Suskystintos dujos Lietuvai – būdas išsivaduoti
iš Rusijos energijos gniaužtų

DR. STASYS BAČKAITIS
Ignalinos atominė elektrinė (IAE) buvo uždaryta 2009 m. gruodžio 31 d. Jos elektros gamyba, patenkinusi daugiau nei 70 proc. visos Lietuvos poreikių, nutrūko. Žiniasklaidoje išsakyta baimė, kad elektros pritrūks ir reikės grįžti į balanos ir žvakių amžių, nepasitvirtino. Rusijos tiekiamų dujų dėka, elektros gamybą tęsia kitos Lietuvos elektrinės. Papildomai elektra perkama iš Latvijos ir Rusijos.

Gyvenimas tekėtų ta pačia vaga, kaip ir anksčiau, išskyrus tik tai, kad Lietuvos gyventojams elektros kaina pakilo 10 centų už kiekvieną sunaudotą elektros energijos kilovatą ir dabar siekia jau 45 centus. Lietuvos gyventojų butams šildyti ir buitiniams reikalams naudojamos Rusijos dujos, už kurias gyventojai moka dvigubai didesnę kainą nei Vakarų Europa. Pažymėtina, kad Vakarų Europoje Rusija yra vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms, todėl ji gali diktuoti tiek kainą, tiek dujų pristatymo sąlygas.
Paskutinio dešimtmečio patirtis dujų tiekimo atveju parodė, kad Rusija yra nepatikima tiekėja, nes ji tiekimą naudoja ne tik kaip didelio uždarbio šaltinį, bet ir kaip politinį įrankį, priverčiant valstybes paklusti jos geopolitiniams tikslams. Tai parodė Ukrainos ir Gruzijos pavyzdžiai, bandymas kontroliuoti Lietuvos naftos priklausomybę uždarius ,,Družbos” naftos vamzdyną ir sustabdžius naftos tiekimą Latvijos Ventspilio persiuntimo stočiai.

Norėdama apsisaugoti nuo aukštų žaliavų kainų ir galimo tiekimo šantažo, Lietuva ieško kitų būdų, kurie užtikrintų tinkančią kainą ir pakankamą energijos tiekimą gyventojams bei pramonei. Vienas iš galimų būdų yra suskystintų degamųjų dujų (angl. LNG) importas, kaip pakaitalas degamųjų dujų importui iš Rusijos.

Iš esmės LNG vartotojai nejunta jokio skirtumo nuo įprastų dujų, nes jos juos pasiekia tokiu pačiu dujų pavidalu ir turėdamos tas pačias degimo savybes. Skirtumas tik toks, kad LNG Lietuvą pasiektų suskystintu pavidalu iš galimai daugybės tiekėjų, o ne vamzdžiais, t. y. taip, kaip dabar pasiekia dujos iš Rusijos. Toks dujų atsigabenimo būdas ne tik išlaisvintų Lietuvą nuo priklausomybės Rusijai, bet ir apsaugotų ją nuo aukštų energijos žaliavų kainų.

* * *

Prieš mėnesį teko lankytis viename iš didžiausių LNG terminalų JAV, Cove Point, Maryland valstijoje, ir išgirsti jos vedėjų apžvalgą apie šios organizacijos veiklą ir patirtį importuojant LNG skystu pavidalu ir pateikiant ją paskirstytojams dujų pavidalu. Kadangi apie skystų dujų importą nedaug žinoma ir šis klausimas yra labai aktualus Lietuvai, noriu supažindinti skaitytojus su šia dar palyginti nauja technologija ir papasakoti, kaip ji galėtų padėti nors iš dalies išspręsti Lietuvos energijos problemas.

Kas yra LNG? LNG (liquefied natural gas) yra žemės uolienose randamos dujos, daugiausiai kaip metanas (CH4), kurios laikinai suskystinamos siekiant palengvinti jų pervežimą ir sandėliavimą. LNG suskystintu pavidalu užima tik 1/600 dujų tūrio. Jos yra bespalvės, nenuodingos ir nesukelia korozijos.

Tipiškas LNG procesas yra toks: dujos išpumpuojamos iš žemės klodų ir persiunčiamos į iššvarinimo įmonę, kur jos nusausinamos, tuo pačiu metu išskiriant kitokio tipo teršiančias dujas. Po to per kelias pakopas metano dujos palaipsniui atšaldomos. Pasiekus –160 laipsnių Celsijaus temperatūrą, jos pavirsta skysčiu. Skystu pavidalu jos perpumpuojamos į termoizoliuotus, hermetiškai uždarytus talpintuvus arba į specialius, persiuntimui paruoštus kriogeninius laivus. Į pirkėjo nurodytą terminalą atplaukęs laivas prisijungia prie perpumpavimo sistemos ir taip suskystintos dujos patenka į krante esančias talpyklas. Čia LNG, pagal pareikalavimą, dujofikuojamos ir kaip dujos persiunčiamos pirkėjams. Yra ir kitokių, nors ir retesnių procesų, per kuriuos LNG dujofikuojamos pačiame laive ir iš ten persiunčiamos tiesiogiai kaip dujos paskirstymo vamzdynams.

Nors tarp įvairių eksportuojančių firmų LNG dujų suskystinimo ir pervežimo procesai yra beveik vienodi, dujų iškrovimas vyksta tik pagal priimančio terminalo paskirtį. Terminalai pagal paskirtį priima dujas arba suskystintu pavidalu, arba dujų pavidalu, bet ne abiejomis.

Skysto kuro perpylimas į krantinėje esančias skysto kuro talpyklas trunka maždaug 12 valandų. Po to laivas pradeda kelionę naujam LNG pervežimui. Tačiau jeigu LNG dujofikavimas vyksta atplaukusiame laive, dujų perpumpavimas užtrunka nuo 5 iki 6 dienų su sąlyga, kad krante esantis vamzdynas yra pajėgus priimti iš laivo siunčiamus dujų kiekius. O dujų priėmimo greitis priklauso nuo tuolaikinių dujų vartotojų poreikių.

Skystų dujų perpumpavimo atveju reikalingos nemažos investicijos pastatyti kriogenines talpyklas krantinėje. Jos gali siekti nuo 200 iki 300 mln. JAV dolerių. Turint skystų dujų talpyklas, nesusidaro nei perpumpavimo, nei dujų tiekimo problemų vartotojams, nes skystos dujos dujofikuojamos iš LNG krante esančių talpyklų tik pagal vartotojų pareikalaujamą kiekį. Tokiose kriogeninėse LNG talpyklose dujų gali pakakti net ir keliems mėnesiams, nebijant, jog dujos išgaruos.

Tuo tarpu perpumpuojant dujas tiesiogiai iš laivo susiduriama su nemažomis sąnaudomis už laivo prastovą, nes laive LNG dujofikavimas pareikalauja kur kas daugiau laiko. Pasak Cove Point vadovo, vien laivo prastova kainuoja apie 50,000 JAV dolerių kiekvieną dieną. O neturint krante talpyklų, galinčių greitai priimti persiunčiamus didžiulius dujų kiekius, iškrovimas gali užtrukti visą mėnesį ir net ilgiau. Norint to išvengti, reikalingos nemažo tūrio suspaustų dujų taupyklos, kurios galėtų be jokio pasipriešinimo priimti iš laivo siunčiamas dujas. Neturint tokių talpyklų, susiduriama dar ir su kita problema: kaip tęsti dujų tiekimą vartotojams iškrovus laivą, nebent tuo pačiu metu gali prisijungti kitas atplaukęs laivas.

* * *

Lietuva pagal turimus duomenis kas metai sunaudoja daugiau kaip 3 mlrd. m3 (m3 = kubinis metras) dujų arba vidutiniškai kiekvieną dieną bent 8,30 mln. m3. Šiuo metu vyrauja dviejų dydžių LNG pervežantys laivai: vieni yra 146,000 m3 LNG talpos, kiti – 267,000 m3. Dujų atveju tai prilygtų apie 90 mln. m3 tūriui, atvežtų mažesniais laivais ir apie 160 mln. m3 – didesniais laivais. Jeigu reikėtų iškrauti laivus dujofikuojant skystas dujas pačiame laive, pagal Lietuvos poreikius, mažesnis laivas turėtų prastovėti maždaug 11 dienų, didesnis – apie 17 dienų. Pagal tai numatoma, kad prastovos, laivuose dujofikuojant LNG, gali kainuoti metams apie 18 mln. dolerių. Šios išlaidos galėtų būti žymiai mažesnės pastačius krante didelio tūrio dujų talpyklas. LNG Cove Point direktoriaus teigimu, trumpalaikiams tikslams yra pigiau dujas pirkti jas dujofikuojant atplaukiančiuose laivuose, bet ilgalaikiams tikslams – pigiau pastatyti LNG talpyklas krante.

