Kalbėti lietuviškai – tai dar nereiškia būti lietuviu
Pedagogei, ilgametei Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos Čikagoje mokytojai ir
inspektorei, JAV LB Švietimo tarybos ir PLB Švietimo
komisijos pirmininkei Reginai Kučienei paskirta JAV LB Švietimo
tarybos 2008 m. Švietimo premija, kuri vasario 22 d. bus įteikta
Vasario 16-osios minėjimo metu Pasaulio lietuvių centre Lemonte.
Premijos mecenatas – Lietuvių Fondas. Skaitytojams siūlome
pokalbį su Švietimo premijos laureate Regina Kučiene.
– Kaip sutikote žinią apie premijos paskyrimą?
– Žinia
mane labai nustebino. Jau aštuoneri metai, kai nebedalyvauju
lietuviškoje veikloje, atrodo, kad visi jau ir pamiršę
buvo. Ir štai, išgirsti žinią, kad Tau skiriama premija.
Žinia mane labai paveikė.
– Buvo smagu?
– Labai
smagu. O dar smagiau tapo, kai sužinojau, jog visos mokyklų vedėjos, su
kuriomis man teko laimė dirbti, taip gražiai įvertino mano darbą ir
taip gausiai pristatė mane šiai premijai gauti (apie tai man
pranešė dabartinė JAV LB Švietimo tarybos pirmininkė
Daiva Navickienė). Tikrai smagiai pasijaučiau, atjaunėjau (juokiasi).
– Kiek metų atidavėte lituanistiniam švietimui?
–
Neskaitant darbo K. Donelaičio mokykloje 12 metų dirbau JAV LB
Krašto valdyboje Švietimo tarybos pirmininke ir 6 metus
Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje Švietimo komisijos pirmininke.
Man teko laimė dirbti su trimis JAV LB Krašto valdybos
(JAV LB KV) pirmininkais – dr. Antanu Razma, Vytautu Maciūnu ir
Regina Narušiene. Neužteko to, mane ,,pasigavo” Vytautas
Kamantas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pirmininkas. Tad vienu
metu ,,sėdėjau ant dviejų kėdžių” – R. Narušienė
manęs nepaleido, nes taip greit negalėjo rasti žmogaus, kuris mane
pakeistų. Jam atsiradus, likau dirbti PLB ir kartu pradėjau redaguoti
,,Pasaulio lietuvį”. Darbas buvo labai įdomus ir įvairus.
– Kaip Jūs, pati būdama ne pedagogė, pasirinkote mokytojos kelią?
– Tikra tiesa, aš mokiausi verslo, maniau, kad persikėlus iš Nebraska, kur gyvenome, į Čikagą eisiu dirbti į banką. Tačiau atvažiavus į Čikagą viskas apsivertė aukštyn kojom. Pradėjome leisti savo vaikus į lituanistinę mokyklą. Pamažu įsijungiau į visuomeninę veiklą mokykloje – tapau tėvų komiteto nare. Vėliau mokyklos direktorius Julius Širka pakvietė mokytojauti. Kadangi nebuvau mokytoja, reikėjo tobulintis pačiai – labai daug skaityti, kruopščiai ruoštis pamokoms. Buvau ne tik mokytoja. Per 18 mokykloje praleistų metų esu paruošusi ne vieną mokyklos metraštį. Kadangi pati dėsčiau literatūrą, pratinau mokinius aprašyti mokyklos įvykius ir tuos rašinius įdėdavome į kasmet išleidžiamus metraščius. Vaikų rašinėlius pasiūlydavome ir lietuviškai spaudai.
Taip ir užsibuvau
mokykloje, kol dr. A. Razma pakvietė į JAV LB Krašto valdybą.
Tad visas mano gyvenimas praėjo dirbant švietimo darbą.
– Su kokiomis problemomis teko susidurti dirbant švietimo srityje?
– Reikia
pasakyti, kad į JAV atvyko labai daug puikių pedagogų, kurie dar būdami
Lietuvoje dirbo mokytojais. Jie gerai suprato, ką reikia daryti. Buvo
pradėtos ruošti programos, leidžiami vadovėliai, remiantis
Lietuvos švietimo programa. Tačiau, prabėgus keletui metų tapo
aišku, kad reikia kitų vadovėlių, mat, nors ir labai stengėmės,
vaikų lietuvių kalbos žinios silpo. Aš pati, dėstydama
literatūrą, pastebėjau, kad kol mes ,,keliaudavom” per tuos
kelius, takus ir slėnius, vaikai ,,pamesdavo” turinį, nes jų
žodynas neturtingas, jiems sunku būdavo sekti mintį. Vaikai skaitydavo,
ir gerai skaitydavo, bet turinio nesuprasdavo. Tapo aišku, kad
atėjo laikas peržiūrėti mokymosi programas. Dirbdami Amerikoje mes
buvome pripratę dirbti taip, kaip mus mokė vyresnieji pedagogai –
Juozas Plačas, Juozas Masiulionis, J. Širka. Tačiau kuo toliau
bėgo metai, tuo mokinių žinios silpnėjo. Reikėjo imtis kažko naujo, kas
mokiniams būtų suprantama. Daugelis mokinių nebepajėgdavo baigti viso
mokyklos kurso. Baigdavo pradinę mokyklą ir į aukštesnes klases
nebeateidavo. O ir tėvai jiems nebepajėgė padėti. Švietimo
taryboje dirbo labai puikūs, suprantantys mokyklinius reikalus žmonės.
