Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai. Vilnius, 1918 m. vasario 16 d. Jonas Vailokaitis (II eilėje 2-as iš k.) ir Mykolas Biržiška (II eilėje 5-tas iš k.).    Aleksandros Jurašaitytės nuotr.


Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris!
Signatarai pozavo ne Jurašaičiui!

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS


Šiandien sukanka 95-eri metai, kai Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Apie signatarus parašyta daug straipsnių ir knygų. Tačiau apie jų antrąsias puses žinome žymiai mažiau. Visi kunigų luomui nepriklausę signatarai buvo sukūrę šeimas. Nepriklausomybės jubiliejaus proga per kelis straipsnius papasakosiu apie signatarų sutuoktines su išeivišku profiliu, t. y. gimusias ar vėliau gyvenusias užsienyje. Trys iš jų pokario metais gyveno ir mirė Jungtinėse Valstijose. Tai Sofija Smetonienė, Bronislava Biržiškienė ir Aleksandra Vailokaitienė. Nuo pastarųjų dviejų ir pradėsiu šį ciklą, Sofiją Chodakauskaitę-Smetonienę prisiminsiu kiek vėliau.

Veiklioji vilnietė

Nuo ko pradėti, ilgai nesvarsčiau, juk California gyvena signataro Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė. Skambinu: ,,Sveika gyva, Danute. Būk gera, papasakok apie savo močiutę Bronę.” Po kelių dienų gaunu el. laišką su išsamia mokytojos, rašytojos, visuomenės, kultūros ir politinės veikėjos Bronislavos Šėmytės-Biržiškienės biografija.

Ji gimė Vilniuje 1879 m. spalio 1 d. Buvo Antano ir Onos Šėmių vyriausia dukra. Turėjo seserį Vandą ir brolį Vytautą. 1898 m. baigusi Vilniaus mergaičių gimnaziją, netrukus pradėjo studijuoti gamtos mokslus Petrapilyje. Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Echo”, „Litwa”, „Skardas”, „Žarija”, „Visuomenė”, vėliau tapo laikraščio „Skardas” redaktore. Iki 1915 m. vaidino „Rūtos” klubo teatre. Danutės Mažeikienės teigimu, Noros vaidmuo Ibseno dramoje Bronislavai Šėmytei buvo labiausiai prie širdies.

Nuo 1905 m. ji dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1907 m. net buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už II Valstybės Dūmos lietuvių socialdemokratų atsišaukimo išspausdinimą. Bausmės išvengė, ištekėdama už Mykolo Biržiškos ir pakeitusi pavardę. Vestuvės įvyko 1907 m. gegužės 3 d. Maskvos Šv. Stanislovo bažnyčioje. Biržiškos užaugino dvi dukras: keramikę Mariją (gimė 1908 m.Vilniuje) ir pianistę Oną (gimė 1909 m. Viekšniuose).

Grįžusi į Lietuvą, 1915–1922 m. Biržiškienė dėstė Vilniaus lietuvių mokytojų kursuose ir Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje. 1919–1922 m. ji buvo Vilniaus lietuvių komiteto narė, 1921–1922 m. – jo vicepirmininkė. Kurį laiką globojo „Žiburėlio” prieglaudą. Šeimyniškių pasakojimu, ji dažnai pabusdavo naktimis, skubėdavo pasitikrinti, ar vaikučiams nieko blogo nenutiko. Keletą kartų buvo kratyta ir suimta lenkų policijos. 1922 m. rugsėjo mėn. dėl Lenkijos administracijos persekiojimo kartu su vyru ir dukromis persikėlė į Kauną. 1922–1926 m. Biržiškienė buvo Kūdikių gelbėjimo draugijos pirmininkė, 1932–1938 m. – Vilniaus vadavimo sąjungos moterų sekcijos pirmininkė ir Lietuvos tarybos pirmininkės pavaduotoja (1934 m. – pirmininkė). 1940 m. su šeima grįžo į Vilnių.

