Valentino diena prieš gyvenimo saulėlydį

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Kasmet vasario 14 d. prisimename ir švenčiame šv. Valentino dieną. Toks šventimas Lietuvoje dar lyg ir naujiena, bet pamažu jau garsėjanti savo populiarumu. Tą dieną priimta prisiminti savo mylimąją ar mylimąjį ir meilę naujai išpažinti su rožių puokšte, šokolado dėžute, kvepalais, šampano buteliu ar dar kuo kitu. Toliau vieniems nuo kitų gyvenantiems yra madinga apsikeisti sveikinimo kortelėmis, el. pašto laiškučiais, ,,skype” technologijos pagalba vienas kitą pamatyti kompiuterio ekrane ir t.t.

Į rankas iš kažkur pakliuvo iš lenkų kalbos išversti Helena Oshiro apmąstymai. Ten rašoma apie bičiulį. Aš tą žodį pakeičiau į draugą, kad apmąstymai būtų artimesni šv. Valentino dienai.

Esi Draugas, nes esi ryšys, kuris jungia, bet nesupančioja. Draugas, nes esi dvelksmas, kuris ramina, bet neužmigdo. Draugas, nes esi brolis, kuris įspėja, bet nepažemina. Draugas, nes esi žvilgsnis, kuris stebi, bet nesmerkia. Draugas, nes esi ranka, kuri veda, bet netempia per jėgą. Draugas, nes esi oazė, kuri atgaivina, bet nenutraukia žygio. Draugas, nes esi širdis, kuri myli, bet neatima laisvės. Draugas, nes esi švelnumas, kuris gaubia, bet nepavergia. Esi Draugas, nes esi Dievo atvaizdas, — kaip tik todėl.

Baigęs universitetą žinojau, kad labai greitai būsiu pašauktas į JAV kariuomenę atlikti savo pilietinę pareigą. Niekas A1 statusą turinčio nenorėjo samdyti darbui. Tad trumpą laiką Čikagoje teko vairuoti firmos ,,Yellow” taksiuką. Nors ir per trumpą laiką teko patirti įvairių situacijų bei netikėtumų. Noriu pasidalinti istorijėle, kurios pats neišgyvenau, bet tai galėjo lengvai atsitikti ir man. Ta istorija yra apie taksiuko vairuotoją. Ją verčiant į lietuvių kalbą, kai kurias vietas sulietuvinau, kad būtų prasmingesnės ir suprantamesnės.

Priėjęs prie durų pasibeldžiau. ,,Viena minutę”, atsiliepė drebantis, jau pagyvenusios moteriškės balsas. Už durų girdėjau garsą lyg kas nors būtų tempiama. Po ilgesnės pauzės atsidarė durys. Prieš mane stovėjo devyniasdešimtį metų perkopusi senutė. Šalia jos buvo mažas nailoninis lagaminas. Butas atrodė lyg jame jau kuris laikas negyventa. Visi baldai buvo apdengti paklodėmis. Ant sienų nebuvo laikrodžio ir jokių paveikslų. Ant virtuvės priestalio nebuvo jokių indų. Kampe matėsi kartoninė dėžė su nuotraukomis ir stiklinėmis. ,,Ar galėtumėte paimti mano lagaminą ir nunešti iki taksi?” paprašė būsima mano keleivė. Paėmiau jos lagaminą ir nunešiau iki automobilio. Tada grįžau jai padėti. Ji mane paėmė už rankos ir abu lėtai ėjome link gatvės. Visą laiką ji man dėkojo už rodomą paslaugumą. ,,Tai nieko”, jai atsakiau. ,,Aš tik stengiuosi su savo keleiviais elgtis taip, kaip norėčiau matyti, kad su mano motina elgiasi”, atsakiau. ,,Jūs esate toks malonus jaunuolis.” Įlipusi į taksį ji man davė adresą ir paprašė, ar galėtume pravažiuoti pro keletą Chicago miesto rajonų. ,,Tai bus gerokai iš kelio”, jai paaiškinau. ,,O tai nieko. Aš niekur neskubu. Esu pakeliui į ‘hospice’” (,,hospice” yra specialūs slaugos namai, kur gyvenantieji turi turėti gydytojų paliudijimą, kad jų gyvenimo trukmė nebus ilgesnė kaip šeši mėnesiai). Pasižiūrėjęs į veidroduką mačiau, kad jos akys jau sudrėkusios nuo ašarų. ,,Aš nebeturiu šeimos tarp gyvųjų. Daktaras sako, kad mano dienos suskaičiuotos.” Nejučiomis išjungiau taksiuko aparatą, kuris skaičiuoja nuvažiuotas mylias ir rodo didėjančią sąskaitą. ,,Kokiu keliu norėtumėte, kad važiuotume?” paklausiu jos.

