art
,,Oscar” apdovanojimai 2012

RASA KAMINSKAITĖ AVIŽIENIS

Sekmadienį, vasario 26 d., Angelina Jolie ir Brad Pitt, Meryl Streep, Goerge Clooney, Jean Dujardin, Hallee Berry, Tom Hanks, Miss Piggy ir Kermit ir dar daug kitų mūsų laikų žvaigždžių ir žvaigždučių (kurių vis mažiau pažįstu), drabužių kūrėjų papuoštų elegantiškiausiomis suknelėmis ir kostiumais pasidabinusių blizgančiais papuošalais, sušukuotų ir pagrimuotų, rinksis į metinę Hollywood šventę – 84-tie-siems JAV Kino akademijos ,,Oscar” įteikimams, kurių vedėjas šįkart bus jau devintą kartą šį vaidmenį atliksiantis Billy Crystal. Ir kam ši šventė nepatinka ar bent jau ne smalsu pažiūrėti?

Šiais metais geriausio filmo apdovanojimui pasiūlyti devyni filmai, kurių mažai buvau mačiusi, todėl paskutinėmis savaitėmis net penkis jų teko pažiūrėti. Šiemet mano širdžiai buvo artimi du dalykai – Paryžius ir filmas: net du filmai buvo apie filmus, o dviejuose veiksmas vyksta Paryžiuje.
hugo

Mano mėgstamiausi šių metų filmai yra „Hugo” („Hugo išradimas”) ir „The Artist” („Artistas”). Abu jie tam tikra prasme yra filmai apie kino meną. Martin Scorsese, geriausiai žinomas už tokius žiaurius klasikinius filmus kaip „Taxi Driver”, „Goodfellas” ir „Raging Bull”, išbandė savo gabumus naujame žanre ir, naudodamas trimatę (3D) technologiją, sukūrė „Hugo” – filmą visai šeimai. Filmo siužetas – apie našlaitį Hugo (Asa Butterfield), kuris tėvui (kuris labai mėgo kiną) mirus gyvena Paryžiaus traukinių stotyje su girtuokliu dėde, prižiūri stoties laikrodžius, stebi stoties gyvenimą (kadrai dažnai rodo vaiko akimis matomą vaizdą), stengiasi išvengti stoties policininko (Sasha Baron Cohen) ir bando sutaisyti tėvo paliktą robotą, – pagauna jaunų ir suaugusių žiūrovų vaizduotę, suvirpina širdį. Hugo tiki, kad, sutaisęs robotą, jis sulauks žinutės iš tėvo. O žinutė yra susijusi su rūsčiu, stotyje žaislų parduotuvę turinčiu savininku (Ben Kingsley), kuris pasirodo esąs genialus filmų meno pradininkas Georges Melies, sukūręs daugiau nei 531 filmą, tarp jų 1902 m. „A Trip to the Moon” („Kelionė į mėnulį”), laikomą viena pirmųjų mokslinės fantastikos (science fiction) filmų. Tačiau Melies studija, neatlaikiusi varžovo Hollywood, užsidarė, o joje sukurti filmai buvo sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metu. Hugo, spręsdamas roboto mįslę, susidraugauja su Melies krikšto dukra Isabelle, kuri nežino savo krikšto tėvo praeities.

Filme vaidina aktoriai, visi puikiai tinkantys savo vaidmenims. Filme yra išminties perlų apie gyvenimą. Štai guosdamasis dėl tėvo mirties Hugo sako: „Aš įsivaizdavau, kad visas pasaulis yra didelė mašina. Mašinoms nereikia papildomų dalių, jos dalių turi tiek, kiek reikia. Galvojau, kad jei pasaulis yra mašina, aš negaliu būti papildoma dalis. Kad yra priežastis, kodėl aš esu.”

Nesu trimačio filmo mėgėja, nemėgstu žiūrėti per specialius akinius ir dažnai nesuprantu, kam tai reikalinga. „Hugo” tapo pirmu filmu, kuris man atskleidė 3D prasmę ir šios technologijos meistriškumą. ,,Hugo” filme, skirtingai nuo tokių filmų kaip „Avatar”, kuriuose siužetas lieka neišvystytas, technika nenaudojama vien vardan technikos. „Hugo” trimatis vaizdas įtraukia žiūrovą į ekrane rodomą istoriją, bet jos nenustelbia. Scorsese filmas pateisina Melies kviečiančius žodžius „Svajokite kartu su manim...”

