,,Cituoti lektorių minčių negalima”

GINTARAS VISOCKAS


Prieš dvi savaites Lietuvoje buvo minimas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dvidešimtmetis. TSPMI nueitas kelias pažymėtas skaitant viešas paskaitas. Paskaitos – ne bet kokios, o mums visiems aktualiais klausimais, pavyzdžiui, ,,Lietuvos energetikos politika: ar jau pasiekėme proveržį?”, ,,Jaunimo vaidmuo Lietuvos politikoje”, ,,Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais”, ,,Ar mums dar reikia teisės?”, ,,Kaip numatyti rinkimų rezultatus”, ,,Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?” ir kt.

Nesijaučiu veltui sugaišęs laiko. Nepaisant aplinkybės, jog kai kurie pranešėjai nebuvo linkę atvirauti – nepateikė nei konkrečių įžvalgų, nei konkrečių rekomendacijų, nei konkrečių receptų, nevalia tvirtinti, esą ,,pilstyta iš tuščio į kiaurą”. Ir vis dėlto kai kuriose paskaitose nei aš, nei gausiai susirinkę studentai, drįstu manyti, neišgirdo svarbių darbų. Omenyje turiu kad ir istoriko doc. Česlovo Laurinavičiaus atsargius, diplomatiškus, aptakius svarstymus, kodėl lietuviams verta sugyventi su savo kaimynais. Akivaizdu, kad Lietuvai geriau nesipykti nei su Lenkija, nei su Rusija, nei su Baltarusija, net ir su Latvija nėra ko mums bartis, jau vien dėl aplinkybės, jog dažnusyk esame silpnesni. Tačiau ką daryti, jei mes norime su kaimynais gražiai bičiuliautis, o kaimynai slapta siekia mus praryti, valdyti? Ir, užuot draugiškai ištiesę ranką, vieną po kito mums žeria žeminančius ultimatumus? Atsakymo į šį klausimą taip ir neišgirdau. Istorikui Laurinavičiui būtų galima padėkoti nebent už tai, kad nepiršo minties, esą Lietuva, pakliuvusi į nesantaiką su kaimynais, teturi vieną vienintelę išeitį – kapituliuoti.

Keistai skambėjo ir žymaus teisininko Egidijaus Kūrio paskaita ,,Ar mums dar reikia teisės?” Būtų kvaila teigti, esą daugelis Kūrio pateiktų pavyzdžių apie teisinį nihilizmą – neverti dėmesio ar rimtesnės analizės. Įsiminė kritiški jo pastebėjimai, kaip netinkamai kuriami įstatymai, reglamentuojantys kai kurių mūsų valstybinių institucijų veiklą, pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros įstatymas. Akivaizdu, jog kuriant šį įstatymą, būtina atsižvelgti ne tik į prokurorų, bet ir į visuomenės poreikius ir interesus. Vaizdžiai tariant, prokurorams nevalia patiems kurti savo veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Tačiau Lietuvoje nūnai vis labiau įsigali nuostata, kai konkrečių institucijų darbą prižiūrinčius įstatymus bando kurti ir vėliau Seime bet kokia kaina siekia prastumti... tų pačių institucijų vadovai. Akivaizdu, kad tokie teisės aktai prieštarauja bent jau sveikam protui. Deja, teisininkas Kūris tvirtino, jog panašių stebuklų Lietuvoje jau pasitaiko ir neatmeta galimybės, jog tokių reiškinių gali net daugėti.

Tačiau labiausiai suklusti privertė Kūrio svarstymai, ar mūsų teismams reikalinga prisiekusiųjų arba bent jau tarėjų institucija. Klausimas, be abejo, – aktualus. Juk lietuvių pasitikėjimas teismine sistema nukritęs iki labai pavojingo lygmens. O tai reiškia, kad dėl autoriteto kritimo greičiausiai kalta ne vien teisinių niuansų neišmananti visuomenė, bet ir patys teisėjai – profesionalai, priimantys kai kada visuomenei visiškai nesuprantamus sprendimus.

Šį klausimą aptarti nutaręs Kūris netikėtai ėmė remtis oficialiai atliktų apklausų duomenimis, bylojančiomis apie lietuvių polinkį imti bei duoti kyšius. Be abejo, šis netiesioginis palyginimas – iškalbingas, skaudus, nerimą keliantis. Jį suvokiau būtent kaip paaiškinimą, kodėl Lietuvos Temide nusivylusiai visuomenei nederėtų žavėtis priesiekusiųjų ar tarėjų institucijomis – juk lietuviai mėgsta imti bei duoti kyšius! O jei kam nors iš lietuvių ir neteko duoti kyšio, tai, suprask, tik todėl, kad nepasitaikė tinkamos progos arba tiesiog nežinota, ką galima pamaloninti grynaisiais ir brangiomis dovanomis. Taigi mintis aiški: tarp tarėjų ar prisiekusiųjų taip pat gali atsirasti nesąžiningų žmonių. Bet ar tai reiškia, kad mums nereikalingi nei tarėjai, nei prisiekusieji?