Ar verta Lietuvai svarstyti apie dujų atsivežimą LNG būdu? Dabartinė Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių žaliavų tiekimo atveju yra labai rizikinga. Rusijai nutraukus dujų tiekimą arba pakėlus kainas iki nekonkurencinės ribos, Lietuvos ekonominis gyvastingumas gali sužlugti bet kurią akimirką. Kad dujų tiekimo padėtis Lietuvoje yra nenormali, daug pasako Lietuvos pramonininkų asociacijos prezidento Bronislovo Lubio pareiškimas Delfi.lt š. m. sausio 12 d. straipsnyje ,,B. Lubys: Europa gali pirkti dujas po 150 JAV dol., o Lietuva moka daugiau nei 300 JAV dol.” B. Lubys sako: „Šiandien Lietuvoje jūs nenusipirksite pigių dujų, tuo tarpu, jeigu gyventumėte Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, jūs tą galimybę turėtumėte. Mes esame tik ant vieno vamzdžio ir neturime galimybių dujų atsigaben ti jūra.” Toliau jis postringauja: „Šiandien dominuojanti dujų kaina Europoje yra 150,170 JAV dolerių (357,405 Lt), o kaina ant Lietuvos sienos yra 320 JAV dolerių (per 762 Lt). Į klausimą, kodėl yra tokia padėtis, gavau atsakymą rusiškai: ‘Mes Baltijos šalyse tokiomis kainomis neprekiaujame’.”

Kiek Lietuvos vartotojai mažiausiai permoka už iš Rusijos gaunamas dujas? Skaičiuojant, kad permokos kaina yra 160 dol. tūkstančiui kubinių metrų dujų, Lietuvos pridėtinės išlaidos perkant dujas iš Rusijos 2009 m. buvo mažiausiai 480 mln. dol. Bendrai paėmus, Lietuva tais metais užmokėjo Rusijai apie 1 mlrd. JAV dolerių už iš Rusijos gaunamas dujas prieš Ignalinos uždarymą. Po Ignalinos uždarymo išlaidos už dujų importą 2010 m. padidės maždaug iki 1 mlrd. 300 mln. JAV dolerių dabartinėmis Rusijos diktuojamomis kainomis.

Nenumačius jokių galimybių prisijungti prie Vakarų Europos dujų tinklo, net ir tolimoje ateityje, vienintelis greitalaikis sprendimas būtų LNG importas, kurį būtų galima įgyvendinti maždaug per trejų metų laikotarpį. Remiantis dabartinėmis LNG kainomis pasaulinėje rinkoje, Lietuva jas galėtų pirkti mokėdama apie 180 JAV dol. už tūkstantį m3, dar pridėjus jų pervežimo kainą. Priimančios talpyklos statyba ir dujų pervedimo iš laivo į krantinę įranga gali siekti nuo 300 iki 500 mln. JAV dolerių, priklausomai nuo iškrovimo sistemos didumo ir uosto vietovės parinkimo.

* * *
Ar būtų techninių kliūčių LNG sistemai Lietuvoje įgyvendinti? Pačios LNG sistemos statybai Baltijos pajūryje kliūčių nenumatoma. Nors kai kurie iškrovimo terminalai yra pritaikyti laivams priplaukti prie uosto krantinės, dėl saugos jie negali būti statomi arti gyvenviečių. Taip pat mažesniems laivams priplaukti reikia mažiausiai 12 m vandens gylio, o didesniems – 14 m. Kadangi Klaipėdos uostas nebūtų tinkamas tokiems laivams priimti dėl saugumo, iškrovimo vietą reikėtų įrengti toliau nuo kranto Baltijos jūroje, kur yra reikiamas vandens gylis, o šalia esančioje krantinėje būtų užtektinai negyvenamo ploto LNG arba dujų vamzdžiams nuvesti į terminalo talpyklas. Pati terminalo talpykla gali būti ir toliau nuo jūros kranto. Tokiu būdu būtų išsaugotas jūros krantas žmonių poreikiams.

