seima
Andrius, Maria, Nora, Gintė, Remis Bistrai. Nuotraukos iš šeimyninio albumo

Koncertai emigracijoje – dažniausiai tai atgaiva sielai

Šiandien skaitytojams siūlome pasikalbėjimą su dar viena Lietuvos meno žvaigždžių koncerto Čikagoje dalyve pianiste Ginte Čepinskaite-Bistras.

 – Čikagos muzikos mylėtojai dar mena Gintę Čepinskaitę. Ar laukiate susitikimo su Čikagos žiūrovu?

– Iš tiesų visada mielai grįžtu į Čikagą. Labai myliu šį miestą ir branginu savo prisiminimus, susijusius su juo. Pragyvenus ilgėliau kituose JAV miestuose, patyriau, kad vis dėlto gyvendama Čikagoje, jaučiausi arčiausiai Lietuvos.

Mano klausytojai Čikagoje, kuriems teko koncertuoti, daugiausia buvo mūsų tautiečiai: skirtingų kartų, skirtingų likimų, bet vienodai draugiški ir jautrūs muzikai. Nepaisant, kiek laiko esame ,,anapus balos”, ir kokiais būdais čia atsiradome, ką veikiame, mus visus jungia tas pats ilgesys ir noras pabūti drauge, tarp savų. Koncertai emigracijoje – dažniausiai tai atgaiva sielai ir proga praleisti laiką lietuviškoje draugijoje.

– Kas naujo Jūsų asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime nutiko per tuos nesimatymo su čikagiečiais metus?

– Iš Čikagos 2002-aisiais ,,nutekėjau” į Cleveland (ne taip jau ir toli), kur praleidau 3 laimingus metus. Čia gimė mūsų pirmi du vaikai – dabar jau septynmetė Maria ir penkiametis Andrius.

Vyrui Remiui pakeitus darbą, persikraustėme į Atlantą, kur atsidūrėme visai ,,nestandartinėje” lietuvių bendruomenėje. Joje daugiausia – neseniai atvažiavę mokintis ar dirbti tautiečiai, bendraujantys kaip didelė šeima.

Palikome namažai puikių draugų ir Čikagoje, ir Cleveland, ir Atlanta.

Jau Cleveland, o po to ir Atlanta pradėjau rengti ,,namų koncertus”, pasikviesdavau kolegą dainininką ar smuikininką. Susirinkdavo tikrai gausi publika. Surengdavau po porą pasirodymų per metus, visi jų laukdavo. Pas mane svečiavosi ir čikagietės, mano draugės dainininkės Lijana Kopūstaitė-Pauletti, Genutė Bigenytė, Nijolė Penikaitė, artistai iš Lietuvos, – Martynas Švėgžda von Bekker, Skaidra Jančaitė. Aš jiems akompanuodavau. Buvo malonu pabendrauti su seniai matytais kolegomis ir kartu palaikyti muzikinę formą.

Su Lijana, jos viešnagės metu, ,,įsigudrinome” net įrašyti kompaktinę plokštelę.

Įsimintinas buvo mano mielos draugės, puikios pianistės, dabar gyvenančios Santa Barbara, CA, Eglės Janulevičiūtės rečitalis.

Vaikai buvo maži, keliauti daug negalėjau, bet prieš pusantrų metų išsprukau kelioms dienoms į Čikagą, kur su Genute Bigenyte suruošėme koncertą.

Jau antri metai (vėlgi, dėl vyro darbovietės pasikeitimo) gyvename Boston priemiestyje. Čia gimė mūsų pagrandukė Nora, kuriai neseniai suėjo metukai. Boston mane greitai susirado vietos lietuviai muzikantai ir jau teko koncertuoti. Žodžiu, kažkas vis po truputį vyksta, nors ,,nekunkuliuoja”, bet man kol kas to ir nereikia.

– Kaip suderinate mamos ir pianistės pareigas?

– Pasakysiu labai trumpai – nesuderinu. Per šešerius metus gimė trys vaikai. Nesu ,,super” mama ir nesistengiu ja būti. Tai buvo mano motinystės metai, ir mano karjera turėjo palaukti. Tik dabar pradedu vėl sukti kūrybine linkme. Ačiū Dievui, kad iš muzikantų tėvų paveldėjau gerus genus ir mano pianistės ,,sportinė” forma atsistato per keletą valandų net negrojus ilgą laiką.

– Ar bendraujate su Rytinio pakraščio Lietuvių Bendruomene?

– Esu čia dar gana neseniai, bet kadangi aš be lietuvių kaip be vandens, tai ryšių ieškau pati ir surandu. Bendrauju ir profesiškai, ir asmeniškai, kiek turiu laiko ir galimybių. Dabar, kai po truputį rankos tampa laisvesnės, mielai daugiau koncertuočiau ir kituose miestuose.

