Aukščiau bambos neiššoksi!

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Šią patarlę daug kartų girdėjau dar vaikystėje. Tuo laiku dar nesupratau jos perkeltinės prasmės, bet ji liko mano atmintyje visam laikui. Tačiau jos negirdėjo, o jei girdėjo, to patarimo sau neprisitaikė milijonai amerikiečių, kurie tiek prasiskolino, kad savo skolose skęsta. Nuo jų nėra toli atsilikusios finansinės institucijos. Kiti sako, kad tos institucijos visam tam skolų antsvoriui vadovavo, nes tikėjosi greito pralobimo. Nors tokiam neatsakingam gyvenimo stiliui galo dar nematyti, Amerikos valdžia, padedama atsakingų piliečių sukauptų pinigų, jau paskyrė milijardus dolerių susidariusią padėtį gelbėti. Visa tai iš tolo stebėdamas vis galvojau, kad tai manęs neliečia, nes gyvenu atsakingai ir skolininku nesu. Pasirodo, kad visas kraštas yra tame pačiame skęstančiame laive. Gal valdžios pastangos tą didelę skylę skęstančiame laive užlopant bus sėkmingos, bet reikėtų užsidėti nuo skendimo apsaugojančią liemenę ir dairytis artimiausio kranto.

Šia besirutuliojančia ekonomine krize domisi ir psichologai. Žurnalas ,,Monitor on Psychology” praėjusių metų liepos mėn. numeryje bent prabėgomis apžvelgė galimas psichologines priežastis, kodėl amerikiečai išleidžia daugiau negu uždirba. Tą straipsnį atidėjau į šalį ateičiai, o ta ateitis – jau čia. Esant krizėje susidaro proga peržiūrėti išlaidumo įpročius ir daryti atitinkamas išvadas. JAV Komercijos departamento žiniomis, nuo 1982 metų, kada kasmet amerikiečiai vidutiniškai susitaupydavo 11 proc. savo uždarbio, santaupų vidurkis vis mažėjo. Dabar santaupų vidurkis nukrito žemiau nulio. Bankrutavimo atvejų vis daugėja ir dažnėja.

Paskutiniais mėnesiais Amerikos psichologų sąjunga sulaukė daugiau užklausimų apie finansinius reikalus iš įvairių žiniasklaidų negu kokiu kitu klausimu. Tyrinėtojai teigia, kad dėl didėjančio išlaidumo kalti nauji reklamos būdai ir vis didėjantis vartotojų apetitas (konsumerizmas). ,,Kada tik užeina noras, mes turime progą impulsyviai elgtis, ir tai tampa didesne pagunda negu bet kada praeityje”, – teigia psichologas Stuart Vyse, knygos ,,Going Broke: Why Americans Can’t Hold On To Their Money” autorius. ,,Yra tiesiog natūralu, kad turime sunkumų su savo skolomis.”

Florida valstijos universiteto profesorius Roy Baumeister galvoja, kad kaltininkas gali būti perdėtas spaudimas save kontroliuoti. Jis susivaldymą palygina su nuo užsitęsusios mankštos pavargusiais raumenimis. Kovojant su iš visų pusių kylančiomis pagundomis, žmonės gali save išvarginti. Esant tokios būklės, sumažėja atsparumas. ,,Kai esi apsuptas daug kitų reikalavimų bei spaudimo, kai esi įtampoje, stengiesi pasivyti terminus, dorojiesi su tarpasmeniniais sunkumais – kyla galimybė daugiau išlaidauti.”

Kredito kortelės tą išlaidumą tik skatina, teigia Los Angeles psichologas James Gottfurcht, knygos ,,Blueprint for Success” autorius. Iki 1978 metų, kada buvo panaikintas kredito kortelių reguliavimas, tik pasiturintieji galėdavo jas gauti. Šiais laikais kredito kortelių bendrovės dar gimnazijoje esančius bando prisivilioti. Tai darydami per daug dėmesio nekreipia į jų finansinę atsakomybę. Už paskolas ima aukštus procentus, bet savo klientų nemoko, kaip tas korteles atsakingai naudoti. Purdue universiteto psichologas Richard Feinberg nustatė, kad žmonės, parduotuvių languose matydami kredito kortelių lipdukus, pasidaro išlaidesni, nors kredito kortelės ir nenaudotų.

Reklamų firmos išleidžia milijonus, norėdamos sužinoti, kaip geriau savo gaminius ar paslaugas parduoti. Iki maždaug 1970 dešimtmečio mūsų gyvenamosios vietos – butai, namai – mums teikė tam tikrą užuovėją nuo išlaidumo. Žinovų manymu, visa tai pasikeitė nuo 1976 m., kai ,,L.L. Bean” katalogo parduotuvė įvedė nieko nekainuojančius telefonus, įgalinančius pirkėjus prekes užsisakyti telefonu. Netrukus prie to prisidėjo televizijos apsipirkimo tinklai. Šiomis dienomis interneto pagalba galima savo uždirbtus pinigus išleisti neišėjus iš namų ar net darbovietėje juos užsidirbant.

Seniau reklamas matydavome laikraščiuose ir žurnaluose. Dabar jų pilna visur – lėktuvuose, ant autobusų, tualetuose, net ant servetėlių restoranuose. Beliko mažai vietų, kur akis neužkliūva už reklamų. Liūdniausia, kad reklamos pasiekia savo tikslą ir pirkėjus tiesiog stumia prasiskolinti, o prasiskolinus veda į nelaimes. Finansiniai sunkumai yra didžiausia vedybinių nesutarimų priežastis. Rūpestis dėl skolų gali didinti įtampą ir stumti į depresiją. Vyse galvoja, kad psichologai turi progą padėti žmonėms jiems priimant atsakingus finansinius sprendimus ir padėti išvengti reklamų keliamų pagundų. Prieš daugelį metų aš su ironija rašiau, kad pramoniniai, reklamų firmoms dirbantys psichologai stengiasi pirkėjams įpiršti įvairias, nebūtinai reikalingas prekes ar paslaugas. Tuo pačiu metu klinikiniai psichologai rankoves atsiraitoję stengėsi savo pacientus mokyti, kaip viso to išvengti ar bent sumažinti iš to išplaukiančias neigiamas pasekmes.

Tas pats Vyse pastebi, kad žmonės šiomis dienomis turi daugiau visokio turto negu ankstesnės kartos, bet daugelis jų yra nelaimingi. Toliau jis teigia, kad psichologai gali būti dalimi sąjūdžio, kuris stengiasi atsispirti didėjančiai komercializmo įtakai. Dabar išgyvenama ekonominė suirutė Amerikoje, jeigu greitai bus sutvarkyta, mažai prisidės prie jau esamų ir giliai įsišaknijusių įpročių pakeitimo. Tačiau jeigu ekonominė krizė, kiek apvaldyta ar sušvelninta, tęstųsi bent keliolika metų ar net visą kartą, tik tada susidarytų geros sąlygos žmonėms prieiti prie išvados, kad aukščiau bambos neiššoksi.