
,,Rūtoje” – gaminamos ir šokoladinės žuvys. Nuotr. iš ,,Rūtos” šokolado muziejaus.
Saldus valentinukas iš Saulės miesto
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS
Šiandien išdykėlis Amūriukas gali džiaugtis – jo
paleistos strėlytės atliko savo darbą, ir meilė sklando ore. Dažnoje
pašto dėžutėje – romantiški atvirukai, namuose
– mylimųjų dovanotos gėlių puokštės, o ant stalo –
saldainių dėžutės. Gerai, kad bent Šv. Valentino dienos proga
nesijaudiname dėl papildomų kalorijų ir leidžiame sau pasmaližiauti.
Puiku, jog bent didesniuose JAV lietuviškuose telkiniuose dabar
jau galime nusipirkti ir Lietuvoje gaminamų saldainių. O aš ypač
laimingas, nes pasitaikė proga iš arti susipažinti su
Šiaulių ,,Rūtos’’ gaminiais, pamiltais ne vienos
kartos lietuvių.
Mūsų gidė Saulės mieste – netrukus pradėsiančio veikti
„Rūtos” šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė.
Apgynusi verslo vadybos ir administravimo bakalaurą LCC tarptautiniame
universitete, Odeta keletą metų dirbo alaus pramonėje. Perėjusi į
,,Rūtą’’, ji iš pradžių buvo saldainių fabriko
eksporto vadybininkė, po to jai pasiūlytos Šokolado muziejaus
vadovės pareigos. Anot Odetos, šis darbas jai visiškai
naujas, įdomus, keliantis nemažai iššūkių. Tokiame darbe
prireikia įvairių žinių – ir muziejininko, ir kalbininko, ir
maisto technologo, tačiau reikalingiausios yra vadybos žinios ir
įgūdžiai.
Šokoladinio rojaus adresas – Tilžės g. 133
Mintis įkurti šokolado muziejų „Rūtos’’ įmonės
direktoriui Algirdui Gluodui kilo jau seniai. Buvo galvojama muziejų
steigti Palangoje, „Rūtos’’ įkūrėjo Antano
Gricevičiaus vaikaičiams priklausančioje ,,Danutės’’
viloje. Tačiau šio plano įgyvendinti nepavyko. Kai seniausias,
dar 1927 m. Antano Gricevičiaus statytas „Rūtos’’
pastatas Šiauliuose buvo pripažintas regioniniu kultūros paveldo
objektu, tapo aišku, kad muziejų įrengti reikia būtent čia.

1930
m. Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinių iškilmingas minėjimas
prie fabriko ,,Rūta”. Kairėje – A. Gricevičius su
šeima.
Šokolado muziejus – puiki proga ne tik pristatyti
ilgiausiai Lietuvoje veikiančio saldainių fabriko istoriją ir dabartį,
bet ir papasakoti apie patį šokoladą – itin svarbią
žaliavą šiai įmonei. Juk „Rūta” vietos rinkoje
pirmiausia žinoma kaip šokoladinių saldainių gamintoja. Be to,
anot Odetos, šokolado istorija be galo įdomi. Muziejuje ji bus
apžvelgiama nuo pirmųjų Centrinės Amerikos civilizacijų laikų iki pat
šių dienų. Lankytojai susipažins ir su šokolado gaminimo
procesu, sužinos, kaip kakavos pupelė virsta šokoladu. Čia
išsamiai bus pristatyta ir šimtametė pačios
„Rūtos” istorija, galima bus paragauti fabriko gaminių ar
net patiems pabandyti pasigaminti šokoladinių saldainių.

Saldainių fabriko ,,Rūta” cechas pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais.
Lietuvoje – pirmas ir vienintelis
,,Rūtos’’ šokolado muziejus Lietuvoje bus pirmasis
ir kol kas vienintelis. Tiesa, sako pašnekovė, kai kurie
šokolado ir saldainių gamintojai turi įkūrę reprezentacines
erdves prie savo fabrikų, tačiau jos neturi muziejų statuso. Odetai
Kirnienei ten buvoti neteko, tačiau ji ar kiti
„Rūtos’’ įmonės darbuotojai stažuočių metu yra
aplankę nemažai panašaus profilio muziejų Europoje:
„Choco-Story’’ Paryžiuje ir Briugėje, Marquise de
Sevigne muziejų Strasbūre, šokolado muziejus Briuselyje ir
Kiolne, „Cadbury World’’ Birmingham. Kai kurie jų yra
grynai pramoginio pobūdžio, pastebi šiaulietė, tačiau yra ir
labai turiningų, autentiškais rodiniais turtingų muziejų, ypač
išsiskiria „Choco-Story’’.
