,,Cituoti lektorių minčių negalima”
GINTARAS VISOCKAS
Prieš dvi savaites Lietuvoje buvo minimas Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dvidešimtmetis. TSPMI
nueitas kelias pažymėtas skaitant viešas paskaitas. Paskaitos
– ne bet kokios, o mums visiems aktualiais klausimais,
pavyzdžiui, ,,Lietuvos energetikos politika: ar jau pasiekėme
proveržį?”, ,,Jaunimo vaidmuo Lietuvos politikoje”, ,,Kodėl
reikėtų sugyventi su kaimynais”, ,,Ar mums dar reikia
teisės?”, ,,Kaip numatyti rinkimų rezultatus”, ,,Kodėl
Europos Sąjunga nežlugs?” ir kt.
Nesijaučiu veltui sugaišęs laiko. Nepaisant aplinkybės, jog kai
kurie pranešėjai nebuvo linkę atvirauti – nepateikė nei
konkrečių įžvalgų, nei konkrečių rekomendacijų, nei konkrečių receptų,
nevalia tvirtinti, esą ,,pilstyta iš tuščio į
kiaurą”. Ir vis dėlto kai kuriose paskaitose nei aš, nei
gausiai susirinkę studentai, drįstu manyti, neišgirdo svarbių
darbų. Omenyje turiu kad ir istoriko doc. Česlovo Laurinavičiaus
atsargius, diplomatiškus, aptakius svarstymus, kodėl lietuviams
verta sugyventi su savo kaimynais. Akivaizdu, kad Lietuvai geriau
nesipykti nei su Lenkija, nei su Rusija, nei su Baltarusija, net ir su
Latvija nėra ko mums bartis, jau vien dėl aplinkybės, jog dažnusyk
esame silpnesni. Tačiau ką daryti, jei mes norime su kaimynais gražiai
bičiuliautis, o kaimynai slapta siekia mus praryti, valdyti? Ir, užuot
draugiškai ištiesę ranką, vieną po kito mums žeria
žeminančius ultimatumus? Atsakymo į šį klausimą taip ir
neišgirdau. Istorikui Laurinavičiui būtų galima padėkoti nebent
už tai, kad nepiršo minties, esą Lietuva, pakliuvusi į
nesantaiką su kaimynais, teturi vieną vienintelę išeitį –
kapituliuoti.
Keistai skambėjo ir žymaus teisininko Egidijaus Kūrio paskaita ,,Ar
mums dar reikia teisės?” Būtų kvaila teigti, esą daugelis Kūrio
pateiktų pavyzdžių apie teisinį nihilizmą – neverti dėmesio ar
rimtesnės analizės. Įsiminė kritiški jo pastebėjimai, kaip
netinkamai kuriami įstatymai, reglamentuojantys kai kurių mūsų
valstybinių institucijų veiklą, pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros
įstatymas. Akivaizdu, jog kuriant šį įstatymą, būtina
atsižvelgti ne tik į prokurorų, bet ir į visuomenės poreikius ir
interesus. Vaizdžiai tariant, prokurorams nevalia patiems kurti savo
veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Tačiau Lietuvoje nūnai vis labiau
įsigali nuostata, kai konkrečių institucijų darbą prižiūrinčius
įstatymus bando kurti ir vėliau Seime bet kokia kaina siekia
prastumti... tų pačių institucijų vadovai. Akivaizdu, kad tokie teisės
aktai prieštarauja bent jau sveikam protui. Deja, teisininkas
Kūris tvirtino, jog panašių stebuklų Lietuvoje jau pasitaiko ir
neatmeta galimybės, jog tokių reiškinių gali net daugėti.
Tačiau labiausiai suklusti privertė Kūrio svarstymai, ar mūsų teismams
reikalinga prisiekusiųjų arba bent jau tarėjų institucija. Klausimas,
be abejo, – aktualus. Juk lietuvių pasitikėjimas teismine sistema
nukritęs iki labai pavojingo lygmens. O tai reiškia, kad dėl
autoriteto kritimo greičiausiai kalta ne vien teisinių niuansų
neišmananti visuomenė, bet ir patys teisėjai –
profesionalai, priimantys kai kada visuomenei visiškai
nesuprantamus sprendimus.
Šį klausimą aptarti nutaręs Kūris netikėtai ėmė remtis
oficialiai atliktų apklausų duomenimis, bylojančiomis apie lietuvių
polinkį imti bei duoti kyšius. Be abejo, šis
netiesioginis palyginimas – iškalbingas, skaudus, nerimą
keliantis. Jį suvokiau būtent kaip paaiškinimą, kodėl Lietuvos
Temide nusivylusiai visuomenei nederėtų žavėtis priesiekusiųjų ar
tarėjų institucijomis – juk lietuviai mėgsta imti bei duoti
kyšius! O jei kam nors iš lietuvių ir neteko duoti
kyšio, tai, suprask, tik todėl, kad nepasitaikė tinkamos progos
arba tiesiog nežinota, ką galima pamaloninti grynaisiais ir brangiomis
dovanomis. Taigi mintis aiški: tarp tarėjų ar prisiekusiųjų taip
pat gali atsirasti nesąžiningų žmonių. Bet ar tai reiškia, kad
mums nereikalingi nei tarėjai, nei prisiekusieji?
