Papildant R. Narušienės straipsnį
LIGIJA TAUKUVIENĖ
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (toliau – PLB) valdybos
pirmininkės dr. Reginos Narušienės pranešime, kurį ji
skaitė š. m. sausio 28 d. Politiniame savaitgalyje
„Lietuva, Tėvyne mūsų” (rengėjas – JAV lietuvių
visuomeninis komitetas už dvigubą pilietybę, toliau – Komitetas),
paskelbtame ,,Drauge” (2012 m. vasario 9 d.) ir ,,Čikagos
aide” (nr. 6), nepaminėtas svarbus faktas – kaip Lietuvos
Respublikos Pilietybės įstatyme atsirado pataisos dėl dvigubos
pilietybės LR pilietybę išlaikant tiems, kurie emigravo po 1990
m. kovo 11 d. ir po to priėmė svetimo krašto pilietybę nuo 2003
m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d. (Beje, įstatymo pataisos
neretai dar vadinamos ,,Lydekos” vardu, mat šio įstatymo
projektą pateikė Seimo narys Arminas Lydeka.)
Ne pirmus metus dalyvaudama, organizuodama ar rengdama kartu su kitais
Komiteto nariais įvairias akcijas, noriu papildyti minėtą dr.
Narušienės pranešimą.
Pilietybės įstatymo pataisos trečiabangiams – jų pačių pastangų vaisius
Kai išeivija jau buvo ,,aprūpinta” dviguba pilietybe,
kitoje įstatymo pusėje liko trečiabangiai. Paaiškėjus, kokias
galimybes turi JAV piliečiai, kai ne vienam tautiečiui atėjo laikas
priimti JAV pilietybę (tai susiję su vaikų ar jaunų žmonių mokslui
skirtomis lengvatomis, darbo pasirinkimu), trečiabangiai rimtai
susirūpino – kuo mes blogesni už antrabangius, ypač
,,ekonominius” pirmosios bangos lietuvius, kurių didelė dalis
susiliejo, ištirpo tautų katile – jie nebekalba protėvių
kalba, o patiekalus – kugelį, cepelinus, kopūstus su dešra
– vadina ,,lietuviškais” ir jais neretai
vaišinasi ypatingų lietuviškų tautinių švenčių
proga.
Tautiečiai sujudo. Dvi moterys, kurios tuo metu dirbo dienraščio
,,Draugas” redakcijoje, Daiva Guzelytė-Švabienė ir Dalia
Badarienė ėmėsi veikti. Jau 2000 m. spalio mėn. 5 d. buvo
išsiųstas kreipimasis į Lietuvos Vyriausybę, Seimo narius,
Prezidentūrą ir t. t. Atsakymo – jokio. Mirtina tyla.
2001 m. sausio 18 d. buvo išsiųstas antras laiškas, į
kurį atsakė keli Seimo nariai. Štai kelios ištraukos
iš antrojo laiško LR Seimo nariams: ,,Su didele viltimi
ir nerimu laukėme LR Seimo rinkimų, tikėdami, jog pagaliau prie mūsų
Tėvynės vairo stos jaunesni, ryžtingoms permainoms pasirengę,
naujoviško mąstymo politikai.(...) Džiaugiamės tuo ir tikime,
jog Jūs padėsite Lietuvai pasveikti nuo apgaulės, abejingumo, skurdo ir
nepriteklių. Tikime, jog ateis diena, kai pagaliau atsigaus valstybės
ekonomika, žemės ūkis, kai nebegirdėsime savo artimųjų nusiskundimų
blogėjančiu gyvenimu, kai neatsiras norinčių palikti savo gimtąjį
kraštą ir vykti ieškoti duonos svetur.
Visa tai bus. Tačiau šiandien mus, po pasaulį
išsibarsčiusius Lietuvos piliečius, neramina tai, kad netobulų
įstatymų pasekoje mūsų valstybėje gali ženkliai sumažėti lietuvių, nes,
priėmus kitos valstybės pilietybę, mes ir mūsų vaikai
automatiškai, nepaliekant apsisprendimo teisės, prarandame
Lietuvos pilietybę. Ar ne per lengvai Lietuva
‘nurašo’ savo žmones? Ar po kokių penkerių metų,
atėjus naujai valdžiai, nereikės taisyti įstatymų, už mokesčių mokėtojų
pinigus steigti naujų tarnybų, kurios dirbs Lietuvos pilietybės
atstatymo darbus? Lietuvai vis plačiau atveriant vartus į Vakarus,
rengiantis tapti Europos Sąjungos bei NATO nare, mūsų tautiečių
pasaulinis ‘maišymasis’ dar pagyvės.
(...) Gimę ir augę melu ir skambiais žodžiais vainikuotame
‘raudonajame rojuje’, džiaugėmės, kai Lietuva atgavo
nepriklausomybę, didžiavomės, kad esame laisvos valstybės piliečiai,
kaip ir mūsų senoliai, pasakojome savo vaikams, kas yra Tėvynė. Deja,
Lietuvos ekonominė situacija privertė trauktis. Įsikūrus Amerikoje, nė
akimirkai neapleido mintis, kad grįšime, vis tiek kada nors
grįšime... Tą žino ir mūsų vaikai, mielai leidžiantys vasaras
Lietuvoje ir svajojantys, pabaigę mokslus, sugrįžti (juk,
išvykstant iš Lietuvos, jų neklausėme – nori jie to
ar ne), kuriantys ateities planus, kuriuose Lietuva – ne
paskutinėje vietoje. Džiugu ir neramu dėl to. Kaip jiems turėsime
paaiškinti, kad tėvynė, kuria jie pabrėžtinai didžiavosi, jų
nebenori? (...) Ką daryti su mūsų atžalomis, kurioms šventas
žodis ‘Tėvynė’ gali virsti tik žodžiu, ar jie ateityje
nevadins savęs ‘prarastąja karta’, išduota ne
tarybinių ‘draugų’, o savų – lietuvių? Ar jiems taip
pat bus pasirinkimo laisvė?”