1944 m. Biržiškos per Vieną, Austriją, pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Wurzburge, Freiburge, tačiau ilgiausiai glaudėsi Hamburge ir Pinneberge. 1946–1949 m. Pabaltijo universitete, Pinneberge, Mykolas Biržiška dėstė literatūros istoriją (kitas 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys ten pat dėstė mechaniką – R. M. L.). 1949 m. šeima emigravo į JAV. Pradžioje Biržiškos apsigyveno Connecticut valstijoje pas gydytoją, visuomenės veikėją, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorių Mykolą Devenį (jo žmona Alena Vileišytė-Devenienė – signataro Jono Vileišio duktė – R. M. L.), bet netrukus persikėlė į Los Angeles pas dukrą ir žentą Oną ir Kazį Barauskus.

Tragiška mirtis

Danutė Mažeikienė, Onos ir Kazio Barauskų duktė, pasakoja: ,,Seneliai įsikūrė Los Angeles 1950-taisiais. Tuomet ir aš gimiau – kaip tik per senelio vardadienio balių. Pobūvyje, tarp kitų svečių, buvo ir mūsų šeimos gydytojas, iki šiol tebegyvenantis daktaras William Grasska. Bronislava labai mane mylėjo. Kai mano tėvai rūpinosi vyresnio brolio bei sesers pamokomis, aš likdavau senelių priežiūroje. Buvome trijų žmonių teatras. Mėgdavome pasakas inscenizuoti, liaudies daineles dainuoti. Aš tapdavau Raudonkepuraite, mano senelė Bronislava, savaime suprantama – Senele, o senelis Mykolas – Vilku pilku..” 

Senelės meile Danutė Mažeikienė džiaugėsi, deja, neilgai. 1955 m. rugsėjo 15 d. įvyko tragedija – Bronislava Biržiškienė nuskendo Ramiajame vandenyne. Po dviejų mėnesių mirė jos žentas, Danutės tėvas Kazys Barauskas. Praėjus septyneriems metams, 1962 m. rugsėjo 24 d., Anapilin buvo pašauktas ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška. 

Danutė Mažeikienė sako, kad, nepaisant tokio trumpo laiko kartu, senelė jai iki šiol yra įkvėpimo šaltinis. ,,O kai prieš 25-ierius metus gimė mano dukra, – pasakoja ji, – pirmoji mintis buvo: ‘Va, Bronka, Tavo proanūkės akys – tai Tavo!’ Į mane žiūrėjo mažytis žmogeliukas tamsiomis  akimis. Tą akimirką mudvi su dukryte tarsi susijungėme su prieš 33 metus Anapilin iškeliavusia Bronislava. Man jinai visada liks mylima Babūnyte, o jos ‘čiūčia liūlia’ bei pasakaitės ir toliau mane saldžiai migdo. Nuskendo ji Ramiajame vandenyne, tarsi pateisindama faraono Tutankhamun prakeikimą, kurį ji perskaitė lankydama Egipte šio valdovo piramidę.”

Mykolas Biržiška nuolat minėdavo žmonos paramą ir jųdviejų darbą „petys į petį” – Bronislava jam buvo ramstis visais gyvenimo atvejais. ,,Jiedu paliko gilius pėdsakus mūsų tautoje, ypač jaunime. Nepriklausoma Lietuva buvo idealas ir jų šiaurės žvaigždė iki paskutinio atodūsio”, – teigia signataro anūkė.

Anksčiau per Vasario 16-ąją vykdavo gražios apeigos Los Angeles Kalvarijos kapinėse. Visuomeninių organizacijų atstovai, Šv. Kazimiero parapijos klebonas, Lietuvos garbės konsulas Vytautas Čekanauskas ir Biržiškų šeima aplankydavo Mykolo ir Bronislavos kapus, Šv. Phillip koplyčioje vykdavo pamaldos, žmonės dalindavosi savo prisiminimais.

