Joną Bružą (k.) Čikagos lietuvių profesionalų susitikime kalbina Audrius Remeikis.
Dalios Cidzikaitės nuotr.

Apie teisę, verslą ir matema­tiką

AGNĖ RANONYTĖ

„Niekada nesvarsčiau, kodėl į tam tikras pareigas pasirinkdavo mane, o ne kolegą. Net nekėliau sau tokio klausimo. Tie­siog jeigu jau eidavau į kokį darbą, visada labai jo trokšdavau ir dirbau jį, kiek įmano­ma geriau”, – Čikagos lietuvių profesionalų susitikime kalbėjo „Monde­lez International, Inc.” (anksčiau „Kraft Foods Inc.”) vyriausiasis tei­sininkas tarptautiniams projektams Jonas Bružas. Iki šių pareigų Jonas keliavo kone dvi dešimtis metų, beje, paneigęs liaudies išmintį, kad obuo­lys nuo obels netoli rie­da.

Gimė Jonas menininkų šeimoje. Jo tėtis, Bro­nius Bružas, žinomas Lietuvos vitražistas, Vil­niaus Dailės akademijos dėstytojas, kūręs vitra­žus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai, Vilniaus arkikatedrai bazilikai, Šv. Jurgio bažnyčiai Var­šuvoje, užsienio šalių ambasadoms Vilniuje bei privatiems užsakovams visame pasaulyje. Mama, Joana Danutė Pli­kionytė Bružienė, – ne mažiau garsi gra­fikė, kurios darbai puošia ir Lie­tuvos mu­ziejus, ir mūsų šalies bei už­sienio meno gerbėjų privačias kolekcijas.

„Mūsų namuose viskas sukosi apie menus. Lan­kėsi pas mus muzi­kai, kompozitoriai, dailininkai. Ir aš visą laiką buvau ruošiamas būti me­ni­ninku. Tik piešti nelabai mėgau ir puikiai mačiau, kad visi mano pa­veikslai prasti”, – juokiasi Jonas ir priduria meilę menui jaučiąs, tačiau sugebėjęs pažvelgti į save sa­vikritiškai ir ateičiai pasižvalgy­ti kitokios veiklos.

Tuomečio Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos abi­tu­rien­to pasirinkimą gerokai ap­ribojo paties nusistatyti rėmai – kad stojant nereikėtų laikyti matemati­kos egzamino. Tad specialybių pa­sirinkimas liko gana siauras – kalbos, istorija ir teisė. „Apie teisę tada nežinojau nieko ir pa­maniau: o kodėl ne? Tėvai mano pasirinkimo ne­kri­tikavo, tik mama pasakė, kad tikisi, jog žinau, ką darau. Gerokai vėliau ji pri­sipažino, kaip labai tuomet dėl manęs jaudinosi. Iš tiesų esu be galo tėvams dėkingas, kad palaikė mano pasi­rinkimą”, – sako teisininkas.

Baimę kėlė ne tiek Jono pasirin­kimas, kiek jo padėtis neįstojus. Pasi­ruošti egzaminams laiko stigo, o neįstojusiųjų į aukštąją mokyklą laukė aiškus kelias – į sovietų armiją. Ta­čiau viskas baigėsi laimingai, ir dar besimokydamas pirmame Vil­niaus universiteto Teisės fakulteto kurse Jonas pra­dėjo dirbti – talkino Lietu­vos kultūros fondo teisininkams, dir­bo tuometinėje Rytų Lietuvos tele­vi­zijoje (dabar BTV). Besimokydamas paskutiniame kurse Jonas žingtelėjo kiek į šalį nuo teisininko kelio ir įsidarbino UAB „Philip Morris Lietuva”. „Pardavinė­jau cigaretes, – šypsosi Jo­nas, – ta­čiau baigęs studijas pasakiau sau, kad no­riu dirbti pagal specialybę. Ban­džiau darbintis ad­vokatų kontorose, tačiau ten nepasisekė. O tuo metu į Lietuvą kaip tik žengė ‘Kraft Foods’, pri­klau­siusi tai pačiai įmonių grupei kaip ir ‘Philip Morris’. Ko­legos iš pastarosios įmonės mane parsikvietė atgal ir pasiūlė pereiti dirbti į ‘Kraft’, kuriai reikėjo žmogaus, ga­linčio atidaryti biurus Estijoje ir Latvijoje”, – karjeros vingius dėlioja Jo­nas.

