Suskystintos dujos Lietuvai – būdas išsivaduoti
iš Rusijos energijos gniaužtų
DR. STASYS BAČKAITIS
Ignalinos atominė elektrinė (IAE) buvo uždaryta 2009 m. gruodžio 31 d.
Jos elektros gamyba, patenkinusi daugiau nei 70 proc. visos Lietuvos
poreikių, nutrūko. Žiniasklaidoje išsakyta baimė, kad elektros
pritrūks ir reikės grįžti į balanos ir žvakių amžių, nepasitvirtino.
Rusijos tiekiamų dujų dėka, elektros gamybą tęsia kitos Lietuvos
elektrinės. Papildomai elektra perkama iš Latvijos ir Rusijos.
Gyvenimas tekėtų ta pačia vaga, kaip ir anksčiau, išskyrus tik
tai, kad Lietuvos gyventojams elektros kaina pakilo 10 centų už
kiekvieną sunaudotą elektros energijos kilovatą ir dabar siekia jau 45
centus. Lietuvos gyventojų butams šildyti ir buitiniams
reikalams naudojamos Rusijos dujos, už kurias gyventojai moka dvigubai
didesnę kainą nei Vakarų Europa. Pažymėtina, kad Vakarų Europoje Rusija
yra vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms,
todėl ji gali diktuoti tiek kainą, tiek dujų pristatymo sąlygas.
Paskutinio dešimtmečio patirtis dujų tiekimo atveju parodė, kad
Rusija yra nepatikima tiekėja, nes ji tiekimą naudoja ne tik kaip
didelio uždarbio šaltinį, bet ir kaip politinį įrankį,
priverčiant valstybes paklusti jos geopolitiniams tikslams. Tai parodė
Ukrainos ir Gruzijos pavyzdžiai, bandymas kontroliuoti Lietuvos naftos
priklausomybę uždarius ,,Družbos” naftos vamzdyną ir sustabdžius
naftos tiekimą Latvijos Ventspilio persiuntimo stočiai.
Norėdama apsisaugoti nuo aukštų žaliavų kainų ir galimo tiekimo
šantažo, Lietuva ieško kitų būdų, kurie užtikrintų
tinkančią kainą ir pakankamą energijos tiekimą gyventojams bei
pramonei. Vienas iš galimų būdų yra suskystintų degamųjų dujų
(angl. LNG) importas, kaip pakaitalas degamųjų dujų importui iš
Rusijos.
Iš esmės LNG vartotojai nejunta jokio skirtumo nuo įprastų dujų,
nes jos juos pasiekia tokiu pačiu dujų pavidalu ir turėdamos tas pačias
degimo savybes. Skirtumas tik toks, kad LNG Lietuvą pasiektų
suskystintu pavidalu iš galimai daugybės tiekėjų, o ne
vamzdžiais, t. y. taip, kaip dabar pasiekia dujos iš Rusijos.
Toks dujų atsigabenimo būdas ne tik išlaisvintų Lietuvą nuo
priklausomybės Rusijai, bet ir apsaugotų ją nuo aukštų energijos
žaliavų kainų.
* * *
Prieš mėnesį teko lankytis viename iš didžiausių LNG
terminalų JAV, Cove Point, Maryland valstijoje, ir išgirsti jos
vedėjų apžvalgą apie šios organizacijos veiklą ir patirtį
importuojant LNG skystu pavidalu ir pateikiant ją paskirstytojams dujų
pavidalu. Kadangi apie skystų dujų importą nedaug žinoma ir šis
klausimas yra labai aktualus Lietuvai, noriu supažindinti skaitytojus
su šia dar palyginti nauja technologija ir papasakoti, kaip ji
galėtų padėti nors iš dalies išspręsti Lietuvos energijos
problemas.
Kas yra LNG? LNG (liquefied natural gas) yra žemės uolienose randamos
dujos, daugiausiai kaip metanas (CH4), kurios laikinai suskystinamos
siekiant palengvinti jų pervežimą ir sandėliavimą. LNG suskystintu
pavidalu užima tik 1/600 dujų tūrio. Jos yra bespalvės, nenuodingos ir
nesukelia korozijos.
