytojams savo nuomonių/interpretacijų kratinį. O juk tada, prieš 18 metų, žiniasklaida buvo visų mūsų vedlys tiesos, padorumo, teisingumo link!

Kas atsitiko mums, išeiviai, kad prieš daugelį metų buvę tokie dvasiškai stiprūs lietuviai, sugebėję savo vaikus išauklėti Lietuvos patriotais, pradėjome prašyti, kad Lietuva parūpintų mūsų vaikams lietuviškų knygų, padėtų sutvarkyti sporto sales, parūpintų televiziją, nes kitaip (gąsdiname) neliksime lietuviais? O juk į užsienį dauguma žmonių išvažiavo dėl daug didesnio uždarbio! Ir uždirba. Tai kas atsitiko mūsų mąstymui, kad pradėjome tvirtinti, kad daug mažiau uždirbantys lietuviai turi duoti pinigų daug daugiau uždirbantiems lietuviams?

Kas atsitiko jums, įstatymų aiškintojai, kad Lietuvos Konstitucijoje esantys žodžiai: ,,atskirais atvejais lietuviai gali turėt dvigubą pilietybę” pavirto žodžiais: ,,ypač retais atvejais, pavieniais atvejais…”, kurie nubraukė į nebūtį tūkstančius, gyvenamos vietos pilietybę įgijusių lietuvių? O juk tada, prieš 18 metų, mes, viso pasaulio lietuviai, buvome tokie vieningi, tokie vieni kitiems reikalingi. Juk Amerikos piliečiai Liucija Baškauskaitė, Arvydas Žygas buvo tikri šviesos spinduliai tomis tamsiausiomis Lietuvai dienomis, kurių balsas drąsino, guodė, vienijo, teikė viltį ir skelbė pasauliui… O tūkstančiai demonstrantų, per visą pasaulį išėję į gatves, reikalavo savo vyriausybių padėti Lietuvai – kaip galėdami gelbėjo SAVO Lietuvai! Kodėl mes nebetikime, kad mūsų išlikimui pasaulio žemėlapyje yra svarbus kiekvienas lietuvis ir mūsų vienybė? Kodėl mes nebesurandame laiko jungtis ranka į ranką, kad absoliučiai jokios aplinkybės neužpūstų mumyse ir mūsų vaikuose lietuvybės ugnies!

Mieli skaitytojai, kas mums atsitiko, kad mes taip pasikeitėme? Kodėl mes šiandien nebejaučiame žuvusiųjų rankos savojoje, o savosios – neištiesiame šalia stovinčiam? Kodėl nebegirdime mūsų žuvusiųjų didvyrių begarsio klausimo: ,,Jeigu aš prieš 18 metų nedvejodama(s) atidaviau savo gyvybę už Lietuvą, už tave, už tavo ir tavo vaikų ateitį, tai ką tu esi pasiruošęs(usi) paaukoti Lietuvai (nepriklausomai nuo gyvenamos vietos) savo artimui šiandien ir rytoj?!”

Vilnius, 1991 m. Jono Kuprio nuotr.