Saugumo atžvilgiu suskystintos dujos nesukelia pavojaus, nes jos nedega. Pavojus gali iškilti tik tuo atveju, jeigu išgaruojančios dujos patenka į orą ir garų debesys – į uždarą patalpą. Tokiu atveju, susidarius tam tikram dujų ir oro mišiniui ir atsiradus kibirkščiai, gali įvykti sprogimas. Nuo 1964 m. pasaulyje žinomi tik trys tokie atsitikimai, kol nebuvo suprastas dujomis prisotintas uždaros patalpos pavojus. Todėl patariama nestatyti privačių ir komercinių pastatų arčiau nei pusės kilometro atstumu nuo terminalo ir suskystintų dujų vamzdyno.

Didžiausia galima LNG panaudojimo problema yra LNG dujų transportas ir paskirstymas vartotojams Lietuvoje esančiais dujų vamzdynais. Kiek žinoma, visas Lietuvoje esantis dujų vamzdynas buvo dar ankstyvais nepriklausomybės metais parduotas „GAZPROM”, kuris yra dabartinis Rusijos dujų tiekėjas Lietuvai. „GAZPROM” gali visiškai teisėtai atsisakyti priimti LNG dujas į esantį vamzdyną arba pareikalauti tokio persiuntimo mokesčio, kuris padidintų LNG dujų kainą gal net aukščiau nei iš Rusijos importuojamoms dujoms. Sprendžiant šią painią padėtį galimi keli variantai, pvz., dujotiekio nacionalizacija su nežinoma reakcija iš Rusijos; bandymas vamzdynus draugiškai išsinuomoti arba atpirkti; naujo dujotiekio statyba.

* * *
Dujų pramonės žiniasklaida nurodo, kad nauji žemės klodų gręžimo ir dujų išgavimo būdai atidengė nepaprastai didelius dujų telkinius beveik visuose pasaulio žemynuose. Pagal dabartinius spėjimus, dujų išteklių pakankamumas numatomas daugiau nei šimtui metų. Dažnai dujų telkiniai randami tolimose vietovėse, kur nėra gyventojų ir pramoninių centrų. Kadangi dujų tiekimas vamzdynais iš tolimų žemynų yra neįmanomas, jų pervežimas suskystinta forma yra vienintelis ekonomiškai atsiperkantis būdas šiuo metu jas pristatyti vartotojams. Žiniasklaidos nuomone, LNG pervežimas laivais jau dabar sėkmingai varžosi su tolimų atstumų dujų persiuntimo vamzdynais. Dėl to numatomos ilgalaikės žemos dujų kainos.

Lietuvos energijos planuotojai iki šiol kažkodėl nelabai domėjosi LNG atsivežimo galimybėmis. Tačiau Belgijos karaliui pasiūlius Belgijos įmonių paslaugas, atsirado ir šioks toks susidomėjimas Lietuvos valdančiuose sluoksniuose, užsakant šiuo klausimu užsienio įmonių studijas. Viena iš jų turėtų būti baigta šią vasarą, o kita – iki šių metų galo. Tai pageidautina, bet labai pavėluota iniciatyva, kuri, jeigu būtų buvus anksčiau įgyvendinta, Lietuvos vartotojams ir valstybės ekonomikai būtų sutaupiusi ne tik kelis milijardus litų, bet ir žymiai padėjusi valstybės ekonominiam konkurencingumui.

Baigiant noriu pacituoti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymą šiuo klausimu po susitikimo su Belgijos karaliumi: ,,Šio projekto įgyvendinimas priklausys nuo politinės valios Lietuvoje. Aš vis dėlto norėčiau greitesnių tempų. Turime turėti didesnį pasirinkimą Lietuvoje, iš kur pirkti, turime numušti kainas, kurias kol kas mokame monopoliniam tiekėjui. Tai yra bendras Lietuvos interesas. Iki šiol interesų grupės to nenorėjo, blokavo. Reikėtų labai aiškiai įvardyti ir suprasti, jog Lietuva, jos visas ūkis, vartotojai turi būti suinteresuoti, kad galėtume įsivežti įvairų kurą iš įvairių šalių su pigiausiomis, naujausiomis, saugiausiomis technologijomis, kokias dabar pasaulis turi.”