Švabienė, negalėjusi šių metų sausio mėnesį Lemont, IL,
vykusiame Politiniame savaitgalyje skaityti pranešimo,
rašo: ,,Žiūrint iš vienuolikos metų perspektyvos, galiu
tvirtai pasakyti, kad laikinai suteikti pilietybę (prezidentui
patvirtinus) valdžia leido dėl to, jog vyko rinkimai į Seimą, artėjo
derybos dėl stojimo į NATO, Europo Sąjungą. Dabar mes jiems
nereikalingi!”
Buvo surinkti ir 2001 m. vasario 27 d. į LR Seimą išsiųsti 1,269
parašai, pasisakantys už dvigubą pilietybę. Dviejų moterų
pradėtą judėjimą palaikė dr. R. Narušienė. 2001 m. balandžio 11
d. Švabienei buvo suteiktas žodis LR Seime. Kaip žinia, po
svarstymų ir balsavimų buvo priimtos dvigubos pilietybės įstatymo
pataisos ir trečiabangiams.
Peticija ,,Už Lietuvos pilietybės išlaikymą”, įgijus kitos valstybės pilietybę
Deja, deja, jau 2006 m. lapkričio 16 d. LR Konstitucinis Teismas,
vadovaujamas pirmininko Egidijaus Kūrio, išėmė ir be referendumo
(vadinasi, suklastotas) pakeitė LR Konstitucijos tekstą. Pilietybės
įstatymas buvo atšauktas, ilgiau nebegaliojo.
2006 m. susikūręs JAV lietuvių visuomeninis komitetas (toliau –
Komitetas) prelato Mykolo Krupavičiaus palaikų perlaidojimui Lietuvoje,
atlikęs garbingą misiją, savo veiklą nutaria tęsti – kovoti už
dvigubą pilietybę. Straipsniai, pokalbiai su Lietuvoje ir JAV
gyvenančiais tautiečiais, skelbiami JAV lietuvių laikraštyje
internete Biciulyste.com, tik patvirtina, kad einame teisingu keliu
– kovojame už dvigubos pilietybės LR piliečiams įteisinimą.
2008 m. balandžio mėn. pradžioje Komitetas surengė parašų
rinkimo akciją – ,,Peticija už Lietuvos Respublikos pilietybės
išlaikymą, įgijus kitos šalies pilietybę”. Surinkti
parašai, surišti į kelias knygas, buvo dr. Rimtauto
Marcinkevičiaus perduoti LR Seimui tų metų gegužės 14 d., LR
Prezidentui (Prezidento kanceliarijos registracijos Nr. 1 D–1875)
– gegužės 15 d., o Lietuvos Nacionaliniam muziejui, kuris
yra didžiausia šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo
saugykla, – gegužės 12 d. Žmonės peticijoje pasirašinėjo
ir toliau, nors buvome paskelbę, kad parašai jau įteikti.
Tokių ,,pavėlavusiųjų” susidarė mažiau nei 3,000.
Patikslindama PLB valdybos pirmininkę dėl parašų rinkimo
Lietuvoje: ,,Mes dar nebandėme rinkti parašų Lietuvoje. Tačiau
laikas sukelti savo tautą, kad tie, kurie valdo, ir patys Lietuvos
žmonės suprastų tautos žmonių galią”, pateikiu suvestinę, kurioje
pagal šalis ir valstijas apibendrinti surinkti parašai,
kurią 2008 m. gegužės 8 d. sudarė Komiteto narė, istorikė,
visuomenininkė Rūta Kuncienė. Viso internetu ir popieriuje buvo
surinkti 15,973 parašai iš: JAV – 10,252;
Lietuvos – 4,310 ir Illinois valstijos 4,251.
Beje, peticijoje pasirašė ir tuometis Lietuvos užsienio reikalų
ministras Petras Vaitiekūnas po susitikimo su JAV LB nariais Lemont,
IL, įrašydamas: ,,Dėkoju už svarbią pilietinę iniciatyvą.
2008.06.29.”
Viešėdama Lietuvoje mano tėvo Adomo Gecevičiaus apdovanojimo
,,Pasaulio teisuolio” medaliu (2008 m. gegužės 17 d.) proga, per
tris dienas popierinėse anketose surinkau apie 200
parašų. Tad galima sakyti, kad per šešias
savaites pasirašė ir 4,510 Lietuvos žmonių, gyvenančių pačioje
Lietuvoje.
Lietuvos piliečiai pasirašė iš 43 pasaulio valstybių
ir iš visų JAV valstijų. Todėl teigti, kad ,,mes dar
nebandėme rinkti parašų Lietuvoje”, kaip rašo dr.
Narušienė, yra netikslu.