Apie Lietuvos užsienio politiką
ALDONA MEILUTYTĖ
Ar gali maža valstybė kaip Lietuva vykdyti savarankišką užsienio
politiką? Toks klausimas nuolat kyla skaitant politikos apžvalgininkų
straipsnius ir skaitytojų komentarus internete. Atrodo, kad daugelis
įsitikinę, jog Lietuva turi šlietis arba prie Amerikos ir būti
klusnia šios valstybės interesų vykdytoja, arba stengtis įtikti
didžiajai kaimynei Rusijai ir siekti jos palankumo. Atrodytų, lyg kito
pasirinkimo Lietuva, Europos Sąjungos bei NATO narė, nė neturi.
Manau, kad toks požiūris daro didelę žalą Lietuvos valstybei. Tokio
požiūrio įtakoje kai kurie atsakingi Lietuvos politikai neatsakingai
formuoja mūsų valstybės užsienio politikos prioritetus. Laikas vieną
kartą išsivaduoti nuo okupacinės valdžios įskiepyto
nevisavertiškumo komplekso. Esame nepriklausoma valstybė ir
turime pilną teisę formuoti ir vykdyti savarankišką užsienio
politiką, tarnaujančią tik mūsų valstybės ir Lietuvos žmonių
interesams. Turime suprasti, kad kiekviena valstybė politikoje siekia
tik savų interesų įgyvendinimo ir nė viena kita valstybė niekada
nekovos už mūsų tautos interesus. Tai privalome daryti tik mes patys:
turime aiškiai žinoti, kas mums naudinga, ko mes siekiame, ir
kaip tuos siekius įmanoma įgyvendinti, atsižvelgiant į tarptautinę
padėtį.
Nejaugi užmiršome Molotovo-Ribbentropo paktą ir daugelį kitų
istorijos pamokų? Visiškai aišku, kad bet kuri pati
demokratiškiausia didžioji pasaulio valstybė visada paaukos
mažos valstybės interesus, jeigu jai tai bus naudinga, ir visada ras
būdų, kaip tokį savo elgesį pateisinti. Politika, deja, yra naudos
siekimo menas, dangstomas gražiais diplomatijos žodžiais. Mažos
valstybės politikai privalo ypač sumaniai naudotis diplomatijos
suteikiamomis galimybėmis. Lietuvos politikams, deja, dažnai pritrūksta
šio sumanumo. Tai ir vėl išryškėjo vadinamojo
slaptų CŽV kalėjimų Lietuvoje skandalo metu.
Vis dar tebevyksta karšti ginčai apie tai, buvo ar nebuvo
organizuojamas tokio slapto kalėjimo įrengimas Lietuvoje, ar kalėjimas
buvo įrengtas, ar apie tai žinojo valstybės vadovas, tuometinis
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus? Pats V. Adamkus neigia turėjęs
kokią nors informaciją apie CŽV slaptą kalėjimą, tačiau
pareiškė, kad jeigu toks kalėjimas Lietuvoje iš tikrųjų
buvo, tai atsakingi valstybės saugumo pareigūnai padarė nusikaltimą, už
kurį privalo būti patraukti atsakomybėn.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavedė Seimui ištirti šį
klausimą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko
parlamentinį tyrimą ir pateikė savo išvadas, kurios sukėlė dar
didesnį sąmyšį, nes komisija, vadovaujama Arvydo
Anušausko, nei paneigė, nei patvirtino CŽV kalėjimo buvimą
Lietuvoje. Tokiu būdu Lietuvai nenaudingas politinis skandalas tęsiasi
toliau.
Pasirodė nemažai straipsnių, kaltinančių prezidentę D. Grybauskaitę dėl
to, kad ji pareikalavo, jog Seimas išaiškintų CŽV
kalėjimo klausimą. Žurnalistai Rimvydas Valatka, Edvardas Čiuldė ir
kiti tiesiog išjuokia ją, apkaltina prorusiškos politikos
vykdymu. Tačiau minėti žurnalistai nepateikia konkrečių argumentų, kaip
valstybės vadovė turėjo spręsti šią problemą, kai užsienio
spauda ir Europos Sąjunga net ėmė kaltinti Lietuvą žmogaus teisių
pažeidimais.
Tiesa, Prezidentė, matyt, be reikalo pareiškė savo nuomonę apie
tai, kad ji turinti ,,netiesioginių įtarimų”, jog slaptas CŽV
kalėjimas Lietuvoje buvo. Tokiu savo pareiškimu ji tarsi suteikė
pretekstą stokojantiems geros valios žurnalistams apkaltinti ją
neobjektyvumu, išankstiniu nusistatymu: ,,Ji be CŽV kalėjimo
nenurims!” – ironizuoja R. Valatka. Prezidentė, be abejo,
turėjo galvoje viešai skelbiamus netiesioginius įrodymus, kurie
sukėlė įtarimų, kad CŽV kalėjimas Lietuvoje iš tikrųjų galėjo
būti įrengtas. Įtarimai gali būti pagrįsti arba nepagrįsti, todėl juos
ir reikėjo patikrinti ir padaryti galutinę išvadą apie įtarimų
pagrįstumą ar nepagrįstumą. Tokia buvo Seimo pareiga.