Atėjo ir naujoji karta – mūsų buvę mokiniai Rima Polikaitytė,
Vida Brazaitytė ir kiti, – kuri puikiai suprato ir žinojo, ko
nedavėme mokykloje mes, ko mokykloje trūko. Tad jaunoji karta kibo į
darbą – paruošė darbo knygeles, iš kurių buvo
lengviau mokytis ir kurios patiko mokiniams. Tad mums sekėsi labai
neblogai.
– Ar JAV LB Švietimo taryba skatindavo mokytojus vadovautis jos sudarytomis mokymo gairėmis?
– Mes
reikalaudavome, kad gairių būtų laikomasi. Tiesa, susilpnėjus mokinių
kalbos žinioms, jos buvo perdirbtos, tačiau vis tiek stengėmės, kad
mokinys išeitų visą programą. Reikia pasakyti, kad labai
lituanistinių mokyklų moksleivių lankomumui kenkė sportas. Mat kaip tik
šeštadieniais būdavo varžybos, ir sportuojantis vaikas
negalėdavo ateiti į mokyklą. Nenorėdami prarasti tokių mokinių mes
sudarėme sąlygas, kad toks vaikas galėtų pasiruošti
savarankiškai ir ateitų atsiskaityti už išeitą programą.
Norint pasiekti rezultatų reikia būti lankstiems. Ir reikia pasakyti,
kad kažkaip lengvai susikalbėdavome. Taip mes išlaikėme daug
mokinių, o vėliau pasirodė, kad buvome teisūs.
Stebuklas, kaip per keletą šeštadienio pamokų kažko
išmokstama. Dargi ir ne visas valandas vien kalbai atiduodavai
– kur dar šokių, muzikos pamokos, įvairiausios
šventės su puikiausiomis programomis. Ir vis tiek pajėgdavome
išeiti vadovėlį. Nežinau, kaip tie vaikai išmokdavo. Ir
turėjome labai gerų mokinių. Daugelis jų, gimę ir užaugę Amerikoje,
puikiausiai ir šiandien kalba lietuviškai. Ir tokių
buvusių mokinių turime ne vieną.
– Ar galvojote apie mokyklų ateitį, apie mokytojus?
– Taip.
Reikėjo naujų mokytojų, o kur juos gauti? Tad mes ir patys
tobulindavomės ir mūsų buvusius mokinius kviesdavome ateiti dirbti į
lituanistines mokyklas. Ruošdavome mokytojų konferencijas,
Dainavoje rengdavome studijų savaites, kviesdavomės žymius
paskaitininkus, kurie mums galėdavo padėti. Tas daroma ir dabar.
– Ar mokytojų konferencijos vykdavo tik Čikagoje?
– Pradžioje
tik Čikagoje. Į jas atvažiuodavo mokytojai iš kitų vietovių.
Mažai sulaukdavome mokytojų iš Rytinio pakraščio. Tad
Ramunės Kubiliūtės pasiūlymu suruošėme konferenciją Rytuose.
Pirmoji tokia konferencija vyko Boston (MA) lituanistinėje mokykloje,
kuriai tada vadovavo dabartinė JAV LB Švietimo tarybos
pirmininkė Daiva Navickienė. Nuo tada konferencijos ruošiamos ir
Rytiniame pakraštyje. Manau, kad ta idėja pasiteisino, nes mūsų
mokyklos išsidėsčiusios plačiai ir visus sušaukti į vieną
vietą yra sunku.
– Kaip sudarydavote programą Dainavos stovykloje vykstančioms mokytojų savaitėms?
