Papildant R. Narušienės straipsnį


LIGIJA TAUKUVIENĖ


Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (toliau – PLB) valdybos pirmininkės dr. Reginos Narušienės pranešime, kurį ji skaitė š. m. sausio 28 d. Politiniame savaitgalyje „Lietuva, Tėvyne mūsų” (rengėjas – JAV lietuvių visuomeninis komitetas už dvigubą pilietybę, toliau – Komitetas), paskelbtame ,,Drauge” (2012 m. vasario 9 d.) ir ,,Čikagos aide” (nr. 6), nepaminėtas svarbus faktas – kaip Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatyme atsirado pataisos dėl dvigubos pilietybės LR pilietybę išlaikant tiems, kurie emigravo po 1990 m. kovo 11 d. ir po to priėmė svetimo krašto pilietybę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d. (Beje, įstatymo pataisos neretai dar vadinamos ,,Lydekos” vardu, mat šio įstatymo projektą pateikė Seimo narys Arminas Lydeka.)

Ne pirmus metus dalyvaudama, organizuodama ar rengdama kartu su kitais Komiteto nariais įvairias akcijas, noriu papildyti minėtą dr. Narušienės pranešimą.

Pilietybės įstatymo pataisos trečiabangiams – jų pačių pastangų vaisius

Kai išeivija jau buvo ,,aprūpinta” dviguba pilietybe, kitoje įstatymo pusėje liko trečiabangiai. Paaiškėjus, kokias galimybes turi JAV piliečiai, kai ne vienam tautiečiui atėjo laikas priimti JAV pilietybę (tai susiję su vaikų ar jaunų žmonių mokslui skirtomis lengvatomis, darbo pasirinkimu), trečiabangiai rimtai susirūpino – kuo mes blogesni už antrabangius, ypač ,,ekonominius” pirmosios bangos lietuvius, kurių didelė dalis susiliejo, ištirpo tautų katile – jie nebekalba protėvių kalba, o patiekalus – kugelį, cepelinus, kopūstus su dešra – vadina ,,lietuviškais” ir jais neretai vaišinasi ypatingų lietuviškų tautinių švenčių proga.

Tautiečiai sujudo. Dvi moterys, kurios tuo metu dirbo dienraščio ,,Draugas” redakcijoje, Daiva Guzelytė-Švabienė ir Dalia Badarienė ėmėsi veikti. Jau 2000 m. spalio mėn. 5 d. buvo išsiųstas kreipimasis į Lietuvos Vyriausybę, Seimo narius, Prezidentūrą ir t. t. Atsakymo – jokio. Mirtina tyla.

2001 m. sausio 18 d. buvo išsiųstas antras laiškas, į kurį atsakė keli Seimo nariai. Štai kelios ištraukos iš antrojo laiško LR Seimo nariams: ,,Su didele viltimi ir nerimu laukėme LR Seimo rinkimų, tikėdami, jog pagaliau prie mūsų Tėvynės vairo stos jaunesni, ryžtingoms permainoms pasirengę, naujoviško mąstymo politikai.(...) Džiaugiamės tuo ir tikime, jog Jūs padėsite Lietuvai pasveikti nuo apgaulės, abejingumo, skurdo ir nepriteklių. Tikime, jog ateis diena, kai pagaliau atsigaus valstybės ekonomika, žemės ūkis, kai nebegirdėsime savo artimųjų nusiskundimų blogėjančiu gyvenimu, kai neatsiras norinčių palikti savo gimtąjį kraštą ir vykti ieškoti duonos svetur.

Visa tai bus. Tačiau šiandien mus, po pasaulį išsibarsčiusius Lietuvos piliečius, neramina tai, kad netobulų įstatymų pasekoje mūsų valstybėje gali ženkliai sumažėti lietuvių, nes, priėmus kitos valstybės pilietybę, mes ir mūsų vaikai automatiškai, nepaliekant apsisprendimo teisės, prarandame Lietuvos pilietybę. Ar ne per lengvai Lietuva ‘nurašo’ savo žmones? Ar po kokių penkerių metų, atėjus naujai valdžiai, nereikės taisyti įstatymų, už mokesčių mokėtojų pinigus steigti naujų tarnybų, kurios dirbs Lietuvos pilietybės atstatymo darbus? Lietuvai vis plačiau atveriant vartus į Vakarus, rengiantis tapti Europos Sąjungos bei NATO nare, mūsų tautiečių pasaulinis ‘maišymasis’ dar pagyvės.

