Iš ko pragyvena JAV valdžia?

ALEKSAS VITKUS


Ar ne keista, kad, kai spauda sumirga nuo įvairiausių pasisakymų apie piliečių teisę turėti ir nešioti ginklus bei apie tą teisę suteikiančią JAV Konstitucijos II-ąją pataisą, aš randu reikalą rašyti apie mokesčius. Gal todėl, kad netrukus švęsime federalinius pajamų mokesčius įteisinančios tos pačios Konstitucijos XVI-osios pataisos šimtmečio sukaktį? Švęsime? Jei taip, tai gal tik dantis sukandę, nes netrukus ateis balandžio 15-oji, diena, kai reikės pildyti mokesčių formas ir, atsidėkojant federalinei valdžiai už visus jos patarnavimus, išsiųsti jai čekį. Į galvą užklysta mintis – o iš ko ta valdžia pragyvena?
Iškovoję nepriklausomybę kraujo aukomis, amerikiečiai pirmiausia susirūpino, kaip kraštą išlaikyti finansiškai. Susikūrusi naujos valstybės valdžia pradžioje pasitenkino vidiniais krašto mokesčiais, kuriuos daugiausia ji rinko už alkoholį, tabaką ir vergų prekybą. 1791 m. įvesti mokesčiai už iš užsienio įvežamas prekes. Nedideli tai buvo muitai, apie 8 proc., tačiau, valdžiai vis pritrūkstant pinigų, jie dažnai buvo keliami.

1812 m. kilus karui su Anglija, reikėjo jį finansuoti, ir valdžia įvedė pardavimo (salės) mokesčius. Bet jau 1817 m. Kongresas panaikino visus vidaus krašto mokesčius, leidęs vyriausybei pasikliauti vien tarifais arba muitais. Šiandien sunku ir įsivaizduoti, kad JAV vyriausybė taip išsiversti sugebėjo 100 metų – be šiandien piliečių ir bendrovių mokamų pajamų mokesčių.

Prez. Abraham Lincoln vedant pilietinį karą pritrūko pinigų, ir jis 1861 m. įvedė laikinus pajamų mokesčius, kuriuos Aukščiausiasis Teismas (AT) nespėjo paskelbti nekonstituciniais, kaip atsitiko 1894 metais. Piliečiai, uždirbdavę nuo 600 iki 10,000 dol. per metus, turėjo mokėti 3 proc. 1872 m. pajamų mokesčiai buvo panaikinti iki jų galutinio įsigalėjimo 1913 metais.

Artėjo XX amžius. Kongresui parūpo piliečius apkrauti naujais pajamų mokesčiais. Priimtas įstatymas 1894 m. AT buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Norėdamas apeiti AT nutarimą, 1909 m. Kongresas nutarė pajamų mokesčių įstatymą kaip nors prastumti pataisant Konstituciją. Demokratai ir nuo respublikonų atskilę „progresyvieji”, vedami buvusio prez. Theodore Roosevelt, pritarė mokesčių įvedimui. Jiems priešinosi respublikonas William H. Taft, 1908 m. rinkiminėje kampanijoje žadėjęs tarifus sumažinti. Laimėjęs rinkimus, užuot sumažinęs, jis juos pakėlė.

Kongresas patvirtino naują įstatymą 1909 m. liepos 2 d., ir kai dauguma valstijų jį priėmė, 1913 m. vasario 25 d. jis tapo XVI-ąja JAV Konstitucijos pataisa, kurios AT paliesti jau nebegalėjo. Pagal ją Kongresui buvo leista uždėti ir rinkti mokesčius už pajamas, nepaisant jų šaltinio, nedalijant jų tarp valstijų ir neatsižvelgiant į gyventojų surašymo sąrašus.