– Kokią patirtį įgijote gyvendama JAV, kokie didžiausi Jūsų kaip pianistės pasiekimai šioje šalyje? Ar nesinori kartais į viską spjauti ir grįžti į Lietuvą?

 – Spjauti nėra į ką, nes turiu normalias, geras sąlygas auginti šeimą, o grįžti norisi visada. Mano pusė širdies yra Lietuvoje, kaip ir daugelio mūsų, emigrantų, – ir nieko čia nepadarysi. Per čia praleistus 15 metų, mano ,,traukinys” Lietuvoje seniai nuvažiavo. Labai daug kas pasikeitė per tą laiką. Darbą, manau, kad ten turėčiau, bet įsigyti būstą ir susikurti normalias sąlygas gyvenimui sau ir vaikams – kol kas nerealu. Kas nepasikeitė – tai mano nostalgija, kuri, deja, auga metams bėgant, ir ilgesys žmonėms, kuriuos labai myliu. Ten mano patys artimiausieji – giminės ir draugai.

 Atvykau į JAV laimėjusi žalią kortelę ir planavau grįžti į Lietuvą, gavusi JAV pilietybę, bet viskas išėjo kitaip. Taigi jokių pasiekimų ir tikslų sau užsibrėžusi nebuvau, mano tikslas buvo pabaigti magistrantūros ir atlikėjiškos doktorantūros studijas Lietuvoje, nes iki šiol tikiu, kad pas mus meno specialistus paruošia daug geriau. Taigi tą ir pasiekiau, skraidydama pirmyn atgal per Atlantą. Dėstymo darbas, kad ir solidžiose įstaigose, manęs labai nevilioja. Gal dar ne laikas? Džiaugiuosi, kad turiu profesiją, kuri yra gana ,,internacionalinė” ir visada galėsiu ne tik išsimaitinti, bet ir suteikti žmonėms malonių minučių.

– Ar kvietimų koncertuoti netrūksta?

– Kaip ir minėjau, esu atvira pakvietimams. Mielai talkinu solistams iš Lietuvos, man tai visada malonu. Kol kas kaip daigas iš po sniego aš tik pradedu ,,išlysti” po motinystės pertraukos į viešumą. Be abejo, Boston ieškosiu ryšių ir su amerikiečiais profesionalais.

– Ne paslaptis, kad publika, ateinanti klausytis koncerto, labai skirtinga. Ar pianistas jaučia publiką? Kokiai publikai maloniausia groti?

– Negalėčiau pasakyti, kad kada nors teko groti blogai publikai. Man ryšys su klausytoju yra visada nepaprastai malonus ir įdomus. Po koncerto prieina įvairiausi žmonės, kiekvienas savaip paliestas, sujaudintas. Tai ir yra didžiausias atpildas, kad pavyko per muziką pasibelsti į klausytojo jausmus.

– Koks Jūsų atliekamų kūrinių repertuaras?

– Mano koncertinė veikla savaime pakrypo į kamerinę muziką. Iš tiesų yra labai smagu muzikuoti ne vienai. Atlikėjų ryšys, naudojant tą pačią profesinę kalbą, yra didelis malonumas. Didžiausią repertuarą esu sukaupusi su dainininkais. Tai prasidėjo dar Lietuvoje, dirbant profesoriaus Virgilijaus Noreikos klasėje. Esu koncertavusi su daugybe dainininkų, visokių balsų savininkais, – taigi repertuaras tikrai platus. Taip pat esu išgrojusi didelę dalį smuiko kamerinio repetuaro. Čia jau beveik 25 metus praktiškai esu „ištikima” mano pagrindiniam partneriui Martynui Švėgždai von Bekker, su kuriuo koncertuosime ir Čikagoje.

– Ar yra toks autorius, kurį grodama „grojate save”?

– Grodama kūrinius fortepijonui solo, kaip ir kiekvienas atlikėjas, turėjau savo ,,arkliukus”, t. y. man neblogai pavykstančius atlikti kūrinius. Tai buvo daugiausiai virtuozinis-romantinis repertuaras, – Liszt, Rachmaninov, Schumann, Chopin. Aš – nepataisoma romantikė tiek gyvenime, tiek muzikoje. Mano vyras juokiasi iš mano pomėgio žiūrėti Hollywood filmus, būtinai „gyvenimiškus”...

Matyt, kiekvienoje srityje geriau sekasi, kai gali rasti save tame, ką darai. Nors šiuo metu pradėjo knietėti sugroti šiuolaikinius kompozitorius. Labai noriu pabandyti pagroti Phillip Glass kūrinius, žavi A. Piazza smuikui skirti ,,perliukai”.

