Nerija ir Linas Orentai su savo atžalomis – Alina, Aiste ir Mariumi. Rūtos Puškorius nuotr.

Trijų kartų atrasta galimybė mokytis ir tobulėti

MARIJA DAINIENĖ

Šeima – tai tarsi maža respublika, kurioje kuriamos savos taisyklės – savi įstatymai. Didžiausias tėvų rūpestis – vaikai. Siekiama, kad šeimoje jie jaustųsi reikalingi, mylimi ir saugūs. Ne mažiau tėvams svarbu ugdyti aktyvią, sąmoningą, atsakingą asmenybę. Nuo mažens vaikai privalo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos (Washington, DC) mokiniai žino svarbią savo pareigą – mokytis lietuvių kalbos. Žinoma, geriausia vaikus auklėti savo pavyzdžiu – tai patikrinta priemonė, veiksmingesnė nei kokia nors teorija.

Kartais šeštadienio rytais matydama savo mokinius truputį pavargusius, truputį neišsimiegojusius, klausiu jų tėvelių, kodėl jie šeštadienio veiklai renkasi lituanistinę mokyklą. Ar neatsibodo, ar nepavargo? Atsakymo niekas neieško, visi tvirtai nusprendę, kad reikia. Lietuvis privalo mokėti kalbėti lietuviškai. Žaviuosi šiais atkakliais žmonėmis, su pasididžiavimu juos vadinu patriotais. Labiausiai stebina tai, kad mokyklą lanko trečioji lietuvių, atvykusių po karo, karta.

Šiandien noriu kalbėti apie Nerijos Orentienės šeimą, kurios trys kartos yra susijusios su Kristijono Donelaičio lituanistine mokykla.

Nerija Orentienė, keturių vaikų mama, Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos tėvų komiteto pirmininkė. Ketverius metus ji pati dirbo šioje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Šiuo metu kiekvieną šeštadienį atvyksta į mokyklą su trimis savo vaikais. Vyriausioji dukra Joana jau suaugusi, ji irgi mokėsi ir yra baigusi lituanistinę mokyklą. Dabar džiaugiasi mokėdama lietuvių kalbą ir galėdama bendrauti su lietuviais.

Nerija pasakoja, kad tuo metu, kai jie dar buvo maži, mintis, kad Lietuva kada nors bus laisva, buvo labai tolima. Jos tėveliai manė, kad gal nors anūkai sulauks Lietuvos nepriklausomybės, todėl lietuvių kalbos mokymas buvo suprantamas kaip pilietinė pareiga Tėvynei. Jeigu neišliktų tauta, tai kalbą, tradicijas ir papročius būtina išsaugoti už Atlanto. Nerija sako: „Lietuva – artima, gimta, nors joje niekada negyvenau, tik paviešėjau. Amerikoje dalyvavau visuose Lietuvių Bendruomenės renginiuose, būdavau stovyklose. Ir su savo vyru Linu Orentu susipažinau šokių grupėje. Mudviejų su vyru vertybės sutampa – sudarome galimybę vaikams išmokti lietuvių kalbą. Mums negaila nei pastangų, nei laiko. Būtų gaila, jei neišmoktų tėvų kalbos. Kalba – tai dvasinis turtas, kurį turime perduoti savo vaikams, kad suaugę nepasakytų, jog kalti tėvai, kad neišmokė. Mes sudarome sąlygas, jiems reikia tik mokytis. Nuo mažens jau mokėti dvi kalbas, suprasti dviejų tautų kultūrų ypatumus – tai kur kas platesnė pasaulėžiūra. To mus mokė mūsų tėvai, to mokome ir mes savo vaikus.”