,,Rūta” – ne vienintelis Šiauliuose veikęs saldainių
fabrikas, nors ir ilgiausiai (ne tik šiame mieste, bet ir visoje
Lietuvoje). Nebuvo jis ir pirmasis. Tad muziejuje atsiras vietos ir
kitų fabrikų gaminiams – juk, kaip sakė Odeta, jų saldainiai taip
pat buvo paklausūs, jie taip pat pristatė savo gaminius parodose, jų
reklamos taip pat mirgėjo Pirmosios Respublikos laikraščių
puslapiuose.
Muziejus apžvelgs labai platų laikotarpį. Jo sumanytojams rūpėjo, kad
lankytojai sužinotų, kokios senos yra šokolado gaminimo
tradicijos, kaip jos keitėsi. Juk šokoladas buvo geriamas beveik
keturis tūkstantmečius, o valgomas tik nuo XIX a. vidurio. Nebus
pamiršta ir dabartis – daugeliui įdomi šokolado bei
saldainių gamyba.
Muziejaus vadovė pasakoja, kad seniausias jų rodinys –
autentiškas majų šokolado puodelis. Bus galima pamatyti
XVIII–XIX a. šokolado ruošimui ir gėrimui skirtų
indų, tarp kurių – ūsotiems vyrams skirtas šokolado
puodelis, apsaugantis ūsus nuo šokolado putų. Įmonės
darbuotojams itin brangios pirmosios fabriko „Rūta’’
saldainių dėžutės ir popierėliai, įkūrėjo Gricevičiaus asmeniniai
daiktai.
Autentiškų „Rūtos’’ rodinių išlikę
nedaug, nes fabrikas degė du kartus: per Antrąjį pasaulinį karą ir jau
mūsų laikais, prieš pat jo perdavimą Gricevičiaus palikuonims
– įtariama, kad būta padegimo, nes tuomet sudegė įmonės archyvai.
Muziejuje bus ir žmonių dovanotų, ir įsigytų rodinių. Bus ir kopijų
– privatūs kolekcininkai tokiu būdu su visuomene pasidalino savo
saugomais rodiniais. Keletą rodinių muziejaus vadovė tikisi
pasiskolinti tam tikram laikui. Pavyzdžiui, Šiauliuose
gyvenantis kolekcininkas Petras Kaminskas dovanojo keletą fotografinių
kopijų ir pažadėjo ilgam eksponavimui paskolinti Pirmosios Respublikos
laikotarpio saldainių dėžučių.

Baltojo šokolado triufelių gamyba ,,Rūtoje”.
Kur istorija susiduria su nūdiena
,,Drauge’’ pasakojome apie Čikagos Kendall College
atidarytą kulinarijos muziejų, kuriame rodoma Amerikos lietuvio Mel
Mickevič daugelį dešimtmečių rinkta virtuvės prietaisų ir
įrengimų kolekcija. Kad daugumą tų senų daiktų galima naudoti ir
šiandien, buvo parodyta ekspozicijos atidarymo metu –
vaišės paruoštos naudojant muziejinius rodinius.
Šiaulių muziejų ,,pagyvinti’’, žada Kirnienė, padės
kompiuterinis terminalas – stalas, turintis interaktyvių
taškų paviršių. Žaidimai bus susipažinti su kai kuriais
istoriniais faktais, kurti etiketes, dalyvauti viktorinoje. Tačiau
daugiausiai ,,gyvybės”, anot vadovės, bus, ko gero, linksmojoje
laboratorijoje, kurioje lankytojai patys mėgins pasigaminti
šokoladinių skanėstų.
Muziejus taip pat siūlys švietimo programas, skirtas skirtingo
amžiaus ir interesų lankytojų grupėms: kai mažiausieji gamins
šokoladinius saldainius ant pagaliuko, vyresnieji galės
pamėginti piešti šokoladu.
