Lietuvybė ,,valgoma” su sielvartu

VITALIJA DUNČIENĖ

Kalėdų Senelis (Amandas Ragauskas) straipsnyje ,,Su kuo ‘valgoma’ lietuvybė” (,,Draugas”, 2013 m. sausio 26 d.) uždavė daug sudėtingų klausimų: Apie kokį lietuviškumo išlaikymą galime kalbėti, jeigu nesugebame sekmadieniais ateiti į lietuvišką bažnyčią? Kas yra lietuvybė ir kaip ją išsaugoti? O gal to visai ir nereikia?” Nežinau teisingų atsakymų į šiuos klausimus, bet pabandysiu paspėlioti.

A. Ragauskas, žvelgdamas pro Kalėdų Senelio akinius, pastebėjo nelinksmą lietuvybės padėtį Los Angeles. Greičiausiai dar liūdnesnis vaizdas susidarytų, aprašius Philadelphia apylinkės lietuvišką veidą. Lietuviškoje parapijoje Mišias dažniausiai lanko tik nedidelė vyresnio amžiaus žmonių grupelė. Ir tas būrelis aktyvių žmonių skausmingai mažėja su kiekvienu į amžinybę iškeliaujančiu tautiečiu. Jaunas žmogus, atėjęs į lietuvišką parapiją, pasijunta vienišas ir ne vietoje, nes ten visai nėra jo bendraamžių. Bandymai sukviesti jaunimą po lietuviškų Mišių pasižiūrėti filmą, pažaisti krepšinį, padiskutuoti kokia nors tema ir tokiu būdu užmegsti tarpusavio pažintis ir kt. neduoda jokių rezultatų. Niekam tai nerūpi. Tiesa, atsiranda vaikų Pirmos komunijos pamokoms (greičiausiai dėl patogumo ar pigumo), kurie, kaip įprasta, dingsta iš parapijos ir bendruomenės gyvenimo tik priėmę Pirmąją komuniją. Toks bendravimas su tautiečiais varo į neviltį ir gundo tik numoti į viską ranka ir eiti ten, kur būsi laukiamas, kur rasi bendraminčių, kur tavo veikla bus prasminga.

Iš tikrųjų ne kažkiek linksmesnis vaizdas susidarytų aprašius lietuvybės padėtį mano gimtinėje. Jaunimas, jaunos šeimos išsibarstė po visą pasaulį. Aplinkiniai kaimai taip ištuštėjo, kad klasėse beliko tik po 1 ar 2 mokinius (mažiau nei Philadelphia). Daugelį metų sėkmingai veikusi mokykla, ateinančiais metais ruošiasi paskutinį kartą atverti savo duris. Todėl esama padėtis ir Lietuvos mažesniuose miesteliuose daugeliui žmonių kelia liūdesį ir rūpestį dėl lietuviškos Lietuvos likimo.

Man atrodo, kad mūsų jaunimas, net ir tas, kuris buvo auklėjamas krikščioniška ir lietuviška dvasia, dingsta iš bendruomenės dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma priežastis. Juos ,,praryja” moderniškumo, šiuolaikiškumo, virtualios realybės virusas, nes jie vaikystėje nesugebėjo įsigyti šiam virusui atsparumo. Susirgus virtualios realybės virusu, jaunam žmogui nereikia nei tikrų draugų, nei šeimos, nei bendruomenės – jam viską atstoja įvairios komunikacijos priemonės ir bendravimas su jomis. Ir jeigu šiam virusui negali pasipriešinti krikščioniška dvasia išauklėti vaikai, tai pagalvokite, kaip greitai tas virusas sudoros vaikus, kurie neturėjo progos susipažinti su krikščioniškos moralės principais.

Siūlyčiau būtinai pasižiūrėti filmą ,,Out of the Darkness”. Šio filmo veikėjai gerai išaiškina, kaip šiuolaikinis jaunimas iškeičia gyvą tarpusavio bendravimą, šeimą ir bendruomenę į virtualią realybę ir su kokiomis psichologinėmis pasekmėmis turi gyventi. Pažiūrėjus šį filmą beliks tik atsakyti į sau iškeltą klausimą – o ką mes, tėvai, darėme (darome šiandien), kad mūsų vaikai išmoktų bendrauti, linksmintis, draugauti su savo bendraamžiais ir ūgtelėję nepakliūtų į tas vienišumo, savanaudiškumo, narcisizmo, iliuzinės-virtualios draugystės ir meilės spąstus? Ar draugiška ir veikli lietuviška bendruomenė negalėtų tapti gyvenimo ruošimo mokykla, kurioje skirtingų kartų žmonės, bendraudami tarpusavyje, mokytųsi kultūringo bendravimo, padėtų mūsų vaikams subręsti visavertėmis, dvasingomis bei supratingomis asmenybėmis?

Antra priežastis. Kita lietuviško jaunimo nykimo priežastis yra nutautėjimas. Nutautėjimas vyksta ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Tie patys Hollywood filmai, ta pati tarptautinė muzika, ta pati nepagarba tautinėms, krikščioniškoms vertybėms, ta pati palaidumo propaganda ir kt. formuoja panašių savybių turinčias asmenybes, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos. Skirtumas tarp Lietuvos ir išeivijos vaikų tik toks, kad Lietuvoje gyvenantys lietuviukai kalbos ir meilės Lietuvai gali pasimokyti mokykloje, iš kaimynų, o išeivijoje lietuvybės išlaikymas savo vaikuose priklauso tik nuo tėvų šimtaprocentinio nusistatymo ir pastangų.
•••

Pernai metais dalyvavau vokiečių bendruomenės mugėje. Buvo nuostabi šventė: vokiška liaudies muzika, bavariški šokiai, kuriuos atliko kelios, labai gausios jaunimo grupės, daug šeimų, vyko žaidimai, viktorinos, smagus pasisėdėjimas… Renginio dalyviams nereikėjo jokios vaidybos ar apsimetinėjimo, kad pastebėtumei, jog šiems žmonėms kartu leisti laiką yra labai smagu ir gera. Važiuodama namo, galvojau, kaip būtų smagu prisijungti prie tokios gyvybingos, gausios ir kultūringos bendruomenės. Vaikai susirastų gerų draugų.

Nemaža dalis lietuvių dėl panašių priežasčių taip ir dingsta rusų, lenkų bendruomenėse ar sporto grupėse. Kur slepiasi vokiečių bendruomenės jaunatviškumas ir gyvybiškumas, aš nežinau. Gal vokiečių kilmės amerikiečių bendruomenė yra labai gausi ir todėl yra pakankamai tautiškai nusiteikusių vokiečių? Gal jų bendruomenės vadovai turi neeilinių sugebėjimų sutelkti jaunimą bendrai veiklai? Gal jie žino paslaptį, kaip išauginti vaikus, besididžiuojančius savo tėvų ir senelių kultūra ir norinčius tam aukoti savo laiką?

Į klausimą, ar reikia saugoti lietuvybę, mano šeima atsako vienareikšmiškai – TAIP. Kartais tarpusavyje pakalbame, kiek mes ryšių, pažinčių, draugysčių ir visokiausios naudos turėtumėme būdami aktyvūs vietinėje (visais atžvilgiais nuostabioje) amerikiečių parapijoje. Bet būtinybę būti lietuviais, rūpintis savo vaikų lietuvišku auklėjimu suprantame kaip atsakomybę, kurią Dievas mums patikėjo, suteikdamas galimybę ir garbę gimti lietuviais. Mes šeimoje padedame vienas kitam būti lietuviais. Kai vienam tingisi anksti rytą keltis ir važiuoti toliausiai į lietuvišką parapiją, tai kitas šeimos narys tą dieną turi pakankamai energijos paraginti tai daryti. Kai vienam nesinori lietuviškai šnekėti, tai kitas primena, kad lietuviškai kalbėti yra svarbu. O lietuviška bendruomenė mums, gyvenantiems toli nuo Lietuvos, yra jos gabalėlis, todėl mums skauda širdį, kai matome, kad ta dalelė mažėja ir nyksta.

Liko atsakyti į patį sunkiausią klausimą: kaip išsaugoti lietuvybę? Lietuvybės išsaugoti negali vienas ar keli žmonės. Prie lietuvybės išsaugojimo turi prisijungti visi tautiečiai. Žinome iš patirties, kokią didelę įtaką vaikaičiams gali padaryti seneliai. Todėl seneliai turėtų neapleisti tautiškumo išlaikymo darbo. Skaitome, kaip motinos prie ratelio (tėvai dirbo ūkio darbus) dirbdamos mokė savo vaikus lietuviško rašto ir išsaugojo lietuvių kalbą carinės priespaudos metais. Tėvų darbai pasikeitė, bet pavojus lietuvių kalbai išliko.
•••

Ne per seniausiai susipažinau su šveicarų valdžios užsakytų tyrimų rezultatais, kurie parodo, kokią įtaką vaiko vertybėms turi tėvo elgesys (Robbie Low, ,,Touchstone Magazine”, June 2003; www.touchstonemag.com /archives/article.php?id=16-05-024-v). Tyrimo rezultatai parodė, kad jeigu abu tėvai reguliariai lanko Mišias, tai 33 proc. jų vaikų Mišias lankys reguliariai, 25 proc. praras tikėjimą, o likusieji lankys Mišias nereguliariai. Jeigu motina lanko Mišias reguliariai, o tėvas – ne, tai tik 3 proc. jų vaikų lankys Mišias reguliariai, o 38 proc. praras tikėjimą. Jeigu motina lanko Mišias reguliariai, o tėvas jų nelanko iš viso, tai tik 2 proc. jų vaikų Mišias lankys reguliariai ir net 60 proc. praras tikėjimą. Jeigu tėvas lanko Mišias reguliariai, o motina – ne, tai 38 proc. jų vaikų Mišias lankys reguliariai. Jeigu tėvas lanko Mišias reguliariai, o motina yra netikinti, tai net 44 proc. vaikų lankys Mišias reguliariai.

Nepadariau klaidos nurašinėdama skaičius. Statistiškai patikimi duomenys parodė, kad tėvo – labiau negu mamos – vertybes pasisavina vaikai. Todėl galime daryti išvadą, kad, jeigu norime, kad jaunimas aktyviau dalyvautų lietuviškoje bendruomenės, parapijos, lietuvybės išlaikymo veikloje, tai pirmiausia šeimų galvos turi parodyti geresnį pavyzdį savo vaikams.

Pasodinus (ne vien žodžiais, bet veiksmais ir savo pavyzdžiu) į savo jaunų vaikų širdis mintį, kad lietuvybė, lietuvių kalba, tikėjimas, šeima, bendravimas su tautiečiais, nesavanaudiškumas, mokėjimas sutarti su žmonėmis, pasiaukojimas bendram tikslui yra tikros, neabejotinos vertybės, mūsų vaikai augs pasitikėdami savimi, savo bendruomene, savo tautiečiais ir išvengs daug psichologinių problemų ateityje.