Andrius, Maria, Nora, Gintė, Remis Bistrai. Nuotraukos iš šeimyninio albumo
Koncertai emigracijoje – dažniausiai tai atgaiva sielai
Šiandien skaitytojams siūlome pasikalbėjimą su dar viena Lietuvos meno žvaigždžių koncerto Čikagoje dalyve pianiste Ginte Čepinskaite-Bistras.
– Čikagos muzikos mylėtojai dar mena Gintę Čepinskaitę. Ar laukiate susitikimo su Čikagos žiūrovu?
– Iš tiesų visada mielai grįžtu į Čikagą. Labai myliu
šį miestą ir branginu savo prisiminimus, susijusius su juo.
Pragyvenus ilgėliau kituose JAV miestuose, patyriau, kad vis dėlto
gyvendama Čikagoje, jaučiausi arčiausiai Lietuvos.
Mano klausytojai Čikagoje, kuriems teko koncertuoti, daugiausia buvo
mūsų tautiečiai: skirtingų kartų, skirtingų likimų, bet vienodai
draugiški ir jautrūs muzikai. Nepaisant, kiek laiko esame
,,anapus balos”, ir kokiais būdais čia atsiradome, ką veikiame,
mus visus jungia tas pats ilgesys ir noras pabūti drauge, tarp savų.
Koncertai emigracijoje – dažniausiai tai atgaiva sielai ir proga
praleisti laiką lietuviškoje draugijoje.
– Kas naujo Jūsų asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime nutiko per tuos nesimatymo su čikagiečiais metus?
– Iš Čikagos 2002-aisiais ,,nutekėjau” į Cleveland
(ne taip jau ir toli), kur praleidau 3 laimingus metus. Čia gimė mūsų
pirmi du vaikai – dabar jau septynmetė Maria ir penkiametis
Andrius.
Vyrui Remiui pakeitus darbą, persikraustėme į Atlantą, kur atsidūrėme
visai ,,nestandartinėje” lietuvių bendruomenėje. Joje daugiausia
– neseniai atvažiavę mokintis ar dirbti tautiečiai, bendraujantys
kaip didelė šeima.
Palikome namažai puikių draugų ir Čikagoje, ir Cleveland, ir Atlanta.
Jau Cleveland, o po to ir Atlanta pradėjau rengti ,,namų
koncertus”, pasikviesdavau kolegą dainininką ar smuikininką.
Susirinkdavo tikrai gausi publika. Surengdavau po porą pasirodymų per
metus, visi jų laukdavo. Pas mane svečiavosi ir čikagietės, mano
draugės dainininkės Lijana Kopūstaitė-Pauletti, Genutė Bigenytė, Nijolė
Penikaitė, artistai iš Lietuvos, – Martynas Švėgžda
von Bekker, Skaidra Jančaitė. Aš jiems akompanuodavau. Buvo
malonu pabendrauti su seniai matytais kolegomis ir kartu palaikyti
muzikinę formą.
Su Lijana, jos viešnagės metu, ,,įsigudrinome” net įrašyti kompaktinę plokštelę.
Įsimintinas buvo mano mielos draugės, puikios pianistės, dabar gyvenančios Santa Barbara, CA, Eglės Janulevičiūtės rečitalis.
Vaikai buvo maži, keliauti daug negalėjau, bet prieš pusantrų
metų išsprukau kelioms dienoms į Čikagą, kur su Genute Bigenyte
suruošėme koncertą.
Jau antri metai (vėlgi, dėl vyro darbovietės pasikeitimo) gyvename
Boston priemiestyje. Čia gimė mūsų pagrandukė Nora, kuriai neseniai
suėjo metukai. Boston mane greitai susirado vietos lietuviai muzikantai
ir jau teko koncertuoti. Žodžiu, kažkas vis po truputį vyksta, nors
,,nekunkuliuoja”, bet man kol kas to ir nereikia.
– Kaip suderinate mamos ir pianistės pareigas?
– Pasakysiu labai trumpai – nesuderinu. Per
šešerius metus gimė trys vaikai. Nesu ,,super” mama
ir nesistengiu ja būti. Tai buvo mano motinystės metai, ir mano karjera
turėjo palaukti. Tik dabar pradedu vėl sukti kūrybine linkme. Ačiū
Dievui, kad iš muzikantų tėvų paveldėjau gerus genus ir mano
pianistės ,,sportinė” forma atsistato per keletą valandų net
negrojus ilgą laiką.
– Ar bendraujate su Rytinio pakraščio Lietuvių Bendruomene?
– Esu čia dar gana neseniai, bet kadangi aš be lietuvių
kaip be vandens, tai ryšių ieškau pati ir surandu.