Šalia ekspozicinių muziejaus salių įsikurs ir kavinė bei parduotuvė.
Visiems turbūt įdomu, ar labai pasikeitė per dešimtmečius
,,Rūtos’’ saldainių receptūra? O gal mes valgome tokius
saldainius, kuriuos valgė mūsų seneliai? Pasirodo, taip! Yra saldainių
rūšių, gaminamų pagal senuosius fabriko įkūrėjo Antano
Gricevičiaus receptus – „Šermukšnėlė”,
„Panelių piršteliai”.
Apskritai, stengiamasi nenutolti nuo paties įkūrėjo parinktos krypties,
t. y. gaminti natūralius, originalius produktus iš
šokolado ir lietuviškų žaliavų.
Įkurtuvės jau greitai, o Valentino diena – šiandien!
Nors vasaris šiluma nelepina Lietuvos, muziejui skirtose
patalpose pats darbų įkarštis – stengiamasi, kad nauja
kultūrinė įstaiga laiku atvertų savo duris lankytojams. Šokolado
muziejaus vadovė sako, kad tai turėtų įvykti jau šių metų
gegužę. Netrukus pradės veikti ir internetinė naujojo muziejaus
svetainė, apie ją sužinosite apsilankę fabriko internetinėje svetainėje
www.ruta.lt.
Ar ,,Rūtos” darbuotojai kaip nors ypatingai ruošiasi
Šv. Valentino dienai? Be abejo! Pasirodo,
„Rūtos’’ parduotuvėlės jau iš anksto pasipildė
šventiniais gaminiais. Turėtų būti malonu (ir neabejotinai
šilta!) praleisti vakarą siurbčiojant karštą
šokoladą – ,,Rūta’’ siūlo specialiai
šiai dienai skirtą šokolado fondiu.
„Rūtos’’ šokoladinių saldainių rinkiniai
šiemet primena subtilias kvepalų dėžutes. Juk šokolado
nereikia daug, reikia gero. Nežinau kaip jūsų, bet mano širdis
jau apsalo – nors dovanėlė dar neišpakuota.
Iš ,,Rūtos” istorijos
,,Rūtą” 1913 m. įkūrė konditerio talentą turėjęs Antanas
Gricevičius. XX a. pradžioje Lietuvoje veikė keli konditerijos
fabrikai, tačiau ,,Rūta” netrukus įsitvirtino rinkoje dėl savo
išskirtinio skonio saldainių, kurio receptus kūrė pats
Gricevičius. Jo talentas tarpukariu buvo įvertintas net keturiais žemės
ūkio ir pramonės parodų medaliais. Saldainių fabriko gaminiai buvo
apdovanoti ir tarptautinėse parodose: 1929 m. ,,Rūtos’’
saldainiai pelnė Didįjį prizą Italijoje, o 1931 m. – aukso medalį
Didžiojoje Britanijoje.
Gricevičius savo kelią pradėjo Vilniuje – nuo 18 metų dirbo
,,Viktorijos’’ fabrike (viename iš keturių pirmųjų
saldainių fabrikų Lietuvoje). Tapo meistru, už gerą darbą savininko
buvo apdovanotas sidabriniu, o vėliau ir auksiniu laikrodžiu. 1911 m.
bankininkas V. Vaitkus jį pakvietė į Šiaulius – kurti
fabriko ,,Birutė”. Tačiau po dvejų metų jų keliai
išsiskyrė, ir 36-rių Gricevičius savarankiškai atidarė
saldainių dirbtuvėlę ,,Rūta”, kurioje dirbo su žmona Juzefa. Per
Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukę į Sankt-Peterburgą, jis ten baigė
konditerių kursus.
1940 m. fabrikas buvo nacionalizuotas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos
Respubliką, 1993 m. senieji ,,Rūtos” pastatai grąžinti
Gricevičiaus įpėdiniams – atverstas naujas fabriko istorijos
lapas.
Šokoladui
gerti skirtas puodelis, apsaugantis vyrų ūsus nuo šokolado putų.
Labai retas. Prancūzija, apie 1850 m. Porcelianas.
Prancūziškas šokolado puodas su plakimo lazdele, vadinama molinillo. Prancūzija, apie 1850 m. Porcelianas.
Majų puodelis šokoladui gerti. Apie 800–1200 m., Kosta Rika.