Mano supratimu, Kūris pateikė nekorektišką palyginimą. Jei apklausos byloja, jog lietuviai šiuo metu dažnai neišsiverčia be kyšio davimo, tai dar nereiškia, jog lietuviškoji Temidė gali apsieiti be prisiekusiųjų. Vadovaudamiesi Kūrio palyginimu, negalėtume nieko nei išsirinkti, nei paskirti į atsakingas pareigas, teisėjų – taip pat. Nes visuomenės apklausos byloja esą kyšininkavimas Lietuvoje tapęs vos ne masiniu reiškiniu.

Bet labiausiai nustebino vasario 10ąją surengta paskaita ,,Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?” Tiksliau tariant, nustebino ne pati paskaita. Nemaloniai tądien nuteikė diskusijos metu nuskambėjęs perspėjimas, esą paskaita skirta ne spaudai, todėl diskusijos organizatorių minčių nevalia cituoti laikraščiuose, internetinėse svetainėse. Diskusijai vadovavusios viešnios žodžiais tariant, šiuo konkrečiu atveju lektoriai tiesiog atvirai dėsto savo privačias mintis, kurios galbūt ne visuomet sutampa su jų atstovaujamų institucijų oficialia nuomone.

Štai čia norom nenorom prisiminiau žymaus rusų rašytojo, politinio veikėjo, buvusio sovietinio disidento Vladimir Bukovski žodžius, esą ,,Europos Sąjunga – tai ta pati diktatoriška Sovietų Sąjunga, tik sumaniau, išradingiau suręsta”, o ,,politkorektiškumas, kuriuo ji neva visur ir visada vadovaujasi, – žymiai blogiau už leninizmą”. Buvęs sovietinis disidentas pirmasis pavadino ES „naująja ESSR”.

Jo giliu įsitikinimu, Europa pasuko totalitarinės valstybės kūrimo keliu. Pagrindinis SSRS ir ES panašumas: tiek viena, tiek ir kita trokšta „sunaikinti tautas”. Tik sovietiniai veikėjai šio tikslo siekė grubiai, stačiokiškai, naudodami fizinę ir karinę jėgą, o ES biurokratai surado patrauklesnių tautų suvienodinimo priemonių.

Pasirodo, paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje Bukovski buvo gavęs leidimą tyrinėti slaptuosius sovietinės vadovybės dokumentus. Jis tvirtina buvęs labai nustebintas, kai atidžiai susipažino su Prancūzijos politiko V. Giscard d'Estaing ir tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michail Gorbačiov konfidencialaus pokalbio stenograma. Buvęs Prancūzijos vadovas tada pareiškęs Gorbačiov, kad ,,po 15 metų Europa taps federacine valstybe”. Tiesa, Jungtinių Europos Valstijų projektas po nesėkmingų 2005 m. referendumų trumpam buvo atidėtas, bet įtakingi Europos vadovai Lisabonoje jį sugebėjo vėl įtraukti į darbotvarkę.

Tad sėdėdamas TSPMI auditorijoje mintyse svarsčiau, ko vertos ES vadovybės kalbos apie žmogaus teises, spaudos laisvę, pagarbą kitai nuomonei, jei ES žemesniojo rango darbuotojai bijo ištarti bent kiek aštresnę pastabą? Kilo ir kur kas liūdnesnių palyginimų: bendrovė, kurios darbuotojai sukaustyti cenzūros ir savicenzūros, pasmerkta lėtai mirčiai, nes joje nėra nei kūrybiškumo, nei iniciatyvumo.

Tad kokia prasmė gilintis į įžvalgas, jei iš anksto žinoma, kad jos nėra iki galo atviros ir nuoširdžios? Tokiu atveju visuomet mieliau išklausyti filosofo Vytauto Radžvilo kritiškų, skeptiškų pastebėjimų. Taip, tądien paskaitoje ,,Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?” dalyvavo filosofas Radžvilas, keletą sykių griežtai pabrėžęs, jog ,,ES žlugimas būtų baisus visais atvejais”. Tačiau filosofas taip pat sakė, kad žlugimo išvengti įmanoma tik tada, jei organizuosime tikrą, atvirą, nuoširdžią diskusiją. Jis apgailestavo, kad svarbiausi ES išlikimo klausimai paverčiami vien techniniais svarstymais ir prieštaravo tiems paskaitos dėstytojams, kurie įrodinėjo, esą ,,čia svarbiausi – ekonominiai dalykai”.