Nuo vieno signataro anūkės – prie kito signataro dukters

Danutė Mažeikienė pažįsta beveik visus California lietuvius. Ji mane suvedė su gera savo drauge, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jono Vailokaičio dukra Rama Backer. Kai ragelyje pasigirdo 1924 m. gimusios Ramutės Vailokaitytės balsas, negalėjau patikėti, – kalbuosi su signataro dukra! Fantastika!

Apie Joną Vailokaitį nemažai rašyta įvairiuose šaltiniuose. Ne paslaptis, jog signataras Jonas (1886– 1944) ir jo brolis Juozas (1890–1953) buvo vieni turtingiausių žmonių pirmoje nepriklausomoje Lietuvoje. Verslą pradėjo neturėdami nė skatiko, o prasigyvenę Kaune įkūrė Ūkio banką, įsteigė įvairias prekybos bei pramonės bendroves. Jonas Vailokaitis taip pat buvo Steigiamojo Seimo biudžeto ir finansų komisijos pirmininkas. Būdami labai turtingi, broliai Vailokaičiai nebuvo godūs. Jie dosniai šelpė varguolius, įsteigė specialų stipendijų fondą, dovanojo žemės sklypą Aleksote VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti, o Klaipėdos sukilimo dalyviams paaukojo 25,000 litų.

Jonas Vailokaitis į Vokietiją pasitraukė 1940 m. liepos 3 d. Ten jo jau laukė kiek anksčiau išvykusi žmona Aleksandra su dviem jaunesniaisiais vaikais. Karo pabaigos signataras nesulaukė – jis mirė 1944 m. gruodžio 16 d. ir buvo palaidotas Blankenburge.

Obuolys nuo obels netoli nusirito
 
Pažintį su Aleksandra Jurašaityte-Vailokaitiene pradėkime nuo jos tėvo – būtent jo pavardė dažnai puikuojasi po istorine Vasario 16-osios akto signatarų nuotrauka. Aleksandras Jurašaitis (1859–1915) – užkietėjęs žemaitis iš Tryškių. Nerasdamas vietos Lietuvos padangėje, jis nutarė laimės ieškoti kitur. Likimas jį nuvedė į Bielską, kur caro kariuomenėje ištarnavo 25 metus. Ten užsitarnavo feldfebelio laipsnį ir išmoko fotografuoti. Bielske Jurašaitis ir šeimą sukūrė: 1880 m. vedė miestelio mokyklos mokytoją Mariją Petronėlę Zaleską. Viena po kitos gimė dukterys Marija, Elena, Aleksandra (1895 m. kovo 18 d.), vėliau ir sūnus Mikalojus. Gyvendami Bielske, Jurašaičiai dažnai užsukdavo į netoliese esančią garsiąją Bialoviežo girią – jaunutė Aleksandra mėgdavo tapyti nuostabius miško vaizdus bei ramiai klajojančius stumbrus.

Tačiau provincialus miestelis – ne vieta meninių užmojų turinčiam fotografui, o ir gimtas kraštas traukė. 1902 m. šeima persikėlė į Vilnių, ir ties Gedimino prospekto ir Totorių gatvės sankryža Aleksandras atidarė savo fotoateljė. Jam įsitraukus į lietuvišką veiklą, fotoateljė tapo lietuvių inteligentų susitikimų vieta. Ten fotografavosi Basanavičius ir Jablonskis, Biržiška ir Žemaitė, Vileišis ir Tumas-Vaižgantas bei daugelis kitų žymių lietuvių veikėjų.