(...) Gimę ir augę melu ir skambiais žodžiais vainikuotame ‘raudonajame rojuje’, džiaugėmės, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, didžiavomės, kad esame laisvos valstybės piliečiai, kaip ir mūsų senoliai, pasakojome savo vaikams, kas yra Tėvynė. Deja, Lietuvos ekonominė situacija privertė trauktis. Įsikūrus Amerikoje, nė akimirkai neapleido mintis, kad grįšime, vis tiek kada nors grįšime... Tą žino ir mūsų vaikai, mielai leidžiantys vasaras Lietuvoje ir svajojantys, pabaigę mokslus, sugrįžti (juk, išvykstant iš Lietuvos, jų neklausėme – nori jie to ar ne), kuriantys ateities planus, kuriuose Lietuva – ne paskutinėje vietoje. Džiugu ir neramu dėl to. Kaip jiems turėsime paaiškinti, kad tėvynė, kuria jie pabrėžtinai didžiavosi, jų nebenori? (...) Ką daryti su mūsų atžalomis, kurioms šventas žodis ‘Tėvynė’ gali virsti tik žodžiu, ar jie ateityje nevadins savęs ‘prarastąja karta’, išduota ne tarybinių ‘draugų’, o savų – lietuvių? Ar jiems taip pat bus pasirinkimo laisvė?”

Švabienė, negalėjusi šių metų sausio mėnesį Lemont, IL, vykusiame Politiniame savaitgalyje skaityti pranešimo, rašo: ,,Žiūrint iš vienuolikos metų perspektyvos, galiu tvirtai pasakyti, kad laikinai suteikti pilietybę (prezidentui patvirtinus) valdžia leido dėl to, jog vyko rinkimai į Seimą, artėjo derybos dėl stojimo į NATO, Europo Sąjungą. Dabar mes jiems nereikalingi!”

Buvo surinkti ir 2001 m. vasario 27 d. į LR Seimą išsiųsti 1,269 parašai, pasisakantys už dvigubą pilietybę. Dviejų moterų pradėtą judėjimą palaikė dr. R. Narušienė. 2001 m. balandžio 11 d. Švabienei buvo suteiktas žodis LR Seime. Kaip žinia, po svarstymų ir balsavimų buvo priimtos dvigubos pilietybės įstatymo pataisos ir trečiabangiams.

Peticija ,,Už Lietuvos pilietybės išlaikymą”, įgijus kitos valstybės pilietybę

Deja, deja, jau 2006 m. lapkričio 16 d. LR Konstitucinis Teismas, vadovaujamas pirmininko Egidijaus Kūrio, išėmė ir be referendumo (vadinasi, suklastotas) pakeitė LR Konstitucijos tekstą. Pilietybės įstatymas buvo atšauktas, ilgiau nebegaliojo.

2006 m. susikūręs JAV lietuvių visuomeninis komitetas (toliau – Komitetas) prelato Mykolo Krupavičiaus palaikų perlaidojimui Lietuvoje, atlikęs garbingą misiją, savo veiklą nutaria tęsti – kovoti už dvigubą pilietybę. Straipsniai, pokalbiai su Lietuvoje ir JAV gyvenančiais tautiečiais, skelbiami JAV lietuvių laikraštyje internete Biciulyste.com, tik patvirtina, kad einame teisingu keliu – kovojame už dvigubos pilietybės LR piliečiams įteisinimą.

2008 m. balandžio mėn. pradžioje Komitetas surengė parašų rinkimo akciją – ,,Peticija už Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, įgijus kitos šalies pilietybę”. Surinkti parašai, surišti į kelias knygas, buvo dr. Rimtauto Marcinkevičiaus perduoti LR Seimui tų metų gegužės 14 d., LR Prezidentui (Prezidento kanceliarijos registracijos Nr. 1 D–1875) – gegužės 15 d., o Lietuvos Nacionaliniam muziejui, kuris yra didžiausia šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla, – gegužės 12 d. Žmonės peticijoje pasirašinėjo ir toliau, nors buvome paskelbę, kad parašai jau įteikti. Tokių ,,pavėlavusiųjų” susidarė mažiau nei 3,000.

Patikslindama PLB valdybos pirmininkę dėl parašų rinkimo Lietuvoje: ,,Mes dar nebandėme rinkti parašų Lietuvoje. Tačiau laikas sukelti savo tautą, kad tie, kurie valdo, ir patys Lietuvos žmonės suprastų tautos žmonių galią”, pateikiu suvestinę, kurioje pagal šalis ir valstijas apibendrinti surinkti parašai, kurią 2008 m. gegužės 8 d. sudarė Komiteto narė, istorikė, visuomenininkė Rūta Kuncienė. Viso internetu ir popieriuje buvo surinkti 15,973 parašai iš:  JAV – 10,252; Lietuvos – 4,310 ir Illinois valstijos 4,251.

Beje, peticijoje pasirašė ir tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas po susitikimo su JAV LB nariais Lemont, IL, įrašydamas: ,,Dėkoju už svarbią pilietinę iniciatyvą. 2008.06.29.”

Viešėdama Lietuvoje mano tėvo Adomo Gecevičiaus apdovanojimo ,,Pasaulio teisuolio” medaliu (2008 m. gegužės 17 d.) proga, per tris dienas popierinėse anketose surinkau apie 200 parašų. Tad galima sakyti, kad per šešias savaites pasirašė ir 4,510 Lietuvos žmonių, gyvenančių pačioje Lietuvoje.

Lietuvos piliečiai pasirašė iš 43 pasaulio valstybių ir iš visų JAV valstijų. Todėl teigti, kad ,,mes dar nebandėme rinkti parašų Lietuvoje”, kaip rašo dr. Narušienė, yra netikslu.