Bendrauju ir profesiškai, ir asmeniškai, kiek turiu laiko
ir galimybių. Dabar, kai po truputį rankos tampa laisvesnės, mielai
daugiau koncertuočiau ir kituose miestuose.
– Kokią patirtį įgijote
gyvendama JAV, kokie didžiausi Jūsų kaip pianistės pasiekimai
šioje šalyje? Ar nesinori kartais į viską spjauti ir
grįžti į Lietuvą?
– Spjauti nėra į ką, nes turiu normalias, geras sąlygas
auginti šeimą, o grįžti norisi visada. Mano pusė širdies
yra Lietuvoje, kaip ir daugelio mūsų, emigrantų, – ir nieko čia
nepadarysi. Per čia praleistus 15 metų, mano ,,traukinys”
Lietuvoje seniai nuvažiavo. Labai daug kas pasikeitė per tą laiką.
Darbą, manau, kad ten turėčiau, bet įsigyti būstą ir susikurti
normalias sąlygas gyvenimui sau ir vaikams – kol kas nerealu. Kas
nepasikeitė – tai mano nostalgija, kuri, deja, auga metams
bėgant, ir ilgesys žmonėms, kuriuos labai myliu. Ten mano patys
artimiausieji – giminės ir draugai.
Atvykau į JAV laimėjusi žalią kortelę ir planavau grįžti į
Lietuvą, gavusi JAV pilietybę, bet viskas išėjo kitaip. Taigi
jokių pasiekimų ir tikslų sau užsibrėžusi nebuvau, mano tikslas buvo
pabaigti magistrantūros ir atlikėjiškos doktorantūros studijas
Lietuvoje, nes iki šiol tikiu, kad pas mus meno specialistus
paruošia daug geriau. Taigi tą ir pasiekiau, skraidydama pirmyn
atgal per Atlantą. Dėstymo darbas, kad ir solidžiose įstaigose, manęs
labai nevilioja. Gal dar ne laikas? Džiaugiuosi, kad turiu profesiją,
kuri yra gana ,,internacionalinė” ir visada galėsiu ne tik
išsimaitinti, bet ir suteikti žmonėms malonių minučių.
– Ar kvietimų koncertuoti netrūksta?
– Kaip ir minėjau, esu atvira pakvietimams. Mielai talkinu
solistams iš Lietuvos, man tai visada malonu. Kol kas kaip
daigas iš po sniego aš tik pradedu
,,išlysti” po motinystės pertraukos į viešumą. Be
abejo, Boston ieškosiu ryšių ir su amerikiečiais
profesionalais.
– Ne paslaptis, kad publika,
ateinanti klausytis koncerto, labai skirtinga. Ar pianistas jaučia
publiką? Kokiai publikai maloniausia groti?
– Negalėčiau pasakyti, kad kada nors teko groti blogai publikai.
Man ryšys su klausytoju yra visada nepaprastai malonus ir
įdomus. Po koncerto prieina įvairiausi žmonės, kiekvienas savaip
paliestas, sujaudintas. Tai ir yra didžiausias atpildas, kad pavyko per
muziką pasibelsti į klausytojo jausmus.
– Koks Jūsų atliekamų kūrinių repertuaras?
– Mano koncertinė veikla savaime pakrypo į kamerinę muziką.
Iš tiesų yra labai smagu muzikuoti ne vienai. Atlikėjų
ryšys, naudojant tą pačią profesinę kalbą, yra didelis
malonumas. Didžiausią repertuarą esu sukaupusi su dainininkais. Tai
prasidėjo dar Lietuvoje, dirbant profesoriaus Virgilijaus Noreikos
klasėje. Esu koncertavusi su daugybe dainininkų, visokių balsų
savininkais, – taigi repertuaras tikrai platus. Taip pat esu
išgrojusi didelę dalį smuiko kamerinio repetuaro. Čia jau beveik
25 metus praktiškai esu „ištikima” mano
pagrindiniam partneriui Martynui Švėgždai von Bekker, su kuriuo
koncertuosime ir Čikagoje.
– Ar yra toks autorius, kurį grodama „grojate save”?
– Grodama kūrinius fortepijonui solo, kaip ir kiekvienas
atlikėjas, turėjau savo ,,arkliukus”, t. y. man neblogai
pavykstančius atlikti kūrinius. Tai buvo daugiausiai
virtuozinis-romantinis repertuaras, – Liszt, Rachmaninov,
Schumann, Chopin. Aš – nepataisoma romantikė tiek
gyvenime, tiek muzikoje. Mano vyras juokiasi iš mano pomėgio
žiūrėti Hollywood filmus, būtinai „gyvenimiškus”...
Matyt, kiekvienoje srityje geriau sekasi, kai gali rasti save tame, ką
darai. Nors šiuo metu pradėjo knietėti sugroti
šiuolaikinius kompozitorius. Labai noriu pabandyti pagroti
Phillip Glass kūrinius, žavi A. Piazza smuikui skirti
,,perliukai”.