Kitas dvi valandas važinėjome po Chicago miestą. Ji man parodė pastatą, kur savo laiku dirbo kaip valytoja. Pravažiavome pro Bridgeport rajoną, kur ji ištekėjo ir gyveno su savo vyru. Bažnyčia, kurioje susituokė, jau nugriauta. Pravažiavome pro pastatą, kurį ji pavadino Lietuvių auditorija. Ten jos jaunystėje vykdavo šokiai, koncertai, minėjimai. Paskui Western gatve važiavome į pietus ir ties 56 gatve pasukome į šalutinę gatvelę. Ji man paaiškino, kad matomas pastatas yra Jaunimo centras, pilnas malonių atsiminimų. Western gatve važiavome toliau į pietus, iki 69 gatvės, netoli Marquette Park. Toje apylinkėje daugelį metų gyveno jos šeima. Pravažiavome apie Lithuanian Plaza esančius pastatus – lietuvišką bažnyčią, Šv. Kryžiaus ligoninę, Šv. Kazimiero vienuolyną, Maria gimnaziją, kurią jos abi dukros baigė. Sustojome ir prie kitų pastatų, bet ji man daugiau neaiškino, tik ramiai sėdėjo ir žiūrėjo.

Su aušros spindulėliais staiga ji man tarė: ,,Jaučiuosi pavargusi. Dabar galime važiuoti.” Važiavome tylėdami iki jos duoto adreso. Tai buvo tipiškas slaugos namų pastatas, su dengtu privažiavimu prie pat durų. Tuoj pat prisistatė du tarnautojai. Atrodo, kad jie jos jau laukė. Aš išėmiau jos mažą lagaminą iš bagažinės ir nunešiau prie pastato durų. Ji jau buvo pasodinta į vežimėlį su ratukais. ,,Kiek aš Jums skolinga?” atidarydama savo rankinuką, teiravosi mano keleivė. ,,Nieko”, atsakiau. ,,Bet Jums reikia užsidirbti pragyvenimui”, paprieštaravo ji man. ,,Bus kitų keleivių”, atsakiau. Net negalvodamas pasilenkiau ir ją apkabinau. Ji stipriai manęs laikėsi. ,,Jūs senai moteriškei suteikėte džiaugsmo akimirką”, pašnabždėjo ji. ,,Ačiū už tai.”

Paspaudęs jos ranką nuėjau prie savo taksi. Už savęs girdėjau užsidarančias duris. Tai buvo gyvenimą uždarančių durų garsas. Tą dieną daugiau keleivių nevežiau, bet važinėjau paskendęs mintyse. Kas būtų buvę, jeigu ji būtų gavusi kokį supykusį ar nekantrų taksistą? Kaip būtų buvę, jeigu aš, atvykęs prie jos namo, būčiau tik porą kartų pyptelėjęs ir jos nesulaukęs toliau nuvažiavęs? Nemanau, kad esu ką svarbesnio gyvenime atlikęs, kaip šios dienos darbelį.

Laimė padaro mus patraukliais. Išbandymai – stipriais. Liūdesys – žmogiškais. Nesėkmės – nuolankiais. Pasisekimas – linksmais. O Dievas duoda patį gyvenimą. Linksmos, meilės kupinos Valentino dienos visiems skaitytojams, nesvarbu kur jų gyvenimo taksiukas bevažiuotų!