Tiesa, „Philip Morris” Jonas bu­vo spėjęs įgyti ir kiek kitokios nei, jo paties žodžiais tariant, cigarečių pardavėjo patirties. Jis dirbo Šveica­ri­joje ku­riant paskirstymo tinklą, pre­kybos sistemą, kurią buvo galima pritaikyti ir Lietuvoje bei kitose Bal­tijos šalyse. „Žinojau, ko bendrovė siekia, kaip ji nori įgyvendinti savo planus. Manau, kad dėl šios prie­žasties pasirinko mane, – nurodo pa­šnekovas. Ir su šypsena tęsia, – prisimenu, buvo sausis, nusileidom Ta­line, išlipu iš lėktuvo, pūga siaučia. Ga­lite įsivaizduoti: tamsu, šalta, Ta­line verslo sluoksniuose nepažįstu nieko. Gerai, kad viešbutyje pasitai­kė puikus barmenas. Įpylė man vis­kio su karš­tu vandeniu ir pažadėjo, kad ryte viskas bus puiku. Iš tiesų atsikėliau kaip naujai gimęs ir pradėjau verslą.”

Ieškant darbuotojų, produkcijos platintojų, vietos biurui ir tvarkant visus kitus reikalus, ku­rie užgriūva, kai reikia steigti įmonę, Jonas nebuvo paliktas likimo valiai. Bet kada ga­lėjo kreiptis patarimo ir pas Kauno, ir pas kitų įmonės padalinių kolegas. Per porą metų įsukus verslus ir Es­tijoje, ir Latvijoje, Jonui vėl ėmė kirbėti mintis, kad jis juk teisininkas, o ne vadybininkas. Tad reikėtų grįžti į savo profesiją ir tobulėti joje. Vieną savaitgalį, grįžęs iš Rygos į Vilnių, „Lietuvos ryte” perskaitė skelbimą, kad ta pati „Kraft” bendrovė ieško spe­cialisto, galinčio sukurti teisės skyrių. „Pirmadienio rytą užuot važiavęs į Rygą, nuvažiavau į Kauną ir pasakiau, kad aš labai noriu šito dar­bo. Ir manimi patikėjo. Labai džiau­giuosi, kad leido pamėginti, nes tei­sės juk tuomet nepraktikavau visiš­kai, o Lietuvoje įstatymai keitėsi nuolat. Darbo buvo labai daug, mokytis reikėjo be paliovos, nes nors verslo pusę išmaniau, tuomet trūko teisės teorijos žinių. O juk netrukus Lietu­va įstojo ir į Europos Sąjungą, tad teisės sritis dar išsiplėtė”, – prisimena vyriškis.

Pasak Jono, tada, kai veiklą Lie­tuvoje pradėjo „Kraft Foods Lietuva”, verslas Baltijos šalyse dar buvo ar­čiau laukinio kapitalizmo. Be to, jose nestigo padirbtų produktų. Kava – jokia išimtis. Tad prieš padirbinėtojus Latvijoje buvo iškeltos bylos. Nors bylos nagrinėjimas užtruko, baigėsi tuo, kad nusikaltėliai atsidūrė už grotų. „Tiesa, turiu prisipažinti, porą kartų pagalvojau, jog jų pakuotės geresnės kokybės už mūsiškes”, – juokiasi tei­sininkas.

Vyriausiuoju „Kraft Foods Lietu­va” teisininku Jonas dirbęs dvejus metus, po to buvo pakviestas dirbti teisininku į Centrinės ir Rytų Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos regiono padalinį. „Toks regionas buvo įkurtas todėl, kad tuo metu ten vyko aktyviausia plėtra. Darbas buvo susijęs su koordinavimu, kaip šiame regione vykdoma ben­drovės teisinė strategija. Tai apima įmonių pirki­mus ir integravimą, mokesčius, rek­la­mą, rinkodarą, kaip visa tai derinama su vietos teisę ir pan.”, – tuome­tines pareigas apibūdina specialistas.

Tarptautinė Jono karjera tuo nesibaigė, o naujas jos vingis atvedė į Jungtines Amerikos Vals­tijas, kur daugiausiai tenka dirbti su įsigijimais ir susijungimais, įsigytų įmo­nių įliejimu į bendrovės sistemą. Jis dirbo, kai „Kraft Foods” pirko pa­sau­linį sausainių verslą iš „Danone”, įsigijo kitas įmones. Ir nors pradžioje pašnekovas sako manęs, kad Ameri­koje užsibus kokius porą metų, liko gerokai ilgesniam laikui. Mat 2012 m. „Kraft Foods” atskyrė Šiaurės Ame­rikos rinkai skirtų bakalėjos produktų verslą, kuriam buvo suteiktas „Kraft Foods Group” pavadinimas, o sausainių, užkandžių ir užsienyje veikiančios įmonės liko bendrovėje, kuri pakeitė pavadinimą į „Mondelez International”. Joje Jonas šiuo metu ir dirba. Tai – dar viena įdomi ir nau­ja patirtis. „Taip ir užsibuvau ilgiau. Kas toliau? Pamatysim. Dar vienas žingsnis yra – tapti bendrovės vyriausiuoju teisininku. Iš tiesų įmonė labai gera, darbas labai įdomus ir ga­limybių nestinga”, – šypsosi Jonas.

Anot teisininko, išskirtinis atvejis jo karjeroje buvo britų „Cadbury” bendrovės įsigijimas. Mat iki tol tei­sininkui teko dalyvauti sandoriuose, kai abi pusės siekdavo sėkmingos jų baigties. „Cad­bury” sky­rėsi tuo, kad įmonė nenorėjo, jog ją pirktų. Tąkart „Karft International” „Cadbury” akcijas supirko Londono biržoje. „Teko tvarkyti daugybę formalumų su Didžiosios Britanijos vyriausybe, turėjome gauti galybę leidimų iš ES ir kitų valstybių visame pasaulyje. Tai buvo didžiulis procesas ir labai įdomus profesine prasme, nes buvo visiškai kitoks, nei tada, kai tiesiog susitari pirkti ar parduoti. Di­džiulio spaudimo sulaukėme iš labai priešiškai nusiteikusios britų spaudos, nes visi manė, kad britai praras vieną iš tarptautinių prekės ženklų. O juk nieko panašaus neįvyko. Visi ir toliau žino ‘Cadbury’. Juk šiandien versle visai nesvarbu, kas valdo įmonę – britai, amerikiečiai ar dar kas. Svarbiausia, kaip ji valdoma”, – įsitikinęs Jonas.

Kalbėdamas apie įmonę jis ne kartą mini ir mentorystę, kuri, anot pašnekovo, be galo svarbi, nes padeda susivokti organizacijoje, ypač kai ji tokia didžiulė kaip „Mondelez”. Kita vertus, ne ką mažiau svarbu turėti ir mentorius iš šalies, kurie pa­deda pa­žvelgti į verslą ir užduotis kiek kitu kampu. Sukaupta patirtimi Jonas ir pats noriai dalijasi su jaunesniais ko­legomis ar dar bestudijuojančiais būsimais teisininkais. „Jaunam žmogui patarčiau plėsti pasaulėžiūrą ir neapsiriboti teisės teorija. Žinoma, kalbu kaip korpora­cijos teisininkas. Jei žmogus nori siekti akademinės karjeros, taip pat puiku. Tačiau korporacijoje turi su­vokti ir verslo pusę, nes teisininkas dalyvauja bendrovės valdyme, prisi­deda kuriant ir įgyvendinant strategiją. Tad labai svarbu išmanyti daugiau nei vien siaurą teisės sritį. Taip pat būtina mokėti bendrauti su įvai­riausiais žmonėmis”, – paprašytas patarimo vardija Jonas.

Anot jo, korporacijos teisininkui dvigubos – teisės ir verslo – studijos – puikus dalykas. Būtent dėl šio veiklos dvylipumo, sako profesionalas, jam korporacijos teisininko veikla įdomesnė, nei darbas advokatų kontoroje. „Čia yra galimybė dalyvauti verslo procesuose. Už tam tikrus procesus esi atsakingas nuo pradžios iki pabaigos, matai, kaip planai virsta tik­rove, kokie buvo tų planų pri­va­lumai ir trūkumai”, – darbo patrauklumą apibūdina teisininkas, kurio projektai jau seniai netelpa vienoje šalyje ar regione.

Kokių asmeninių savybių reikia dirbant tokį darbą, Jonas sako niekada nesvarstęs, tačiau vi­suomet laiko­si kelių principų. „Visada viskuo da­linuosi su žmonėmis, su kuriais drauge dirbame,  t. y. dalinuosi ir sėk­me, ir nesėkme. Visada įsiklau­sau, ką sako dirbantieji drauge. Ir visada esu tole­ran­tiškas: priimu žmones tokius, kokie jie yra. Taip sužinau labai daug naujų dalykų, pamatau procesus vi­siškai skirtingu kampu. Vadinasi, nuo­lat plečiu akiratį”, – kalba teisi­ninkas. Tad jei kam rūpėtų susiplakti pro­fesinės sėkmės eliksyrą pa­gal Jo­ną Bružą, mūsų galva, svarbiausios sudedamosios dalys būtų šios: darbas su didžiuliu užsidegimu, dalijimasis viskuo ir su bendražygiais, gebėjimas įsiklausyti į kolegą ir tolerancija. Dar – nuolatinis žinių siekimas.

O kaip su ta matematika, paklau­site. Nejau versle jos nereikia? „Taip, versle daug matematikos. Bet kas keisčiausia, kai kalba sukasi apie p­i­nigus, aš skaičius suprantu”, – juo­kia­si Jonas.