Vis tik, pasinaudojus šiuo pačių amerikiečių sukeltu skandalu,
imti kaltinti mūsų prezidentę D. Grybauskaitę, manau, ne tik
nesąžininga, bet ir neprotinga. Galima ir reikia argumentuotai
kritikuoti aukščiausios šalies pareigūnės klaidas, tačiau
išjuokti tautos išrinktą Prezidentę, vadinti ją kokia
nors ,,maloningąja ponia” ar pan., manau, visiškai
netinkama praktika. Ji Lietuvai naudos tikrai neatneš.
Nieko tad nuostabaus, kad kitų šalių spaudoje pasirodo
straipsnių, žeminančių jau ne tik mūsų Prezidentę, bet ir visą lietuvių
tautą. Štai amerikiečių autoritetas, populiarių knygų autorius
Glenn Greenwald vadina Lietuvą atsilikusia ir primityvia tauta. Jis
rašo: Lietuva šiuo metu yra įsivėlusi į labai keistą ir
didelį sumišimą keliančią politinę padėtį, kuri parodo, kas
atsitinka, kai šalį apima ekstremistinės ideologijos.
Iškilo įrodymų, kad Bush laikais Lietuvos saugumo tarnybos leido
įrengti slaptus CŽV kalėjimus savo šalyje.
Vien dėl to, kad tokie kalėjimai būtų ,,neteisėti” pagal taip
vadinamą Lietuvos ,,teisę” ir įvairius tarptautinius susitarimus,
kuriuos Lietuva yra pasirašiusi, neatsakingi tos šalies
vadovai reikalauja ,,tyrimo” ir netgi galimai teisinių pasekmių,
jeigu paaiškėtų, kad buvo padaryti nusikaltimai. Kokia
atsilikusi, primityvi šalis šitaip pasielgtų? Greenwald
tęsia toliau, rašydamas apie naujai išrinktą Lietuvos
prezidentę: Koks naujai išrinktas Prezidentas, tik pradėjęs eiti
pareigas, imtų reikalauti, kad ne ateities, o praeities įvykiai būtų
tiriami vien tik todėl, kad jie gali būti ,,kriminaliniai”?
Šiai visiškai neatsakingai Lietuvos vadovei, matyt,
nerūpi, kad ji kelia šalyje susipriešinimą, ir dar
blogiau, ji akla pavojams, kuriuos sukelia politinių ginčų
kriminalizavimas.
Kliūva ne tik D. Grybauskaitei, bet ir V. Adamkui. Amerikietis
pasipiktinęs, kad buvęs Lietuvos prezidentas Baltijos žinių tarnybai
pareiškė, jog pasitvirtinus pranešimams apie slapto CŽV
kalėjimo buvimą Lietuvoje, šalies saugumo pareigūnai turėtų būti
patraukti atsakomybėn, nes, V. Adamkaus požiūriu, tie pareigūnai yra
nusikaltėliai.
Greenwald stebisi: ,,Nusikaltėliai”? ,,Baudžiamasis
persekiojimas”? ,,Būtinumas iškelti bylą”? ,,Žmogaus
teisių pažeidimai”? Vien todėl, kad lietuviai turėjo kelis
slaptus kalėjimus, pažeidžiant vietos ir tarptautinę teisę? Jiems
reikia geros pragmatizmo dozės, kad jie suprastų visas priežastis,
kodėl į taip vadinamus ,,nusikaltimus” kaip šis gali būti
nekreipiama dėmesio – jie tiesiog džiaugsmingai užmirštami
kaip prastas sapnas. Greenwald yra teisininkas, konstitucinės teisės
žinovas, todėl keista, kad jis, tarsi užmiršęs labai svarbią
teisės nuostatą apie senaties terminus, smerkia Lietuvos prezidentę,
jog ji pavedė Seimui tirti ,,praeities įvykius vien tik todėl, kad jie
gali būti kriminaliniai”. Pasak šio teisininko, Prezidentė
turi žiūrėti tik į ateitį ir reikalauti, kad būtų tiriami ateities
įvkiai.
Iš tikrųjų, neaišku, kaip gali būti tiriami ,,ateities
įvykiai”, t. y. įvykiai, kurie dar neįvykę? Suprantama, kad gali
būti svarstomi ir tobulinami planai, pagal kuriuos numatoma įgyvendinti
būsimus projektus, t.y. ateities įvykius, bet kalbėti apie ateities
įvykių tyrimą – nelogiška. Labai keista, kad keli
šimtai Greenwald straipsnio komentatorių į šią aplinkybę
neatkreipė jokio dėmesio; nereagavo jie nei į epitetus, kuriais
Greenwald ,,apdovanojo” Lietuvą, matyt, patikėjo autoritetingu,
Amerikoje populiarių knygų autoriumi.
Be abejo, Lietuva privalo žvelgti į ateitį, kalbant apie užsienio
politiką, ją sumaniai formuoti, nelaukiant malonių nei iš Rytų,
nei iš Vakarų, o atsižvelgiant į tarptautinę padėtį ir mūsų
šalies interesus. Prie šio uždavinio įgyvendinimo gali ir
turi prisidėti Lietuvos žurnalistai – neiškreipiant faktų
objektyviai informuoti visuomenę apie įvykius ir labai apgalvotai,
nepataikaujant kokioms nors politinėms jėgoms pateikti tų įvykių
komentarus.