GAVĖNIOS KELIONĖ
prasideda pelenų trečiadieniu

KUN. GEDIMINAS KERŠYS

Pasibarstydami galvas pelenais, šį trečiadienį pradėsime keturiasdešimties dienų kelionę į Velykas. Gavėnios – atgailos, atsivertimo – naujo kelio ieškojimo ir suradimo – laiką. Šitas kelias sunkus ir lengvas. Sunkus, nes reikia daug ko atsisakyti. Šitas laikas skaudus ir džiugus, nes parodo tikrą mūsų realybę: mūsų mažumą ir didybę, mūsų nedorybę ir šventumą, mūsų pasmerkimą ir malonę, mūsų svetimumą Dievui ir įsūnijimą Sūnuje Kristuje.

Pelenų barstymas, kuriuo prasideda Gavėnios metas, yra labai svarbus simbolis, nes iš tiesų atgaila yra labai reikšmingas dalykas žmogaus gyvenime. Pradedame liturginių metų laikotarpį, kuriuo esame skatinami geriau suvokti, kad Dievas visuomet pasilenkia ties parpuolusiu žmogumi ir nori jam pagelbėti. Jam reikia tik vieno – kad žmogus atsigręžtų į Jį. Todėl ir lenkiame savo galvas po byrančių pelenų žiupsneliu, kad, pakėlę akis, suprastume, jog Dievas mūsų laukia.

Pelenai – ne tik mirties, laikinumo, nepastovumo, bet ir vaisingumo, gyvybingumo ženklas. Dievo Žodžio liturgija pateikia Gavėnios gyvenimo programą: malda, pasninkas ir išmalda. Gavėnia nori išmokyti mus būti vaisingais. Skaičius ,,keturiasdešimt” (tiek dienų trunka ir mūsų Gavėnia) yra ypatingo Dievo artumo ir Dievo veikimo ženklas: keturiasdešimties metų Išrinktosios tautos kelionė dykuma į Pažado žemę, keturiasdešimt Jėzaus pasninko dienų dykumoje, keturiasdešimt Prisikėlusiojo Viešpaties pasirodymų dienų.

Nereikėtų Gavėnios išgyventi kaip draudimų ir jų nepaisymo, liūdesio ir užgniaužtų džiaugsmų, ,,perkreiptų veidų”. Nes Pelenų trečiadienio Evangelija kalba apie visiškai kitokią Viešpaties mokinių elgseną. Apie džiugesį ir ramybę, skaidrumą ir nesibaigiančią vaisingą veiklą.

Pelenų dieną ir Gavėnios penktadieniais pasninkaujame, visos Gavėnios metu stengiamės išlaikyti rimtį. Pasninkas – tai susilaikymas nuo valgio, gėrimo ir kitokių malonumų atsivertimo vardan. Mes pasninkaujame ne tam, kad atsikratytumėme papildomų kilogramų, kurie galbūt iš tiesų per žiemą susikaupė ir, atšilus orams, taip norisi gražiai atrodyti. Tai mūsų gero darbo atlikimas net nepažįstamam, atsigręžiant į tą, kuris stokoja kasdienio maisto ar drabužių. Esame kviečiami nurimti ir susikaupti, kad daugiau dėmesio ir laiko galėtume skirti maldai, ir tiesiog prisiminti tą ypatingą įvykį, kurį švęsime – Jėzaus Kristaus mirtį ir Prisikėlimą.

Pasninkaudami krikščionys tampa Dievo stebuklo bendradarbiais. Vis prisimena Jėzaus žodžiai, kviečiantys mokinius: ,,Jūs duokite jiems valgyti.” Pasninkaujant sutaupytas maistas ir maistui skirti pinigai yra atiduodami vargstantiems ir stokojantiems. O jų šiandien ir rytoj, ir tikriausiai visada bus gausu šalia mūsų. Esame kviečiami per šią Gavėnią surinkti ,,Gavėnios pasninko vaisius”, o ne tik atsikratyti nereikalingų kilogramų gražinant savo kūną. Gavėnios metu kiekviena parapija ar bendruomenė galėtų surinkti nemažai ,,pasninko vaisių” – pinigų ar maisto ir jais pasidalinti su tais, kurie stokoja. Tai būtų ir mūsų solidarumo ir veiklios artimo meilės ženklai.

Gavėnia – vienas iš ypatingų laikotarpių Katalikų Bažnyčioje. Jis mums primena, kad Jėzus Kristus dėl mūsų ėjo kančios keliu, vedusiu prie nukryžiavimo. Tai yra laikas, kai, prisimindami Jo auką per pirmąją Gavėnią, turime atnešti savąją auką – tai, ko pasiryšime atsisakyti dėl Dievo ir dėl kito. Auka mums padeda atrasti artimesnį santykį su Kristumi ir Gavėnios laiką padaryti kiek šventesnį...

Neturime į Gavėnią žiūrėti kaip į skausmingą bei neišvengiamą atgailos laiką, kai prisižadame įvairiausių dalykų ir išgyvename, kad jie nepavyko. Tai turi būti laikas, kuris leistų laisvai pasirinkti pabūti susikaupus, atsigręžiant į tuos, su kuriais jau seniai bendravome, ar pastebėjome, kad turime šalia ir vis atidėliojome pasakyti: ,,Aš džiaugiuosi, kad tu esi.”

Gavėnioje prisimename Kristaus kančią kryžiaus kelyje, ją apmąstome, giliau įsijaučiame ir savo širdyje pasistengiame suprasti, kodėl Jėzus pasirinko kančios kelią. Juk tai nebuvo paprastas pasivaikščiojimas ar teatralizuota eisena, bet dėl mūsų išganymo vedantis kančios kelias. Pabandykime skirti laiko visa tai dar kartą apmąstyti. Daugeliui šventųjų Kristaus kančios apmąstymas buvo didžiausias uolumo, pasiaukojimo ir susivaldymo šaltinis. Šv. Klara sakydavo: ,,Argi gali žmogus savo vargais dejuoti, kai žiūri į Nukryžiuotą, kraujais apsipylusį Jėzų?” Bažnyčia kviečia tikinčiuosius per Gavėnią dažniau mąstyti Jėzaus kančią. Tam labai pravers rekolekcijos ir susikaupimo popietės, kurios būna organizuojamos kiekvienoje parapijoje.

Gavėnia tepadeda kiekvienai šeimai ir kiekvienai krikščionių bendruomenei, kiekvienam tikinčiajam atitolinti nuo savęs viską, kas išblaško sielą, ir pagilinti tai, kas ją maitina ir atveria Dievo ir artimo meilei. Tik įveikę pasirengimo laikotarpį, galėsime džiaugtis pasiektais rezultatais.

Linkiu kiekvienam Velykų rytą džiaugtis Gavėnios pasninko vaisiais.