– Po pasaulį pasklidę nemažai
pianistų iš Lietuvos, tarp jų yra tokių, kurie groja geriausiose
pasaulio salėse. Ar bendraujate su ne Lietuvoje gyvenančiais? Ar
negraužia pavydas pagalvojus, kad jie galbūt daugiau pasiekė nei Jūs?
– Su keletu pianistų bendrauju. Nė vienam iš jų nėra labai
lengva, nė vienas nesėdi ant ,,rožinio debesies”, visi dirba ir
gana sunkiai. Dauguma dėsto privačiai ar kokioje kolegijoje ir
,,prisiduria” vienu kitu koncertu. Net ir ta saujelė jaunesnės
kartos pianistų, dabar jau galinčių išeiti mokslus geriausiose
JAV aukštosiose mokyklose, vos suduria galą su galu.
Pavydas negraužia, nes žinau, kad tikrai neturiu kuo skųstis ir labai
džiaugiuosi už kiekvieną menininką, kuris garsina Lietuvos vardą. Pati
praėjau visą blaškymosi po pasaulį kelią ir nekuriu jokių
iliuzijų dėl kitų laimės, nes žinau, kaip tai sunku. Tik duok, Dieve,
kam nors sėkmės ,,prasimušti” šitoje geležinėje
muzikantų rinkoje, kur perfekcionistai azijiečiai ir geriausios
mokyklos atstovai – emigrantai iš Rusijos akylai stebi
kiekvieną atsilaisvinančią vietelę. Mums, lietuviams, reikia labai
pasistengti, kad apie mus išgirstų.
– Ar užsiimate pedagogine veikla? Jei taip, ar esate patenkinta savo – mokytojos – darbu?
– Visą savo buvimo Amerikoje laiką, su trumpomis pertraukomis,
dėsčiau privačiai. Tai yra visai neblogas uždarbis, vaikai visuomet yra
žavūs, juos lydi geros emocijos. Be to žinau, kad tą dariau gerai, nes
būti bloga mokytoja nemoku. Kad tai būtų mano gyvenimo aistra, negaliu
teigti.
Atsikrausčius į Boston, mokinių neturiu, nors vietiniai
,,atakuoja”, prašosi į mokslus. Jaučiu, kartais reikia
sustoti daryti tai, ką visada darei ir duoti sau truputį laiko. Namie
nedykaduoniauju, manau, galiu leisti sau tą pertrauką. Pedagogika
tikrai nėra mano svajonė, bet jeigu reikia, dirbu labai gerai.
– Ar palaikote ryšius su Lietuva? Ar ilgitės Lietuvos ir gimtojo miesto?
– Oi, gal nebesigraudenkim. Beveik kasdien kalbuosi su
namiškiais Kaune, kartais susisiekiu su draugais Vilniuje,
anksčiau važinėdavau į Lietuvą kas vasarą. Šiemet planuoju
važiuoti – reikia pakrikštyti Andriuką ir Norą, o ir
diedukas dar mažosios nematė, tik mano mama buvo apsilankiusi vasarą.
Jeigu ne aš, tai pas mus kas nors atvažiuoja, o atsikraustę į Boston dažnai sulaukiame užklystančių svečių.
– Į šį projektą Jus
pakvietė M. Švėgžda von Bekker. Kas Jus paskatino jame
dalyvauti? O kituose projektuose ar esate dalyvavusi?
– Su Martynu esame draugai ir muzikiniai partneriai nuo mokyklos
laikų. Manęs daug ir skatinti nereikėjo. Nuostabus likimo
akibrokštas atsiuntė jį metams stažuotis į Boston. Mes
,,klajojome” po pasaulį gana ilgai, kol galų gale čia vėl
susitikome. Labai gaila, kad taip trumpam, tad džiaugiamės kiekviena
proga kartu pamuzikuoti.
– Kokius kūrinius atliksite ir kodėl pasirinkote būtent tuos kūrinius?
– Atliksime daugiau pramoginio žanro kūrinius, nes tą
diktuoja koncerto struktūra. Grosime pakaitomis su šokėjų
pasirodymais, taigi su rimtomis sonatomis atvažiuosime kitą kartą...
Šįkart bus populiarūs, romantiniai, gal net ispaniški
– aistringi kūriniai. Jie visi jau „laiko
patikrinti”.
Labai įdomu yra groti kažkokį kūrinį po daugelio metų. Muzika ta pati,
bet mes jau kitokie, ir ji skamba visiškai naujai... Grosime su
dideliu džiaugsmu ir meile, kurią norime perteikti Jums, mūsų
klausytojai.
– Ačiū už pokalbį ir iki susitikimo koncerte.
Kalbino
Laima Apanavičienė