Apie Lietuvos užsienio politiką

ALDONA MEILUTYTĖ

Ar gali maža valstybė kaip Lietuva vykdyti savarankišką užsienio politiką? Toks klausimas nuolat kyla skaitant politikos apžvalgininkų straipsnius ir skaitytojų komentarus internete. Atrodo, kad daugelis įsitikinę, jog Lietuva turi šlietis arba prie Amerikos ir būti klusnia šios valstybės interesų vykdytoja, arba stengtis įtikti didžiajai kaimynei Rusijai ir siekti jos palankumo. Atrodytų, lyg kito pasirinkimo Lietuva, Europos Sąjungos bei NATO narė, nė neturi.

Manau, kad toks požiūris daro didelę žalą Lietuvos valstybei. Tokio požiūrio įtakoje kai kurie atsakingi Lietuvos politikai neatsakingai formuoja mūsų valstybės užsienio politikos prioritetus. Laikas vieną kartą išsivaduoti nuo okupacinės valdžios įskiepyto nevisavertiškumo komplekso. Esame nepriklausoma valstybė ir turime pilną teisę formuoti ir vykdyti savarankišką užsienio politiką, tarnaujančią tik mūsų valstybės ir Lietuvos žmonių interesams. Turime suprasti, kad kiekviena valstybė politikoje siekia tik savų interesų įgyvendinimo ir nė viena kita valstybė niekada nekovos už mūsų tautos interesus. Tai privalome daryti tik mes patys: turime aiškiai žinoti, kas mums naudinga, ko mes siekiame, ir kaip tuos siekius įmanoma įgyvendinti, atsižvelgiant į tarptautinę padėtį.

Nejaugi užmiršome Molotovo-Ribbentropo paktą ir daugelį kitų istorijos pamokų? Visiškai aišku, kad bet kuri pati demokratiškiausia didžioji pasaulio valstybė visada paaukos mažos valstybės interesus, jeigu jai tai bus naudinga, ir visada ras būdų, kaip tokį savo elgesį pateisinti. Politika, deja, yra naudos siekimo menas, dangstomas gražiais diplomatijos žodžiais. Mažos valstybės politikai privalo ypač sumaniai naudotis diplomatijos suteikiamomis galimybėmis. Lietuvos politikams, deja, dažnai pritrūksta šio sumanumo. Tai ir vėl išryškėjo vadinamojo slaptų CŽV kalėjimų Lietuvoje skandalo metu.

Vis dar tebevyksta karšti ginčai apie tai, buvo ar nebuvo organizuojamas tokio slapto kalėjimo įrengimas Lietuvoje, ar kalėjimas buvo įrengtas, ar apie tai žinojo valstybės vadovas, tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus? Pats V. Adamkus neigia turėjęs kokią nors informaciją apie CŽV slaptą kalėjimą, tačiau pareiškė, kad jeigu toks kalėjimas Lietuvoje iš tikrųjų buvo, tai atsakingi valstybės saugumo pareigūnai padarė nusikaltimą, už kurį privalo būti patraukti atsakomybėn.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavedė Seimui ištirti šį klausimą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko parlamentinį tyrimą ir pateikė savo išvadas, kurios sukėlė dar didesnį sąmyšį, nes komisija, vadovaujama Arvydo Anušausko, nei paneigė, nei patvirtino CŽV kalėjimo buvimą Lietuvoje. Tokiu būdu Lietuvai nenaudingas politinis skandalas tęsiasi toliau.

Pasirodė nemažai straipsnių, kaltinančių prezidentę D. Grybauskaitę dėl to, kad ji pareikalavo, jog Seimas išaiškintų CŽV kalėjimo klausimą. Žurnalistai Rimvydas Valatka, Edvardas Čiuldė ir kiti tiesiog išjuokia ją, apkaltina prorusiškos politikos vykdymu. Tačiau minėti žurnalistai nepateikia konkrečių argumentų, kaip valstybės vadovė turėjo spręsti šią problemą, kai užsienio spauda ir Europos Sąjunga net ėmė kaltinti Lietuvą žmogaus teisių pažeidimais.

Tiesa, Prezidentė, matyt, be reikalo pareiškė savo nuomonę apie tai, kad ji turinti ,,netiesioginių įtarimų”, jog slaptas CŽV kalėjimas Lietuvoje buvo. Tokiu savo pareiškimu ji tarsi suteikė pretekstą stokojantiems geros valios žurnalistams apkaltinti ją neobjektyvumu, išankstiniu nusistatymu: ,,Ji be CŽV kalėjimo nenurims!” – ironizuoja R. Valatka. Prezidentė, be abejo, turėjo galvoje viešai skelbiamus netiesioginius įrodymus, kurie sukėlė įtarimų, kad CŽV kalėjimas Lietuvoje iš tikrųjų galėjo būti įrengtas. Įtarimai gali būti pagrįsti arba nepagrįsti, todėl juos ir reikėjo patikrinti ir padaryti galutinę išvadą apie įtarimų pagrįstumą ar nepagrįstumą. Tokia buvo Seimo pareiga.

