APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Bradūnų šeimyna

Iškeliavo pro sūnaus atkeltus vartelius

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Pirmadienį, vasario 9 d., parvežęs žmoną iš terapijos randu kompiutery Liudos Germanienės žinutę: ,,Vakar PLC koplyčioje drauge su kun. A. Saulaičiu meldėmės už Australiją, jos žmones ir jau merdintį poetą Kazį Bradūną. Deja, jis mirė šiandien, nesulaukęs 92 savo gimtadienio. Amžiną atilsį didžiam Lietuvos mylėtojui, poetui. Liuda.”

Prez. Valdas Adamkus, išreikšdamas užuojautą šeimai ir artimiesiems, Lietuvos rašytojų bendruomenei, Poeto kūrybos gerbėjams, pabrėžė: „Išėjo Mokytojas, kuris savo kūryba užbūrė ir padarė didžiulę įtaką ne vienai Lietuvos kūrėjų kartai.”

Poetas Kazys Bradūnas laidojamas šį šeštadienį Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Su Bradūnu susipažinau prie lietuvių šv. Alfonso parapijos bažnyčios Baltimore mieste 1951 metais, tik ką atvykęs į Ameriką. Bažnyčios prieangy jis sekmadieniais sėdėdavo prie staliuko, apkrauto knygomis ir laikraščiais platindamas spaudą. Duoną pelnė skaldydamas ir šlifuodamas akmenis, bet po sunkaus fizinio darbo ne tik sugebėjo atsidėti kūrybai, bet ir redaguoti žurnalą „Literatūros lankai”, o su žmona Kazimiera rasdavo laiko dirbti su būreliu jaunų ateitininkų. Ne kartą Bradūnai pasikviesdavo mūsų būrelį į savo kuklius namus kavutei ir diskusijoms, dažniausiai literatūrinėmis temomis. Neužmiršiu, kaip po pusmečio man ir Vytautui Eringiui išvykstant į kariuomenę, jie surengė mums atsisveikinimą ir dovanų įteikė po knygą. Mūsų bendravimas su Bradūnais tęsėsi ir grįžus iš karinės tarnybos, bet „Draugo” leidėjai išviliojo jį iš Baltimore į Chicago, pasiūlydami „Draugo” kultūrinio priedo redaktoriaus kėdę, nors tik už pusę to, ką jis uždirbdavo skaldydamas akmenis.

Laikui bėgant mūsų būrelis išsisklaidė po plačią Ameriką, dauguma apleidę Baltimore, bet palikę bruožus lietuviškame gyvenime. Nors buvome žymiai jaunesni už Bradūnus, bet mirtis negailestingai palietė ir mus. Netekome Irenos Lozaitytės-Pemkienės, dr. Jono Dėdino, Emilijos Makauskaitės, Elenutės ir Donato Buračų, Vytauto Eringio, kun. Kazimiero Pugevičiaus. Ypač įdomi, deja, ir tragiška kun. Pugevičiaus gyvenimo istorija. Jis buvo senosios lietuvių emigracijos atstovas, eilinių darbininkų sūnus, kalbantis labai senoviška lietuvių kalba. Anot jo, jam, jaunam klierikui, didžiausią įspūdį ir perversmą gyvenime padarė susipažinimas ir bendravimas su Bradūnais. Įniko jis mokytis lietuvių kalbos ir tapęs kunigu įsijungė į lietuvišką veiklą net ir būdamas vikaru amerikiečių parapijoje. 1965 m. kardinolo buvo paskirtas vadovauti arkivyskupijos radijo ir televizijos tarnybai. Nors jo ateitis Amerikos katalikų hierarchijoje buvo užtikrinta, jis sutiko pereiti dirbti lietuviams perimdamas vadovauti Lietuvių katalikų religinei šalpai Brooklyn, NY. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis jau ligos kankinamas grįžo į Baltimore, bet rado buvusią lietuvių šv. Alfonso bažnyčią jau amerikiečių rankose ir jam nebuvo net vikaro vietos. Išvyko prisiglausti į Lietuvą, bet, kaip skundėsi man, nebuvo ir ten suprastas. Mirė jis 1999 m.