– Po pasaulį pasklidę nemažai pianistų iš Lietuvos, tarp jų yra tokių, kurie groja geriausiose pasaulio salėse. Ar bendraujate su ne Lietuvoje gyvenančiais? Ar negraužia pavydas pagalvojus, kad jie galbūt daugiau pasiekė nei Jūs?

– Su keletu pianistų bendrauju. Nė vienam iš jų nėra labai lengva, nė vienas nesėdi ant ,,rožinio debesies”, visi dirba ir gana sunkiai. Dauguma dėsto privačiai ar kokioje kolegijoje ir ,,prisiduria” vienu kitu koncertu. Net ir ta saujelė jaunesnės kartos pianistų, dabar jau galinčių išeiti mokslus geriausiose JAV aukštosiose mokyklose, vos suduria galą su galu.

Pavydas negraužia, nes žinau, kad tikrai neturiu kuo skųstis ir labai džiaugiuosi už kiekvieną menininką, kuris garsina Lietuvos vardą. Pati praėjau visą blaškymosi po pasaulį kelią ir nekuriu jokių iliuzijų dėl kitų laimės, nes žinau, kaip tai sunku. Tik duok, Dieve, kam nors sėkmės ,,prasimušti” šitoje geležinėje muzikantų rinkoje, kur perfekcionistai azijiečiai ir geriausios mokyklos atstovai – emigrantai iš Rusijos akylai stebi kiekvieną atsilaisvinančią vietelę. Mums, lietuviams, reikia labai pasistengti, kad apie mus išgirstų.

– Ar užsiimate pedagogine veikla? Jei taip, ar esate patenkinta savo – mokytojos – darbu?

– Visą savo buvimo Amerikoje laiką, su trumpomis pertraukomis, dėsčiau privačiai. Tai yra visai neblogas uždarbis, vaikai visuomet yra žavūs, juos lydi geros emocijos. Be to žinau, kad tą dariau gerai, nes būti bloga mokytoja nemoku. Kad tai būtų mano gyvenimo aistra, negaliu teigti.

Atsikrausčius į Boston, mokinių neturiu, nors vietiniai ,,atakuoja”, prašosi į mokslus. Jaučiu, kartais reikia sustoti daryti tai, ką visada darei ir duoti sau truputį laiko. Namie nedykaduoniauju, manau, galiu leisti sau tą pertrauką. Pedagogika tikrai nėra mano svajonė, bet jeigu reikia, dirbu labai gerai.

– Ar palaikote ryšius su Lietuva? Ar ilgitės Lietuvos ir gimtojo miesto?

– Oi, gal nebesigraudenkim. Beveik kasdien kalbuosi su namiškiais Kaune, kartais susisiekiu su draugais Vilniuje, anksčiau važinėdavau į Lietuvą kas vasarą. Šiemet planuoju važiuoti – reikia pakrikštyti Andriuką ir Norą, o ir diedukas dar mažosios nematė, tik mano mama buvo apsilankiusi vasarą.

Jeigu ne aš, tai pas mus kas nors atvažiuoja, o atsikraustę į Boston dažnai sulaukiame užklystančių svečių.

– Į šį projektą Jus pakvietė M. Švėgžda von Bekker. Kas Jus paskatino jame dalyvauti? O kituose projektuose ar esate dalyvavusi?

– Su Martynu esame draugai ir muzikiniai partneriai nuo mokyklos laikų. Manęs daug ir skatinti nereikėjo. Nuostabus likimo akibrokštas atsiuntė jį metams stažuotis į Boston. Mes ,,klajojome” po pasaulį gana ilgai, kol galų gale čia vėl susitikome. Labai gaila, kad taip trumpam, tad džiaugiamės kiekviena proga kartu pamuzikuoti.

– Kokius kūrinius atliksite ir kodėl pasirinkote būtent tuos kūrinius?

 – Atliksime daugiau pramoginio žanro kūrinius, nes tą diktuoja koncerto struktūra. Grosime pakaitomis su šokėjų pasirodymais, taigi su rimtomis sonatomis atvažiuosime kitą kartą... Šįkart bus populiarūs, romantiniai, gal net ispaniški – aistringi kūriniai. Jie visi jau „laiko patikrinti”.
Labai įdomu yra groti kažkokį kūrinį po daugelio metų. Muzika ta pati, bet mes jau kitokie, ir ji skamba visiškai naujai... Grosime su dideliu džiaugsmu ir meile, kurią norime perteikti Jums, mūsų klausytojai.

– Ačiū už pokalbį ir iki susitikimo koncerte.

Kalbino
Laima Apanavičienė

family