1906 m. Jurašaitis išsirūpino leidimą šalia fotoateljė įsteigti cinkografijos dirbtuves, kur gamino klišes visiems Vilniuje leidžiamiems lietuviškiems laikraščiams. O 1914 m. jis gavo leidimą „sukti kinematografinius vaizdelius Vilniaus mieste ir visoje Vilniaus gubernijoje”. Duktė Elena pasakojo, kad dar 1913 m. vasarą jos tėvas, pasiskolinęs iš amerikiečio Antano Račiūno kino aparatūrą ir pastarojo pamokytas, savo studijoje mėgino filmuoti: „Prisimenu, kaip tėvas filmavo vieną siužetinį epizodėlį. Pagrindinį ir vienintelį vaidmenį jame atliko mano sesuo Aleksandra. Siužetas paprastas: sesuo vėluoja į gimnaziją, kyla iš lovos, paskubomis rengiasi, rankioja knygas ir krauna jas į kuprinę. Skuba, skuba… Antrasis filmukas (vėliau rodytas JAV) buvo daugiau ‘dokumentinis’, nes tėvas mus filmavo balkonėlyje, Vilniaus bažnyčių ir stogų fone.”

Aleksandras Jurašaitis mirė 1915 m. spalio 9 d. Palaidotas Rasų kapinėse, netoli Čiurlionio. Fotostudijos veiklą tęsė jo našlė ir dukra Aleksandra, kuri greitai perprato profesines subtilybes ir tapo gabia fotografe.

Garsiosios nuotraukos autorė – signataro žmona!

Daugelyje šaltinių klaidingai nurodoma, jog grupinę Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarų nuotrauką darė Aleksandras Jurašaitis. Bendraudamas su Rama Backer, išgirdau, jos mama – Aleksandra Jurašaitytė-Vailokaitienė – yra istorinės nuotraukos autorė! Juk Aleksandras mirė dar 1915 m.! Matyt, ši klaida įsivelia dėl vienodų tėvo ir dukters vardų.

Tais istoriniais 1918 metais Aleksandra Jurašaitytė ir susipažino su verslininku, Nepriklausomybės akto signataru Jonu Vailokaičiu. Santuoka įvyko 1919 m. sausio 25 d. Šv. Mykolo bažnyčioje, Vilniuje. Moterystės sakramentą palaimino sutuoktinio brolis kun. Juozas Vailokaitis. 1919 m. pavasarį Vailokaičiai persikėlė į Kauną. Ten sutuoktiniams gimė trys dukros ir vienas sūnus. Aleksandra aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos veikloje, ypač labdaros akcijose.
1940 m. birželio 23 d. palikusi Kauną, Vailokaitienė apsigyveno Berlyne, paskui Blankenburge, kur išbuvo iki pat karo pabaigos. Rama Backer pasakojo, kad jos tėvai tuo sudėtingu laikotarpiu morališkai vienas kitą labai palaikė. Kad atitrūktų nuo liūdnų minčių, mėgdavo dviese šachmatais ar šaškėmis žaisti, ir – ne paslaptis – kiekvienas stengdavosi tapti nugalėtoju. Po vyro mirties Aleksandra su savo dviem jaunesniais vaikais Ramute ir Jonu persikėlė į Detmoldą britų zonoje. Ten jie trise išgyveno iki 1947-tųjų, kol sulaukė kvietimo iš savo vyresniųjų dukrų Danutės ir Birutės, gyvenusių New Jersey valstijoje,  imigruoti į JAV.
Vailokaitienė gyveno ramų gyvenimą savo nuosavame name Vineland, New  Jersey. Retsykiais keliaudavo į New Hampshire, Florida ir Canadą. Aleksandra apleido pasaulį 1957 m. sausio 18 d. Fort Lauderdale, Florida, lankydamasi pas savo vyriausią dukrą Danutę.



Bronislava ir Mykolas Biržiškos. Los Angeles, 1952.
Prano Gasparonio nuotr./Iš asmeninio Danutės Mažeikienės albumo.



Jonas ir Aleksandra Vailokaičiai atostogų metu. Praha, 1938 m. 
 Iš asmeninio Ramos Backer albumo.