Tipiškas LNG procesas yra toks: dujos išpumpuojamos
iš žemės klodų ir persiunčiamos į iššvarinimo
įmonę, kur jos nusausinamos, tuo pačiu metu išskiriant kitokio
tipo teršiančias dujas. Po to per kelias pakopas metano dujos
palaipsniui atšaldomos. Pasiekus –160 laipsnių Celsijaus
temperatūrą, jos pavirsta skysčiu. Skystu pavidalu jos perpumpuojamos į
termoizoliuotus, hermetiškai uždarytus talpintuvus arba į
specialius, persiuntimui paruoštus kriogeninius laivus. Į
pirkėjo nurodytą terminalą atplaukęs laivas prisijungia prie
perpumpavimo sistemos ir taip suskystintos dujos patenka į krante
esančias talpyklas. Čia LNG, pagal pareikalavimą, dujofikuojamos ir
kaip dujos persiunčiamos pirkėjams. Yra ir kitokių, nors ir retesnių
procesų, per kuriuos LNG dujofikuojamos pačiame laive ir iš ten
persiunčiamos tiesiogiai kaip dujos paskirstymo vamzdynams.
Nors tarp įvairių eksportuojančių firmų LNG dujų suskystinimo ir
pervežimo procesai yra beveik vienodi, dujų iškrovimas vyksta
tik pagal priimančio terminalo paskirtį. Terminalai pagal paskirtį
priima dujas arba suskystintu pavidalu, arba dujų pavidalu, bet ne
abiejomis.
Skysto kuro perpylimas į krantinėje esančias skysto kuro talpyklas
trunka maždaug 12 valandų. Po to laivas pradeda kelionę naujam LNG
pervežimui. Tačiau jeigu LNG dujofikavimas vyksta atplaukusiame laive,
dujų perpumpavimas užtrunka nuo 5 iki 6 dienų su sąlyga, kad krante
esantis vamzdynas yra pajėgus priimti iš laivo siunčiamus dujų
kiekius. O dujų priėmimo greitis priklauso nuo tuolaikinių dujų
vartotojų poreikių.
Skystų dujų perpumpavimo atveju reikalingos nemažos investicijos
pastatyti kriogenines talpyklas krantinėje. Jos gali siekti nuo 200 iki
300 mln. JAV dolerių. Turint skystų dujų talpyklas, nesusidaro nei
perpumpavimo, nei dujų tiekimo problemų vartotojams, nes skystos dujos
dujofikuojamos iš LNG krante esančių talpyklų tik pagal
vartotojų pareikalaujamą kiekį. Tokiose kriogeninėse LNG talpyklose
dujų gali pakakti net ir keliems mėnesiams, nebijant, jog dujos
išgaruos.
Tuo tarpu perpumpuojant dujas tiesiogiai iš laivo susiduriama su
nemažomis sąnaudomis už laivo prastovą, nes laive LNG dujofikavimas
pareikalauja kur kas daugiau laiko. Pasak Cove Point vadovo, vien laivo
prastova kainuoja apie 50,000 JAV dolerių kiekvieną dieną. O neturint
krante talpyklų, galinčių greitai priimti persiunčiamus didžiulius dujų
kiekius, iškrovimas gali užtrukti visą mėnesį ir net ilgiau.
Norint to išvengti, reikalingos nemažo tūrio suspaustų dujų
taupyklos, kurios galėtų be jokio pasipriešinimo priimti
iš laivo siunčiamas dujas. Neturint tokių talpyklų, susiduriama
dar ir su kita problema: kaip tęsti dujų tiekimą vartotojams
iškrovus laivą, nebent tuo pačiu metu gali prisijungti kitas
atplaukęs laivas.
* * *
Lietuva pagal turimus duomenis kas metai sunaudoja daugiau kaip 3 mlrd.
m3 (m3 = kubinis metras) dujų arba vidutiniškai kiekvieną dieną
bent 8,30 mln. m3. Šiuo metu vyrauja dviejų dydžių LNG
pervežantys laivai: vieni yra 146,000 m3 LNG talpos, kiti –
267,000 m3. Dujų atveju tai prilygtų apie 90 mln. m3 tūriui, atvežtų
mažesniais laivais ir apie 160 mln. m3 – didesniais laivais.
Jeigu reikėtų iškrauti laivus dujofikuojant skystas dujas
pačiame laive, pagal Lietuvos poreikius, mažesnis laivas turėtų
prastovėti maždaug 11 dienų, didesnis – apie 17 dienų. Pagal tai
numatoma, kad prastovos, laivuose dujofikuojant LNG, gali kainuoti
metams apie 18 mln. dolerių. Šios išlaidos galėtų būti
žymiai mažesnės pastačius krante didelio tūrio dujų talpyklas. LNG Cove
Point direktoriaus teigimu, trumpalaikiams tikslams yra pigiau dujas
pirkti jas dujofikuojant atplaukiančiuose laivuose, bet ilgalaikiams
tikslams – pigiau pastatyti LNG talpyklas krante.