Nerijos Orentienės mama Virginija Grajauskaitė atvyko į Ameriką po karo, kaip ir daugelis lietuvių, iš Vokietijos. Atvykus į JAV, reikėjo ir dirbti, ir mokytis, nes niekas negalėjo padėti: tėvas jau buvo miręs, mama – senyvo amžiaus. To meto lietuviams imigrantams buvo didžiausia vertybė mokslas, kas tik galėjo, siekė aukštojo išsilavinimo. Mokslas buvo geresnės ateities pažadas. Baigusi College of Mount St. Vincent, įgijo prancūzų kalbos mokytojos specialybę. Ištekėjusi su vyru Algimantu Gurecku augino tris vaikus: Nidą, Vytenį ir Neriją. Namuose su vaikais visada kalbėjo lietuviškai, saugojo lietuvybės idėją, kaip pareigą tėvams. Nostalgiškai prisimindavo vaikystę ir jaunystę Lietuvoje. Virginija Gureckienė sako: „Ne savo noru išvykome, buvome priversti, kad išliktume gyvi, todėl gimtosios kalbos saugojimas buvo tarsi pasipriešinimas to meto totalitariniam režimui. Lankėme bažnyčią, skaitėme leidžiamą lietuvišką spaudą, knygas, kūrėme dainų ansamblius, chorą, teatrą. Vieni buvo aktyvūs dalyviai, o kiti – aktyvūs žiūrovai. 1968 metais atvykome gyventi į Washington, DC. Lituanistinėje mokykloje visada trūkdavo lietuvių kalbos mokytojų, todėl buvau pakviesta ir atėjau dirbti – mokyti vaikų gimtosios kalbos. Tada mokyklos vedėja dirbo Rūta Penkūnienė. Jai išėjus, teko man dirbti mokyklos vedėja ir mokytoja. Tuo metu mokytojo atlyginimas buvo mažas, bet ne tai buvo svarbiausia, daug svarbesnis buvo gimtosios kalbos mokymas. Mokykloje mokėsi maždaug 35 mokiniai. Patalpos visada buvo nuomojamos, tuo rūpindavosi mokinių tėvai, mokyklos vedėja visada organizavo mokymo procesą.”

Virginija Gureckienė penkerius metus yra dirbusi Georgetown University, kur dėstė lietuvių kalbą. Jai teko mokyti vyresnio amžiaus pirmosios imigrantų kartos lietuvius, kurie silpnai kalbėjo lietuviškai, sunkiai rašė – ir tai buvo aišku, nes vėlokai susirūpino gimtosios kalbos mokymusi. Suprantama, kad reikėjo kalbą pradėti mokytis nuo mažens, o už tai turi būti atsakingi tėvai.

Nerijos ir Lino Orentų vaikai Alina, Marius ir Aistė dabar mokosi Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje. Jie irgi yra aktyvūs bendruomenės nariai: šoka, dainuoja, deklamuoja, dalyvauja šventėse, renginiuose, konkursuose. Mokymasis nėra tik malonumas, pramoga – tai ir pareiga. Alina šiais mokslo metais baigia aštuntąją klasę. Štai ką ji mąsto apie lituanistinę mokyklą ir lietuvių kalbos mokymąsi: „Žinau, kad reikia lankyti lituanistinę mokyklą, jog išmokčiau ir nepamirščiau lietuvių kalbos. Girdėjau pasakojimus, kai žmonės užmiršta savo gimtąją kalbą. Kad taip man neatsitiktų, turiu nuolat mokytis. Mokykloje aš sutinku savo geras drauges, todėl laukiu šeštadienių. Mes kartu bendraujam per pertraukas, pietaujam, žaidžiam, šokam. Kartais kuriu šeštadieniui kitus planus, bet mama sako, kad ji lankė lietuvišką mokyklą, vyresnė sesė baigė mokyklą ir mums reikia mokytis. Suprantu, kad tėvai man linki gera, todėl kiekvieną šeštadienio rytą, ar lyja, ar saulėta, noriu ar nenoriu, keliuosi ir vykstu mokytis lietuvių kalbos.”

Pamokos šeštadieninėje mokykloje – tai nėra prarastas laikas, tai yra atrastos naujos galimybės mokytis ir tobulėti, puoselėti lietuvių tradicijas. Tai puiki galimybė susitikti trims giminės kartoms ne tik šeimoje, bet ir mokykloje įvairių kalendorinių ir valstybinių švenčių proga pasidžiaugti vaikais ir vaikaičiais. Tai lietuvių šeimų tradicijų tąsa. Trijų kartų reikšmingas pėdsakas paliktas mokyklos istorijoje: Virginija Gureckienė dirbo mokykloje, jos dukra Nerija Orentienė dabar rūpinasi mokyklos reikalais, Alina Orentaitė, baigusi mokyklą, kitais metais gal bus mokytojos padėjėja.

Marija Dainienė – Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokytoja.