Valdžios cinizmas

GINTARAS VISOCKAS

Jei reikėtų prisiminti, ką pastaruoju metu įdomaus parodė Lietuvos televizijos, išskirčiau vieną paskutiniųjų žurnalistės Agnės Skamarakaitės vestų LRT laidų. Omenyje turiu „Aktualijų studiją”, kurioje svarstyta, kodėl Lietuvoje sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Turime didžiausią piktžolių puokštę: milžinišką emigraciją ir menką gimstamumą. Šios dvi blogybės sukūrė dar vieną bėdą – šalyje mažėja tų, kurie geba dirbti ir užsidirbti.

Ši niūri ateitis byloja, jog ilgainiui dirbantiesiems teks vis daugiau ir įtempčiau plušėti, o realus jų uždarbis nuolatos mažės. Mat dirbančiajam iš savo algos reikės vis daugiau atseikėti pinigų savimi pasirūpinti nebepajėgiančiųjų išlaikymui. Tad kuo daugiau dirbsime, tuo mažiau uždirbsime.

Pavojaus varpais skambina pats Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, užsakęs specialius tyrimus „šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu”. Ateitis – klaikiai nepalanki. Prabėgs dar keliolika ekonominiu požiūriu nedėkingų metų, ir Lietuvoje dirbančių žmonių bus tiek mažai, kad jie, kad ir kaip besiplėšytų, vis tik nepajėgs išlaikyti visų, kuriuos civilizuotoje valstybėje privalu išlaikyti.

Beje, daug sykių pačiais įvairiausiais lygiais svarstėme, ką privalome nuveikti, jei nuoširdžiai norime sumažinti milžinišką emigraciją ir turėti gausesnes nei dabar šeimas. Diskutavome, ginčijomės, kūrėme planus, bet juk neišsiaiškinome, ką privalu keisti ir tobulinti. Kokių skaudžių pasekmių sulauksime, jei elgsimės taip, kaip elgiamės iki šiol, tarsi puikiai suvokiame. Tačiau, apart skaudžių pasekmių konstatavimo, nė žingsnio į priekį. Beje, ginčydamiesi dar ir susipykome, kibdami vienas kitam į atlapus. Negalėjome nesusipykti. Juk pasirinkome itin neveiksmingą – abipusių kaltinimų ir priekaištų – kelią. Todėl bendrų vardiklių paieškos šiandien – dar sunkesnės. Konservatoriai kaltina socialdemokratus, šie priekaištauja konservatoriams, o visuomenė jau nebetiki nei vienais, nei kitais. Galbūt net įtaria politikus vadovaujantis slaptais karteliniais susitarimais: „anoje kadencijoje jūs pasidžiaugėte valdžia, dabar leiskite ramiai valdžios privilegijomis pasimėgauti mums”.

Prisiminkime kad ir kariškus reikalus. Kadaise socialdemokratas, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas konservatorių buvo kaltintas per brangiai Lietuvos kariuomenei nupirkęs karinių laivų. Bet kai konservatoriai atėjo į valdžią, tuometinė KAM vadovė Rasa Juknevičienė pareiškė esą nieko pakeisti neįmanoma, ir sandoris nebuvo nei atšauktas, nei panaikintas. Neseniai aplinkybės pasikartojo. Socialdemokratai keiksnojo konservatorius be reikalo pirkus specialiosios paskirties sraigtasparnius. Bet, atėję į valdžią, kairieji tik skėstelėjo rankomis: ką nors keisti vėlu, esą pirkimo sutartys – nebeatšaukiamos.