– Turėjome
stovyklos organizacinį komitetą, stengdavomės sukviesti įdomius
paskaitininkus, norėjome, kad mokytojai stovykloje ne tik karpytų
paveiksliukus, bet ir gautų brandesnių žinių. Atsižvelgdavome ir į
mokytojų norus ir į kalendorines datas. Stengėmės ugdyti ir
tautiškumą – mokėmės lietuviškų dainų, kviesdavomės
pranešėjus, kurie galėdavo supažindinti mokytojus su tautiniais
simboliais, tradicijomis. Tą darydavome ne tik paskaitų metu, bet ir
organizuodami vakarines programas. Norėjome mokytojams suteikti tokių
žinių, kokias jie galėtų pritaikyti lituanistinėse mokyklose. Ne
paslaptis, kad, bėgant metams, silpnėjo ne tik mokinių, bet ir mokytojų
kalba. Tad ją kaskart reikėjo stiprinti. Tuo labai rūpinosi tėvas
Juozas Vaišnys, SJ, skatinęs mokytojus vis grįžti ir grįžti prie
lietuvių kalbos.
– Ar sulaukdavote pagalbos iš Lietuvos?
– O, taip.
Ypač puikiai mes bendravome su muzikos ir šokių mokytojais
iš Lietuvos. Jie mums labai daug padėdavo – atvykdavo į
stovyklas, pamokindavo dainų ir šokių. Atvykdavo ir
paskaitininkai iš Lietuvos.
– Pakalbėkime apie Jūsų darbą PLB.
– Kai
pradėjau dirbti PLB turėjau progos daugiau pakeliauti, susipažinti su
kitų kraštų lituanistinių mokyklų darbu. Tada pamačiau, kokios
skirtingos lituanistinės mokyklos. Pvz., Punsko mokyklos mokiniai buvo
labai stipriai paruošti. Manau, kad prie šito daug
prisidėjo ir šeimos modelis. Daugelis glaudžiai laikėsi su
seneliais, tad bendravimas vyko platesniu ratu. Be to, tais laikais
namuose nebuvo ten daug ir aparatūros – televizorių, kompiuterių,
tad buvo glaudesnis tarpusavio bendravimas. Tiesiog stebindavo, kiek
vaikai žinojo iš savo senelių pasakojimų (mūsų vaikai to nebuvo
patyrę). Labai stiprios mokyklos buvo Gudijoje. Gudijos vaikai labai
gerai kalbėjo lietuviškai.
– Kokios šio darbo patirtys?
– Kai
perėmiau pirmininkavimą PLB Švietimo komisijai, naiviai
galvojau: ,,Kaip čia bus lengva. Mes tik pritaikysime 50-ties metų
Amerikos lituanistinių mokyklų patirtį ir darbas padarytas”.
Pasirodo, kad labai klydau. Pamačiau ir suvokiau, kad tai, ką mes
turime Amerikoje, ne visada galime pritaikyti kitų vietovių mokyklose.
Kiekvienas kraštas turi savo švietimo sistemą, tad mūsų
sukurta ir per 50 metų išdirbta sistema visiškai netiko.
Tad visada sakydavau, kad kiekvienas kraštas turi sudaryti savo
programą, kuri tiktų to krašto lituanistinėms mokykloms. Reikia
pasakyti, kad tos mokyklos ir dabar gerai laikosi. Kai paskaitai
,,Pasaulio lietuvį” matai, kaip jos puikiai dirba.
– Kaip kilo mintis rengti
mokinių rašinių konkursus išsibarsčiusiose po visą
pasaulį lituanistinėse mokyklose (išskyrus JAV)? Kadangi buvau
pakviesta į vertinimo komisiją, galiu patvirtinti, kad tie konkursai
buvo gana aukšto lygio.
– Pati
idėja kilo prisiminus darbą JAV lituanistinėse mokyklose. Jose daug
metų buvo ruošiami rašymo konkursai. Tad su
PLB Švietimo komisijos valdyba nutarėme pabandyti. Parinkdavome
temas atskiroms mokinių grupėms (suskirstėme į 3 grupes pagal amžių).
Norėdami paskatinti vaikus rašyti skyrėme nemažus prizus. Tais
laikais žmonės švietimui aukodavo nemažas sumas. Stengdavomės
kuo daugiau rašinių premijuoti. Pasibaigus bet kokiam konkursui
gaudavome jaudinančių laiškų iš premijų laimėtojų.
Šeimos gyveno sunkiai, tad vaikai parašydavo, kam skyrė
gautus pinigus: ,,Nupirkau sesutei batus, broliukui striukę, o likusius
atidaviau mamai”.
– Išleisdavote ir konkurso dalyvių darbų leidinius?