Ar verta Lietuvai svarstyti apie dujų atsivežimą LNG būdu? Dabartinė
Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių žaliavų tiekimo atveju
yra labai rizikinga. Rusijai nutraukus dujų tiekimą arba pakėlus kainas
iki nekonkurencinės ribos, Lietuvos ekonominis gyvastingumas gali
sužlugti bet kurią akimirką. Kad dujų tiekimo padėtis Lietuvoje yra
nenormali, daug pasako Lietuvos pramonininkų asociacijos prezidento
Bronislovo Lubio pareiškimas Delfi.lt š. m. sausio 12 d.
straipsnyje ,,B. Lubys: Europa gali pirkti dujas po 150 JAV dol., o
Lietuva moka daugiau nei 300 JAV dol.” B. Lubys sako:
„Šiandien Lietuvoje jūs nenusipirksite pigių dujų, tuo
tarpu, jeigu gyventumėte Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje,
Olandijoje, jūs tą galimybę turėtumėte. Mes esame tik ant vieno
vamzdžio ir neturime galimybių dujų atsigaben ti jūra.” Toliau
jis postringauja: „Šiandien dominuojanti dujų kaina
Europoje yra 150,170 JAV dolerių (357,405 Lt), o kaina ant Lietuvos
sienos yra 320 JAV dolerių (per 762 Lt). Į klausimą, kodėl yra tokia
padėtis, gavau atsakymą rusiškai: ‘Mes Baltijos
šalyse tokiomis kainomis neprekiaujame’.”
Kiek Lietuvos vartotojai mažiausiai permoka už iš Rusijos
gaunamas dujas? Skaičiuojant, kad permokos kaina yra 160 dol.
tūkstančiui kubinių metrų dujų, Lietuvos pridėtinės išlaidos
perkant dujas iš Rusijos 2009 m. buvo mažiausiai 480 mln. dol.
Bendrai paėmus, Lietuva tais metais užmokėjo Rusijai apie 1 mlrd. JAV
dolerių už iš Rusijos gaunamas dujas prieš Ignalinos
uždarymą. Po Ignalinos uždarymo išlaidos už dujų importą 2010 m.
padidės maždaug iki 1 mlrd. 300 mln. JAV dolerių dabartinėmis Rusijos
diktuojamomis kainomis.
Nenumačius jokių galimybių prisijungti prie Vakarų Europos dujų tinklo,
net ir tolimoje ateityje, vienintelis greitalaikis sprendimas būtų LNG
importas, kurį būtų galima įgyvendinti maždaug per trejų metų
laikotarpį. Remiantis dabartinėmis LNG kainomis pasaulinėje rinkoje,
Lietuva jas galėtų pirkti mokėdama apie 180 JAV dol. už tūkstantį m3,
dar pridėjus jų pervežimo kainą. Priimančios talpyklos statyba ir dujų
pervedimo iš laivo į krantinę įranga gali siekti nuo 300 iki 500
mln. JAV dolerių, priklausomai nuo iškrovimo sistemos didumo ir
uosto vietovės parinkimo.
* * *
Ar būtų techninių kliūčių LNG sistemai Lietuvoje įgyvendinti? Pačios
LNG sistemos statybai Baltijos pajūryje kliūčių nenumatoma. Nors kai
kurie iškrovimo terminalai yra pritaikyti laivams priplaukti
prie uosto krantinės, dėl saugos jie negali būti statomi arti
gyvenviečių. Taip pat mažesniems laivams priplaukti reikia mažiausiai
12 m vandens gylio, o didesniems – 14 m. Kadangi Klaipėdos uostas
nebūtų tinkamas tokiems laivams priimti dėl saugumo, iškrovimo
vietą reikėtų įrengti toliau nuo kranto Baltijos jūroje, kur yra
reikiamas vandens gylis, o šalia esančioje krantinėje būtų
užtektinai negyvenamo ploto LNG arba dujų vamzdžiams nuvesti į
terminalo talpyklas. Pati terminalo talpykla gali būti ir toliau nuo
jūros kranto. Tokiu būdu būtų išsaugotas jūros krantas žmonių
poreikiams.