Mano supratimu, Kūris pateikė nekorektišką palyginimą. Jei
apklausos byloja, jog lietuviai šiuo metu dažnai
neišsiverčia be kyšio davimo, tai dar nereiškia,
jog lietuviškoji Temidė gali apsieiti be prisiekusiųjų.
Vadovaudamiesi Kūrio palyginimu, negalėtume nieko nei
išsirinkti, nei paskirti į atsakingas pareigas, teisėjų –
taip pat. Nes visuomenės apklausos byloja esą kyšininkavimas
Lietuvoje tapęs vos ne masiniu reiškiniu.
Bet labiausiai nustebino vasario 10ąją surengta paskaita ,,Kodėl
Europos Sąjunga nežlugs?” Tiksliau tariant, nustebino ne pati
paskaita. Nemaloniai tądien nuteikė diskusijos metu nuskambėjęs
perspėjimas, esą paskaita skirta ne spaudai, todėl diskusijos
organizatorių minčių nevalia cituoti laikraščiuose,
internetinėse svetainėse. Diskusijai vadovavusios viešnios
žodžiais tariant, šiuo konkrečiu atveju lektoriai tiesiog
atvirai dėsto savo privačias mintis, kurios galbūt ne visuomet sutampa
su jų atstovaujamų institucijų oficialia nuomone.
Štai čia norom nenorom prisiminiau žymaus rusų rašytojo,
politinio veikėjo, buvusio sovietinio disidento Vladimir Bukovski
žodžius, esą ,,Europos Sąjunga – tai ta pati diktatoriška
Sovietų Sąjunga, tik sumaniau, išradingiau suręsta”, o
,,politkorektiškumas, kuriuo ji neva visur ir visada
vadovaujasi, – žymiai blogiau už leninizmą”. Buvęs
sovietinis disidentas pirmasis pavadino ES „naująja ESSR”.
Jo giliu įsitikinimu, Europa pasuko totalitarinės valstybės kūrimo
keliu. Pagrindinis SSRS ir ES panašumas: tiek viena, tiek ir
kita trokšta „sunaikinti tautas”. Tik sovietiniai
veikėjai šio tikslo siekė grubiai, stačiokiškai,
naudodami fizinę ir karinę jėgą, o ES biurokratai surado patrauklesnių
tautų suvienodinimo priemonių.
Pasirodo, paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje
Bukovski buvo gavęs leidimą tyrinėti slaptuosius sovietinės vadovybės
dokumentus. Jis tvirtina buvęs labai nustebintas, kai atidžiai
susipažino su Prancūzijos politiko V. Giscard d'Estaing ir tuometinio
Sovietų Sąjungos vadovo Michail Gorbačiov konfidencialaus pokalbio
stenograma. Buvęs Prancūzijos vadovas tada pareiškęs Gorbačiov,
kad ,,po 15 metų Europa taps federacine valstybe”. Tiesa,
Jungtinių Europos Valstijų projektas po nesėkmingų 2005 m. referendumų
trumpam buvo atidėtas, bet įtakingi Europos vadovai Lisabonoje jį
sugebėjo vėl įtraukti į darbotvarkę.
Tad sėdėdamas TSPMI auditorijoje mintyse svarsčiau, ko vertos ES
vadovybės kalbos apie žmogaus teises, spaudos laisvę, pagarbą kitai
nuomonei, jei ES žemesniojo rango darbuotojai bijo ištarti bent
kiek aštresnę pastabą? Kilo ir kur kas liūdnesnių palyginimų:
bendrovė, kurios darbuotojai sukaustyti cenzūros ir savicenzūros,
pasmerkta lėtai mirčiai, nes joje nėra nei kūrybiškumo, nei
iniciatyvumo.
Tad kokia prasmė gilintis į įžvalgas, jei iš anksto žinoma, kad
jos nėra iki galo atviros ir nuoširdžios? Tokiu atveju visuomet
mieliau išklausyti filosofo Vytauto Radžvilo kritiškų,
skeptiškų pastebėjimų. Taip, tądien paskaitoje ,,Kodėl Europos
Sąjunga nežlugs?” dalyvavo filosofas Radžvilas, keletą sykių
griežtai pabrėžęs, jog ,,ES žlugimas būtų baisus visais
atvejais”. Tačiau filosofas taip pat sakė, kad žlugimo
išvengti įmanoma tik tada, jei organizuosime tikrą, atvirą,
nuoširdžią diskusiją. Jis apgailestavo, kad svarbiausi ES
išlikimo klausimai paverčiami vien techniniais svarstymais ir
prieštaravo tiems paskaitos dėstytojams, kurie įrodinėjo, esą
,,čia svarbiausi – ekonominiai dalykai”.