– Tuos
leidinius pradėjome leisti nuo pat pirmojo konkurso. Turėjome mecenatą,
kuris visada mums padėdavo ne tik išleisti leidinį, bet skirdavo
lėšų ir premijoms. Kasmet tuose konkursuose dalyvaudavo mokiniai
iš įvairiausių vietovių – Gudijos ir Punsko, Tilžės ir
Karaliaučiaus, Rygos ir Maskvos. Stebiuosi, kiek tėvai dirbdavo su
mokiniais, kiek mokytojai aukodavo savo laiką. Mokiniai gaudavo ne tik
premijas. Kievienam konkurso dalyviui būdavo įteikiamas leidinys,
pasirašytas visų Vertinimo komisijos narių.
– Ar dirbant PLB buvo užmegzti ryšiai su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija?
– Tokių
planų buvo, tačiau šis darbas sekėsi labai sunkiai. Man dirbant
pasikeitė septyneri Švietimo ir mokslo ministrai. Būdavo,
nuvažiavęs į Vilnių nueini į ministeriją, prisistatai, papasakoji savo
problemas – tuo viskas ir baigdavosi. Mūsų nesuprato. Tais
laikais jie įsivaizdavo, kad lituanistinės mokyklos Amerikoje yra
panašios į Lietuvoje veikusias mokyklas. Siūlydavo atsiųsti savo
mokytojus, bet tie mokytojai mums netikdavo, nes jie visiškai
nesuprato mūsų darbo specifikos. Mums tikrai su ministerija nėjosi
rasti bendrų sąlyčio taškų. Mes jiems buvome per menki.
– Be kitų darbų daugelį metų redagavote ,,Pasaulio lietuvį”?
– Žurnalą
redagavau 6 metus. Kadangi palaikiau ryšius su visomis pasaulio
lituanistinėmis mokyklomis, tai ryšys su lituanistinėmis
bendruomenėmis buvo glaudus. Žmonės į redakciją atsiųsdavo
laiškus įvairiausiomis temomis, rašydavo rašinius.
Daug padėjo ir mokyklos. Aišku, aš gal negaliu prilygti
Broniui Nainiui (perimdama iš jo žurnalo redagavimą aš
labai bijojau, nesu ir nebuvau profesionali redaktorė), bet
išėjo ne taip blogai.
– Ar domitės šių dienų lituanistiniu švietimu?
– Labai.
Man įdomu, kas darosi ne tik Amerikos lituanistinėse mokyklose, bet ir
po visą pasaulį išsibarsčiusiose. Be to, mano anūkės mokosi
Maironio lituanistinėje mokykloje. Kartais tenka joms padėti
paruošti pamokas, ypač mažajai Monikai. Tad žinau, ko ir kaip
mokoma lituanistinėse mokyklose.
– Ar džiugina Jus Jūsų buvę mokiniai?
– Taip.
Tiesa, dabar aš rečiau juos sutinku, tačiau anksčiau būdavo
labai įdomu – prieina koks buvęs mokinys ir supažindina su savo
vaikais, žmona. Kiti jau po keletą vaikučių turėdavo, bet dar
atsimindavo mane. Man sekėsi išlaikyti ryšį su savo
mokiniais. Labai malonu, kai po tiekos metų buvęs mokinys tave
užkalbina.
– Ar pikta mokytoja buvote?
– Ne,
nebuvau pikta, bet reikli. Mokinys negalėdavo ateiti į klasę
neparuošęs namų darbų. Reikia pasakyti, kad mokiniai gerai juos
atlikdavo, nors kartais, kai namų darbų neužduodavau, jie labai
džiaugdavosi (juokiasi).
– Kodėl svarbu vaiką leisti į lituanistinę mokyklą. Gal jį galima mokyti namuose?
– Jei vaikų
neleisime į lituanistines mokyklas, mes juos prarasime. Mokykloje jie
ne tik mokosi. Čia gimsta draugystės, kurios išlieka visą
gyvenimą. Pati užauginau savo vaikus ir puikiai mačiau jų bendraamžius,
kurie, nelankydami lituanistinės mokyklos, labai greitai atitrūko nuo
lietuviško gyvenimo. Jų draugai – amerikiečiai. Aš
nesakau, kad tai blogai, tačiau lietuvybė tokiems vaikams vis mažiau
rūpi. Daugelis sako, kad lituanistinėje mokykloje vaikai tarpusavyje
kalba angliškai. Taip, tačiau jie girdi lietuviškai
kalbančius mokytojus, yra priversti skaityti lietuviškas knygas,
mokytis Lietuvos istoriją, dainuoti lietuviškai, šokti
lietuviškus šokius, švęsti lietuviškas
šventes. Čia jie susipažįsta su lietuviškomis
tradicijomis. Kalbėti lietuviškai – tai dar
nereiškia būti lietuviu. Tik augdamas lietuviškoje
terpėje gali išlikti lietuviu.
Kalbino
Laima Apanavičienė