Su Bradūnais vėl susitikau Vilniuje, jau laisvoje Lietuvoje. Apsigyveno jie Pilies gatvėje, dukters Elenutės pastangomis įsigytame bute. Kaip buvę baltimoriečiai dažnokai susitikdavome. Pergyveno jis, kad jo gimtinės kaimynystėje – Salomėjos Nėries gimtinėje buvo įrengtas poetės atminčiai muziejus, o jo gimtinėje stovėjo kolūkio pastatytas karvių tvartas. Kiek galėjau tuo laiku dirbdamas PLB atstovybėje padėjau ir aš jo pastangoms atgauti nuosavybę, nes buvo užsimota parduoti ar išnuomoti tą žemę kažkokiai užsienio bendrovei, ketinusiai įrengti kiaulių ūkį. Tačiau Lietuvoje poetas Bradūnas buvo labai gerbiamas. Kol jo sveikata leido, jis prezidento Algirdo Brazausko buvo kviečiamas skaityti savo eiles iškilminguose Mindaugo karūnavimo dienos minėjimuose, apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. Deja, 2005 m. liepos 4 d. jų šeimą ištiko nelaimė. Staigiai ir netikėtai mirė jų sūnus Jurgis Bradūnas, gyvenęs prie Baltimore siekiančios Chesapeake įlankos. Paliko žmoną Loretą Radvilaitę, dukrą Ritą ir sūnus Vytą ir Gintą. Galime įsivaizduoti senų tėvų skausmą, praradus sūnų, auginantį jauną šeimą.

Laidotuvių metu mums ašarą išspaudė Elenutės Bradūnaitės iš Lietuvos, dėl susižeidimo negalėjusios atvykti, atsiųstas „Sesers laiškas mirusiam broliui”. Jame ji prisimena vaikystę Baltimore mieste:

(...) mudu eidavome pas Mamelę ir ji mums duodavo uždraustos kramtomos gumos. O paskui pas ją klausydavom amerikoniškos radijos. O dar kaip aš tave verčiau su manim šokti ,,rock-and-roll”? Atsimeni pajūrį? Kiek ten daug puikių vasarų. O labiausiai laiminga žūklė – karpių saloj – ten, kur vis žaisdavom Robinzonu. O Carroll parke, kai su Nijole ir Kęstučiu žaisdavom uždraustuose traukinių vagonuose? Kokia laimė, kad mums ten nieko neatsitiko. Atsimenu – sunku buvo būti lietuviais mus supančioje amerikonų jūroj. Negalėjom suprasti, kodėl negalim žaisti su Billy ir Mary. Bet mums užteko lietuviukų Baltimorės šeštadieninėje mokykloje – kokie puikūs mokytojai! Kiek jie mums įdiegė, išmokė... Mielas Jurgi, kaip keista tau rašyti laišką žinant, kad tu jau anapus. Tu, kuris mūsų šeimos visas keliones paruošdavai kaip sumanus pirmtakis, taip ir dabar iškeliavai iš anksto apsižvalgyti ir paruošti mums ten kelią. Kaip toj mūsų Baltimorės tėtuko išmoktoj giesmėje apie šventą Jurgį: ,,Ir užjo ant aukšto kalno/ Apsižvelgti jūras mares...” Ten nuėjęs, atkelk vartelius ir prisėsk prie Mamelės ir Tėtuko. Papasakok apie mus ir paruošk vieteles ir mums visiems, su laiku pas jus atkeliaujantiems.

Ir taip, gražaus amželio sulaukęs, iškeliavo Kazys Bradūnas pro sūnaus atkeltus vartelius amžinai prisėsti prie savo tėvų ir sūnaus.