Vis tik, pasinaudojus šiuo pačių amerikiečių sukeltu skandalu, imti kaltinti mūsų prezidentę D. Grybauskaitę, manau, ne tik nesąžininga, bet ir neprotinga. Galima ir reikia argumentuotai kritikuoti aukščiausios šalies pareigūnės klaidas, tačiau išjuokti tautos išrinktą Prezidentę, vadinti ją kokia nors ,,maloningąja ponia” ar pan., manau, visiškai netinkama praktika. Ji Lietuvai naudos tikrai neatneš.

Nieko tad nuostabaus, kad kitų šalių spaudoje pasirodo straipsnių, žeminančių jau ne tik mūsų Prezidentę, bet ir visą lietuvių tautą. Štai amerikiečių autoritetas, populiarių knygų autorius Glenn Greenwald vadina Lietuvą atsilikusia ir primityvia tauta. Jis rašo: Lietuva šiuo metu yra įsivėlusi į labai keistą ir didelį sumišimą keliančią politinę padėtį, kuri parodo, kas atsitinka, kai šalį apima ekstremistinės ideologijos. Iškilo įrodymų, kad Bush laikais Lietuvos saugumo tarnybos leido įrengti slaptus CŽV kalėjimus savo šalyje.

Vien dėl to, kad tokie kalėjimai būtų ,,neteisėti” pagal taip vadinamą Lietuvos ,,teisę” ir įvairius tarptautinius susitarimus, kuriuos Lietuva yra pasirašiusi, neatsakingi tos šalies vadovai reikalauja ,,tyrimo” ir netgi galimai teisinių pasekmių, jeigu paaiškėtų, kad buvo padaryti nusikaltimai. Kokia atsilikusi, primityvi šalis šitaip pasielgtų? Greenwald tęsia toliau, rašydamas apie naujai išrinktą Lietuvos prezidentę: Koks naujai išrinktas Prezidentas, tik pradėjęs eiti pareigas, imtų reikalauti, kad ne ateities, o praeities įvykiai būtų tiriami vien tik todėl, kad jie gali būti ,,kriminaliniai”?

Šiai visiškai neatsakingai Lietuvos vadovei, matyt, nerūpi, kad ji kelia šalyje susipriešinimą, ir dar blogiau, ji akla pavojams, kuriuos sukelia politinių ginčų kriminalizavimas.

Kliūva ne tik D. Grybauskaitei, bet ir V. Adamkui. Amerikietis pasipiktinęs, kad buvęs Lietuvos prezidentas Baltijos žinių tarnybai pareiškė, jog pasitvirtinus pranešimams apie slapto CŽV kalėjimo buvimą Lietuvoje, šalies saugumo pareigūnai turėtų būti patraukti atsakomybėn, nes, V. Adamkaus požiūriu, tie pareigūnai yra nusikaltėliai.

Greenwald stebisi: ,,Nusikaltėliai”? ,,Baudžiamasis persekiojimas”? ,,Būtinumas iškelti bylą”? ,,Žmogaus teisių pažeidimai”? Vien todėl, kad lietuviai turėjo kelis slaptus kalėjimus, pažeidžiant vietos ir tarptautinę teisę? Jiems reikia geros pragmatizmo dozės, kad jie suprastų visas priežastis, kodėl į taip vadinamus ,,nusikaltimus” kaip šis gali būti nekreipiama dėmesio – jie tiesiog džiaugsmingai užmirštami kaip prastas sapnas. Greenwald yra teisininkas, konstitucinės teisės žinovas, todėl keista, kad jis, tarsi užmiršęs labai svarbią teisės nuostatą apie senaties terminus, smerkia Lietuvos prezidentę, jog ji pavedė Seimui tirti ,,praeities įvykius vien tik todėl, kad jie gali būti kriminaliniai”. Pasak šio teisininko, Prezidentė turi žiūrėti tik į ateitį ir reikalauti, kad būtų tiriami ateities įvkiai.

Iš tikrųjų, neaišku, kaip gali būti tiriami ,,ateities įvykiai”, t. y. įvykiai, kurie dar neįvykę? Suprantama, kad gali būti svarstomi ir tobulinami planai, pagal kuriuos numatoma įgyvendinti būsimus projektus, t.y. ateities įvykius, bet kalbėti apie ateities įvykių tyrimą – nelogiška. Labai keista, kad keli šimtai Greenwald straipsnio komentatorių į šią aplinkybę neatkreipė jokio dėmesio; nereagavo jie nei į epitetus, kuriais Greenwald ,,apdovanojo” Lietuvą, matyt, patikėjo autoritetingu, Amerikoje populiarių knygų autoriumi.

Be abejo, Lietuva privalo žvelgti į ateitį, kalbant apie užsienio politiką, ją sumaniai formuoti, nelaukiant malonių nei iš Rytų, nei iš Vakarų, o atsižvelgiant į tarptautinę padėtį ir mūsų šalies interesus. Prie šio uždavinio įgyvendinimo gali ir turi prisidėti Lietuvos žurnalistai – neiškreipiant faktų objektyviai informuoti visuomenę apie įvykius ir labai apgalvotai, nepataikaujant kokioms nors politinėms jėgoms pateikti tų įvykių komentarus.