1912 m. rinkimus laimėjo demokratai, nes respublikonų partija, skilusi į dvi, turėjo du kandidatus – tuometinį prez. William Taft ir buvusį prez. Theodore Roosevelt. Rinkimus laimėjęs prez. Woodrow Wilson tvirtai pasisakė už tarifų mažinimą. 1913 m. kovo 4 d. įžengęs į Baltuosius rūmus savo inauguracinėje kalboje jis aiškino, kad per dideli mokesčiai neigiamai veikė į monopolį palinkusią Amerikos pramonę ir kad jai jau nereikalinga valdžios pagalba atsilaikyti prieš užsienio varžovus. „Žemesni tarifai atidarys naujas rinkas JAV pramonei užsienyje”, – aiškino Wilson, neatsisakydamas nei pajamų mokesčių. Uždirbantiems mažiau negu 20,000 dol. mokesčių nereikėjo mokėti. Vedusi pora galėjo atskaičiuoti nuo pajamų pirmuosius 4,000 dol. Kadangi jiems mokesčiai buvo nustatyti 1 proc. lygio, tokia pora turėjo mokėti valdžiai tik 16,000 x 0.01 = 160 dol.! Net ir piliečiai, uždirbę 500,000 dol. per metus, turėjo mokėti tik 7 proc. mokesčių, arba maždaug 35,000 dol.

Per kitus 100 metų nauji Valstybės pajamų (revenue) aktai mokesčius keldavo, kartais sumažindavo, o dažniausiai sudėtingai supainiodavo naujomis taisyklėmis, kurios turėjo mokesčių mokėtojų naštą palengvinti (jei tai įmanoma) arba bent socialiniu atžvilgiu juos tiksliau paskirstyti. Atsirado atskaitymai (deductions), investavimo ir darbo (job) kreditai, susidėvėjusio turto amortizacija (depreciation), aukos labdarai, religinėms ir mokslo įstaigoms, kapitalo pelno ir t. t. Tokie apsunkinimai, žinoma, išaugino visą armiją mokesčių patarėjų ir žinovų. Susidarė progos bandyti apgauti visų bijomą ir beveik visagalę mokesčių įstaigą – Internal Revenue Service (IRS). Ne vienas mokesčių mokėtojas ją dažnai pavadindavo pragaro įstaiga – Infernal Revenue Service.

Pajamų mokesčiai gerokai padidėjo JAV įsivėlus į Pirmąjį pasaulinį karą. Aukščiausi mokesčiai tada pasiekė net 77 proc., o mažiausi liko prie 5 proc. ribos. Labai panašiai atsitiko ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai pajamų mokesčių skalė 1945 m. siekė 94 proc. (max) ir 23 proc. (min.) Atsirado daug darbų, o valdžia iš dirbančiųjų rinko mokesčius vesti karui. Pinigų tam reikėjo tiek daug ir taip skubiai, kad, nelaukiant metų pabaigos, nuo 1943 m. mokesčiai buvo išskaičiuojami iš darbininkų algų.

Po karo mokesčiai kiek nukrito, bet tik 1986 m. prez. Ronald Reagan pasirašė įstatymą, kuris aukščiausius mokesčius sumažino nuo 50 iki 28 proc. Ilgainiui jie vėl pakilo iki 39,6 proc., kol 2001 m. prez. George W. Bush jų nesumažino iki 35 proc. (max.), įvesdamas ir naują 10 proc. pakopą. Panašiai krito ir kitų pakopų mokesčiai: 36 proc. iki 33 proc., 31 iki 28 proc. ir 28 iki 25 proc. Prezidentu tapus Barack Obama, Bush sumažinta mokesčių skalė liko nepakeista, o jam bandant laimėti antrąją kadenciją, tarp Obama ir respublikonų kandidato Mitt Romney kilo aštrus nesutarimas, Romney pasisakius už biudžeto subalansavimą ir visų mokesčių skalės pakopų pakėlimą, o Obama žadėjus mokesčių nekelti, išskyrus tik patiems turtingiausiems.

Taip  XX a. pradžioje įvesti pajamų mokesčiai netrukus tapo pagrindiniu valdžios pajamų (revenue) šaltiniu. Tai pradėjo keistis, k
ai 1937 m. prez. Franklin D. Roosevelt pradėjo socialinio aprūpinimo programą ir kai 1965 m. prez. Lyndon B. Johnson įvedė sveikatos draudimą („Medicare”). Apytikriais duomenimis, šiandien federalinės valdžios pajamos suplaukia iš: piliečių pajamų mokesčių (47 proc.), korporacijų pajamų mokesčių (12 proc.) ir socialinio aprūpinimo mokesčių (33 proc.). Likusieji 8 proc. susideda iš tarifo, akcizo, muitų, palikimo ir kitų mokesčių.