Tad atidžiai į Lietuvos gyvenimą žvelgiantys politikos apžvalgininkai bei žurnalistai turi teisę būti pesimistais. Pesimizmas – neišvengiamas. Nespėjus išnarplioti vieno Gordijaus mazgo, susipynė naujas. Lietuva vis labiau panašėja į pensininkų šalį. Kartas nuo karto tenka šnekučiuotis su svečiais iš musulmoniškų šalių. Lietuvoje besisvečiuojantys Azerbaidžano, Turkijos, Kazachstano, Libano piliečiai prisipažįsta mūsų gatvėse pasigendantys jaunų žmonių. Stambule, Ankaroje, Alma-Atoje, Baku, Beiruto gatvėse jaunimo gausu, jie ten šurmuliuote šurmuliuoja. Lietuvoje atvirkščiai – vyrauja vyresniojo amžiaus žmonės. Šis Lietuvos bruožas vis ryškesnis. Tai – tarsi Lietuvos vizitinė kortelė.

Beje, kai kurie mūsų šalį lankantys musulmonai pabrėžia, jog daug vaikų savo šeimose jie augina ne tik meilės, bet ir pragmatizmo skatinami. Musulmonai, auginantys vos keletą vaikų, negali tikėtis ramios senatvės. Mat tik keletas išaugintų atžalų vargiai pajėgtų tėvams suteikti orią senatvę. Visai kita padėtis, kai šeimoje auga bent dešimt vaikų. Jei vienam vaikui gyvenimas susiklostys ir ne itin palankiai, pusė bėdos – juk liks kiti. Lietuvoje besisvečiuojantys musulmonai klausdavo nustebę: nejaugi nesuvokiate, jog gausioms šeimoms žymiai lengviau atlaikyti gyvenimo negandas nei toms, kuriose auga vos keli vaikai? Jų akimis žvelgiant, didžioji Lietuvos šeimų – pažeidžiamos, negalinčios mėgautis saugumo jausmu.

Žinoma, mechaniškai lyginti musulmoniškų nuostatų su lietuviškomis, europietiškomis tradicijomis nederėtų. Bet juk tirti, lyginti, mokytis – verta. Mes auginame mažai vaikų, nes bijome finansinių nepriteklių ir skurdo. Mes nenorime turėti daug vaikų, nes manome negalėsią jų deramai aprengti, pamaitinti, išmokslinti. O musulmonai mano, jog tik gausios šeimos gali tapti ekonomiškai saugios. Musulmonai vis dar skaičiuoja: didelė tikimybė, jog iš dešimties ar dvylikos vaikų būrio bent keli sugebės tapti sėkmingais verslininkais, mokslininkais, politikais ar bankininkais. Vadinasi, pasiekę bent šiokių tokių aukštumų pajėgs lengvai pasirūpinti ir tais šeimos nariais, kuriems menkiau pasisekė. Bet kuo šeimoje mažiau vaikų, tuo mažiau tikimybių, jog kam nors iš jų pasiseks tapti žinomais ir pasiturinčiais.

Gal ir Lietuvai pradėti vadovautis tokia logika? Bet juk mes nesugebame susitarti net ten, kur būtina susitarti. Tik nereikia tvirtinti, esą politiniai bei ekonominiai susitarimai ir kitose šalyse sunkiai pasiekiami. Be abejo, susitarti visiems sunku. Bet juk kai kada reikia tartis būtent taip, kaip... renkamas naujasis Popiežius. Atkreipkite dėmesį: kol neišrenkamas naujasis Katalikų Bažnyčios vadovas, tol kardinolai neišsiskirsto. Jei tik nebūtų griežtos nuostatos, draudžiančios „išsivaikščioti, kol nebus išrinktas”, dar nežinia, kokių rinkiminių rezultatų sulauktume Vatikane. Tad būtų labai gražu, jei panašiai dirbtų ir mūsų parlamentarai, prezidentai, ministrai. Kol nerasime priešnuodžių emigracijai, menkam gimstamumui ir darbingo amžiaus žmonių senėjimui, tol nepasitrauksime iš Seimo posėdžių salės ir nė nesvajosime apie savaitgalius, laisvadienius, taip pat ir vasaros atostogas.