Rytų Lietuvos srities partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas su aplankyti atėjusiomis ryšininkėmis.  http://www3.lrs.lt

Partizanės, ryšininkės ir miško broliai

FIL. KUN. VILIUS DUNDZILA

Lietuvai atgavus nepriklausomybę prieš daugiau negu du de­šimtme­čius, spaudoje pasirodė daug aprašy­mų apie partizanų – miš­ko brolių – kovas prieš okupantą bei jų pastangas sužlugdyti bedievių ko­munistų kru­vinąjį režimą. Partizanai – tai ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, susibūrę priešintis prieš okupacines pajėgas. Paaiškėjo, kad tarp partizanų buvo nemažai ir ginkluotų partizanių, o partizanams labai daug pa­dėjo ryšininkės.

Kone žinomiausia partizanė bu­vo Pušelė, kuri, pasak Juozo Dauman­to knygos „Partizanai”, su partizanu Maž­vy­du sužiedavo Marijampolėje 1947 m. Vaišių metu buvo numatyta nunuo­dyti kelis režimo pareigūnus, bet ne­bu­vo įmanoma įsigyti reikalingų nuo­dų nei Marijampolėje, nei – su di­­de­liais vargais ir padirbtais kelionės do­kumentais Kaune. Mažvydui ir Pušelei teko vietinį centro komiteto sekretorių, vykdomojo komiteto pir­mininką, aukščiausios tarybos deputatą ir vietovės pašto viršininką lik­viduoti juos nušaunant. Po to įvykio Pušelė jau negalėjo grįžti į civilinį gy­venimą ir tapo partizane.

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje knygoje „Tarp vakar ir šiandien” pasakojama Laimos istorija. Jos visi broliai buvo  partizanai, o Laima buvo ryšininkė. Stribams (vietinės okupanto ginkluotosios pajėgos) pradėjus daryti kratas jų bei kaimynų namuose, Laimai teko pa­bėgti iš namų. Ji laikinai slapstėsi rais­te, bet jai reikėjo saugesnio prie­globsčio. Ji nuėjo į miško gi­lumą prisijungti prie partizanų. Dalyvavo kautynėse. Kartu su kitais partizanais persikėlus į naują vietą, čekistai (so­vietų sau­gumas) juos sugavo. Laimą ištrėmė į Sibiro lagerius.

Tikslaus partizanių skaičiaus ne­žinome. Gal viena iš tūkstančio partizanų buvo moteris. Apie jų šviesią atmintį 1995 m. sukurtas dokumentinis filmas „Partizanės”. Onos Vove­rie­nės is­­torija „Žymiosios XX am­žiaus Lietuvos moterys” plačiai aprašo dešimties partizanių gyvenimus, taip pat mini dvi partizanes gai­les­tin­gąsias seseris bei daugelį ryšinin­kių.

Ryšininkės partizanams neš­davo laiškus, maistą, ginklus, o iš jų par­nešdavo pogrindžio spaudą, kurią to­liau platindavo per rankas. Jiems su­ras­davo reikalingas paslaugas: bat­siu­vius, dantistus, medikus, kunigus ir t. t. Darbas buvo pavojingas: sugautoms ryšininkėms grėsė ta pati bausmė, kaip ir broliams partizanams: tar­dymai, kankinimas, kalėjimas, la­geris ir net mirtis. Daumantas aprašo heroję Vaidilutę, kuri partizanų buvo laikoma didžiąja knygneše. Ji juos ap­rūpindavo net ginklais ir kulkomis.

Čikagos „Lituanicos” tunte at­kur­ta „Miško brolių” draugovė. Anks­tyvesnė „Miško brolių” veikla užsibaigė su nepriklausomybe. Miš­ko broliai – skautų šaka, kuri domisi partizanų veikla, vadinasi partiza­niš­kais slapyvardžiais, nešioja partizanų uniformas ir mokosi su partizanais susijusio skautamokslio. Neaiš­ku, kodėl dabar kilo noras atkurti šią draugovę. Šiuo metu draugovė savo tikslų bei programos dar neturi – laukiama skautų organų patvirtintos programos. Atėjo laikas  „Miško broliams” į savo gretas priimti tiek seses, tiek brolius, juk partizanių ir ryšininkių veiklą bei atmintį kaip tik tiktų įamžinti skautiška veikla.




Dainavos apygardos partizanų ryšininkė Anelė Dusevičiūtė žuvo 1948 m. Varčios miške, kai, jai lankant partizanus, stovyklą apsupo vidaus kariuomenė.

Vytauto apygardos ryšininkė Janina Va­le­vičiūtė-Astra (žuvo 1952 m. spalį) ir Birutė Šniuolytė-Ramunėlė (žuvo 1949 m. lapkričio  1 d.).