Saugumo atžvilgiu suskystintos dujos nesukelia pavojaus, nes jos
nedega. Pavojus gali iškilti tik tuo atveju, jeigu
išgaruojančios dujos patenka į orą ir garų debesys – į
uždarą patalpą. Tokiu atveju, susidarius tam tikram dujų ir oro
mišiniui ir atsiradus kibirkščiai, gali įvykti sprogimas.
Nuo 1964 m. pasaulyje žinomi tik trys tokie atsitikimai, kol nebuvo
suprastas dujomis prisotintas uždaros patalpos pavojus. Todėl patariama
nestatyti privačių ir komercinių pastatų arčiau nei pusės kilometro
atstumu nuo terminalo ir suskystintų dujų vamzdyno.
Didžiausia galima LNG panaudojimo problema yra LNG dujų transportas ir
paskirstymas vartotojams Lietuvoje esančiais dujų vamzdynais. Kiek
žinoma, visas Lietuvoje esantis dujų vamzdynas buvo dar ankstyvais
nepriklausomybės metais parduotas „GAZPROM”, kuris yra
dabartinis Rusijos dujų tiekėjas Lietuvai. „GAZPROM” gali
visiškai teisėtai atsisakyti priimti LNG dujas į esantį vamzdyną
arba pareikalauti tokio persiuntimo mokesčio, kuris padidintų LNG dujų
kainą gal net aukščiau nei iš Rusijos importuojamoms
dujoms. Sprendžiant šią painią padėtį galimi keli variantai,
pvz., dujotiekio nacionalizacija su nežinoma reakcija iš
Rusijos; bandymas vamzdynus draugiškai išsinuomoti arba
atpirkti; naujo dujotiekio statyba.
* * *
Dujų pramonės žiniasklaida nurodo, kad nauji žemės klodų gręžimo ir
dujų išgavimo būdai atidengė nepaprastai didelius dujų telkinius
beveik visuose pasaulio žemynuose. Pagal dabartinius spėjimus, dujų
išteklių pakankamumas numatomas daugiau nei šimtui metų.
Dažnai dujų telkiniai randami tolimose vietovėse, kur nėra gyventojų ir
pramoninių centrų. Kadangi dujų tiekimas vamzdynais iš tolimų
žemynų yra neįmanomas, jų pervežimas suskystinta forma yra vienintelis
ekonomiškai atsiperkantis būdas šiuo metu jas pristatyti
vartotojams. Žiniasklaidos nuomone, LNG pervežimas laivais jau dabar
sėkmingai varžosi su tolimų atstumų dujų persiuntimo vamzdynais. Dėl to
numatomos ilgalaikės žemos dujų kainos.
Lietuvos energijos planuotojai iki šiol kažkodėl nelabai
domėjosi LNG atsivežimo galimybėmis. Tačiau Belgijos karaliui pasiūlius
Belgijos įmonių paslaugas, atsirado ir šioks toks susidomėjimas
Lietuvos valdančiuose sluoksniuose, užsakant šiuo klausimu
užsienio įmonių studijas. Viena iš jų turėtų būti baigta
šią vasarą, o kita – iki šių metų galo. Tai
pageidautina, bet labai pavėluota iniciatyva, kuri, jeigu būtų buvus
anksčiau įgyvendinta, Lietuvos vartotojams ir valstybės ekonomikai būtų
sutaupiusi ne tik kelis milijardus litų, bet ir žymiai padėjusi
valstybės ekonominiam konkurencingumui.
Baigiant noriu pacituoti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės
pasisakymą šiuo klausimu po susitikimo su Belgijos karaliumi:
,,Šio projekto įgyvendinimas priklausys nuo politinės valios
Lietuvoje. Aš vis dėlto norėčiau greitesnių tempų. Turime turėti
didesnį pasirinkimą Lietuvoje, iš kur pirkti, turime
numušti kainas, kurias kol kas mokame monopoliniam tiekėjui. Tai
yra bendras Lietuvos interesas. Iki šiol interesų grupės to
nenorėjo, blokavo. Reikėtų labai aiškiai įvardyti ir suprasti,
jog Lietuva, jos visas ūkis, vartotojai turi būti suinteresuoti, kad
galėtume įsivežti įvairų kurą iš įvairių šalių su
pigiausiomis, naujausiomis, saugiausiomis technologijomis, kokias dabar
pasaulis turi.”