Apie lietuvius Sibire – kitaip

DALIA CIDZIKAITÈ

,,Sibiro kapai, štai kas laukia mūsų visų”, – užrašė bobutė.


Nors daug kas kalba apie Lietuvos kino merdėjimą, vienas kitas lietuviško filmo režisierius vis sutviska pasaulinio kino padangėje. Praėjusį rudenį Montreal, Kanadoje vykusiame Rytų Europos filmų festivalyje ,,EuroFest2008” dalyvavusi lietuvė kino režisierė Giedrė Beinoriūtė į namus sugrįžo ne tuščiomis – už savo filmą ,,Gyveno senelis ir bobutė” trumpametražių filmų kategorijoje ji laimėjo antrąją vietą.

Kalbinama režisierė prisipažino, kad jos filmo įvertinimas jai buvo gana netikėtas, nors būtent šiam jos filmui tai jau ketvirtas apdovanojimas: pernai jis laimėjo Pagrindinį apdovanojimą festivalyje Kijeve ,,Stupeni”, buvo apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija kaip geriausias 2007 m. dokumentinis filmas, gavo specialųjį prizą festivalyje Minske. Vis dėlto, sakė Giedrė, kadangi filmas ,,Gyveno senelis ir bobutė” yra paremtas labai asmeniška patirtimi ir pasakoja apie Lietuvos – palyginti mažos valstybės – istoriją, jai visada netikėta sulaukti jo įvertinimo svetur, ypač šalyje, kuri yra kitame žemyne negu Lietuva.

Galima tik spėlioti, kodėl filmas apie režisierės senelius Sibire susilaukia tokio kino kritikų palankaus vertinimo. Giedrė teigė, jog iš pokalbių festivalių metu ji suprato, jog daugumai patiko pasirinktas požiūrio kampas ir tai, kad skaudi tema – lietuvių tremtis ir sunkios gyvenimo sąlygos – atskleista šviesia intonacija. Juos taip pat pavergė pasirinkta filmo forma – nuotraukų, animacijos ir kronikų derinys. Būtent forma, režisierės nuomone, vertinimo komisijai pasirodė originali ir naujoviška.

Filmas ,,Gyveno senelis ir bobutė” pasakoja pačios Giedrės senelių tremties į Sibirą istoriją. Paklausta, kada ir kaip ši tema pasibeldė į jos kūrybinį pasaulį, režisierė atsakė, jog istorijas apie Sibirą girdi nuo vaikystės – tiek seneliai, tiek mama nuolatos prisimindavo tą gyvenimo laikotarpį. ,,Vaikystėje tikrai nesuvokiau ir nesigilinau, kaip ir kodėl jie atsidūrė Sibire, tiesiog klausiausi tokių tarsi pasakųnepasakų iš tolimos šalies: apie dideles uogas miške, apie mamos brolio tragišką žūtį, apie kiną, kurį ir ten rodė, apie prie durų rankenos prišalusį liežuvį, milžiniškus atstumus nuo vienos apgyvendintos vietovės iki kitos ir t.t.”, – pasakojo pašnekovė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus apie tremtį kalbėti kitu lygiu, jaunai režisierei irgi iškilo įvairių klausimų, atėjo naujas suvokimas apie tai, ką tiems žmonėms Sibire teko išgyventi. Po to buvo dar vienas laikotarpis, kai apie tremtį buvo kalbama be galo daug. ,,Aš pajutau, kaip jauni žmonės, mano bendraamžiai, nebegali net žodžio ‘tremtinys’ ramiai išklausyti”, – prisimena Giedrė. Jos nuomone, tremties tema pasidarė nepageidaujama gal dėl to, kad tokia skaudi, tokia globali, ir bandymas ją suvokti varydavo į neviltį. Tuo metu ji dažnai girdėjo sakant: „Taip, tai – praeitis, tad reikia kuo greičiau ją užmiršti ir gyventi toliau.”

Kadangi režisierė domisi psichologija, ji žinojo, kaip praeities žaizdos veikia žmogaus gyvenimą. Lygiai taip ir su tauta – neišgyventos, neišgydytos žaizdos trukdo tautai eiti į priekį. Todėl apie tremtį ji panoro prabilti tokia forma, kuri būtų priimtina visų pirma jos bendraamžiams. Pasirinktas pasakos kelias suteikė pasakojimui universalumo, o nuotraukos, animacija ir kronikos buvo vienintelė pasiekiama medžiaga, kitokios tiesiog nebuvo.

Pasak jos, tai, jog jai asmeniškai rūpi tai, kas vyko su lietuviais ir kitomis tautomis sovietų trėmimuose, yra filmo privalumas. Asmeniškumas pavojingas, kuomet autorius nebegali išlaikyti atstumo su savo personažais. Giedrė, savo asmeninę istoriją apvilkusi pasakos rūbu (tarsi jos seneliai būtų ir kiekvieno žiūrovo seneliai), sugebėjo išlaikyti atstumą su savo personažais ir netgi su pačia savimi – pasakotoja.

Filmuotieji archyviniai kadrai filme yra daugiausiai paimti iš Lietuvos valstybinio vaizdo ir garso archyvo. Kadangi filmuotos medžiagos iš trėmimų nėra, režisierė apsiribojo medžiaga iš ,,smetoniškosios” Lietuvos ir vėliau jau tarybinių laikų. Jai rūpėjo surasti filmuotos medžiagos konkretiems epizodams atskleisti. Tai darydama, rinkosi laikotarpius, peržiūrinėjo archyvus. ,,Žinojau, kad man reikia smetoniškosios Lietuvos epizodo. Turėjau tekstą apie grietinę, taip atsidūriau anų laikų turguje”, – juokavo Giedrė.

Okupacijai atskleisti tiko tankai ir šautuvais su durtuvais ginkluoti rusų kareiviai, žygiuojantys Gedimino prospektu link Katedros. Apie Lietuvos liaudies Seimo atstovų pažadą atvežti į Lietuvą ,,Stalino saulę” režisierė žinojo iš anksčiau, tad buvo likę tik surasti. Sparnuota frazė labai tiko ir filmo pasakos tonui. Stalino mirtis buvo svarbus faktas filme, jį Giedrė paėmė iš „Tarybų Lietuvos kronikos”. Iš tų pačių kronikų pasiskolinta ir daina ,,Ateinam, ateinam”. Tai – 1957 m. Tarybų Lietuva. Tie patys metai, kai Giedrės šeima grįžo iš Sibiro. ,,Norėjau pažiūrėti, kaip kronikose buvo piešiama Lietuva tais metais, – sakė ji. – Iš šių laikų perspektyvos tai atrodo kiek komiška ir kartu liūdna. O žodžiai ‘Ateinam, ateinam’ įgauna keliagubą prasmę.”

Atsidūrusi Šiaurės Amerikoje savo jėgomis ir pastangomis, Giedrė džiaugėsi LR ambasados Ottawa suteikta visokeriopa pagalba. Ambasada padėjo surengti ir keletą Kanados Lietuvių Bendruomenių susitikimų su režisiere. Giedrė jiems pristatė kitus du savo filmus. Kadangi pretekstą kalbėtis su Kanados lietuviais davė jos filmų vakarai, surengti trijuose miestuose – Montreal, Ottawa bei Toronto, kalba sukosi daugiausiai apie filmus, apie jų sukūrimo aplinkybes. Su kai kuriais vietos lietuviais režisierei teko pabendrauti kiek ilgėliau, jai buvo įdomu klausytis jų įspūdžių apie keliones į Lietuvą, – kaip jie ją mato, kaip jie ją suvokia. ,,Iš tiesų, visai norėčiau ten grįžti ir tų istorijų daugiau pasiklausyti. Galbūt galėčiau bent keletą ir namo parvežti kokia nors forma”, – kas žino, galbūt nauju sumanymu dalijosi režisierė.

* * *
Vieną iš paskutinių Beinoriūtės filmų „Balkonas” netrukus galės pamatyti ir Čikagos bei jos apylinkių lietuviai. Mažus ir didelius Valentino dienos proga vasario 14 d. 5:30 val. p. p. į Pasaulio lietuvių centrą (14911 127th Street, Lemont, IL 60439) kviečia Čyvų šeima. Čia jų laukia ne tik filmas, bet ir pažintis su pagrindinį vaidmenį jame sukūrusia jauna aktore Elze Degutyte, kuri nuo vasario mėn. mokysis St. Joseph mokykloje.

Su Tomu Margaičiu iš LR ambasados Ottawa, kuris Giedrei labai daug padėjo organizuojant susitikimus su bendruomenėmis.
Iš asmeninio režisierės archyvo.