artist

Nusijuokiau, kai man perkant bilietą į prancūzo režisieriaus Michel Hazanaviciaus (apie jį jau rašyta ,,Drauge”) filmą „The Artist”, kasininkė įspėjo, kad tai – nebylus (silent) filmas. Mat buvo žiūrovų, kurie, suvokę, kad tai begarsis filmas, net pareikalavo grąžinti pinigus. Pradėjusi žiūrėti, apsidžiaugiau, kad tai nebylus ir nespalvotas filmas, ir pagalvojau, kiek daug žodžių yra mūsų gyvenime, koks didelis jų perteklius. O juk jie dažnai net nėra reikalingi! Kiek daug yra kitų būdų papasakoti istoriją, išsakyti mintis ir emocijas! Filme ,,Artistas” matome, kaip krenta nebylių filmų garsaus aktoriaus George Valentine (Jean Dujardin, pasiūlytas geriausio aktoriaus apdovanojimui) žvaigždė, nes jis negali prisitaikyti prie garsinio kino, o jo remiama jauna aktorė Peppy Miller (aktorė Berenice Bejo taip pat pasiūlyta apdovanojimui už antraeilį moters vaidmenį), atvirkščiai, sėkmingai kopia karjeros laiptais garso filmuose. Bet Peppy jo nepamiršta ir visaip bando jam padėti. Tai – jų meilės istorija.

Dažnai naujovės negailestingai išstumia tai, kas buvo ar tebėra. Bet Hazanavicius, naudodamas autentišką, senovinę, nebylią juodai baltą kino techniką, primena, kiek tame yra vertės ir žavesio. Filmas, pirmą kartą parodytas Cannes filmų festivalyje, susilaukė plataus kritikų pripažinimo. Naujovių išvarginti, kartais trokštame grįžti į praeitį, nostalgiškai ilgimės buvusios magijos. Pačio režisieriaus žodžiais tariant, „‘The Artist’ yra meilės laiškas kinui.” Jei filmas laimėtų geriausio metų filmo apdovanojimą, kaip daug kas pranašauja (jis tikrai to vertas), tai būtų tik antras nebylus filmas, laimėjęs šį apdovanojimą. Pirmasis buvo „Sparnai” („Wings”), 1929 m. laimėjęs patį pirmą „Oscar” už geriausią metų filmą. Jau tada filmuose buvo atsiradęs garsas, o auksinis nebylaus kino amžius pasibaigęs.

paris

Woody Allen sukurtame 41-ame filme, romantinėje komedijoje „Midnight in Paris” („Vidurnaktis Paryžiuje”), irgi vystoma nostalgijos tema, mintis, kad kitas amžius yra geresnis, įdomesnis, patrauklesnis. Ar nesame pagalvoję, kad įdomiau būtų buvę gyventi, kai...? Jaunas rašytojas Gil su sužadėtine atostogauja Paryžiuje. Juos nedaug kas sieja – jis svajoja parašyti romaną, gyvena Paryžiumi, kur kadaise kavinių lankytojais buvo Ernest Hemingway ir jo bendraminčiai, o ji laksto po parduotuves. Netikėtai, vėlai vakare vaikščiodamas Paryžiaus gatvėmis, Gil nuklysta į buvusį laiką – išsvajotą XX a. pradžią, kuriame sutinka rašytojus Hemingway, Fitzgerald, Stein, dailininkus Dali ir Picasso, žavią merginą Adriana, bendrauja su jais, ir taip atranda savąjį gyvenimo kelią šiuolaikiniame, moderniame pasaulyje. Filme ,,Midnight in Paris” man patiko viskas – nostalgija, 1920 m. Paryžiaus menininkų ir intelektualų pasaulis ir, žinoma, filme veikiantis pats Paryžius.
help

Dar ne taip seniai pietinėse JAV valstijose juodaodės moterys, palikusios savo vaikus vienus namuose, augino baltųjų vaikus, mylėdamos juos kaip savo, tvarkė baltųjų namus, šveitė prausyklas, virė valgyti. Tačiau dėl gajaus rasizmo jos net negalėjo pasinaudoti savo rankomis iššveistais tualetais, nes baltieji bijojo „užsikrėsti jų bakterijomis”. Pagal K. Stockett knygą sukurtame filme „The Help” („Tarnaitė”) į Mississippi miestelį grįžta universitetą baigusi, rašytoja trokštanti tapti Eugenia, arba „Skeeter” (Emma Stone). Ji stebi savo jau ištekėjusių bendraamžių gyvenimą, pastebėdama tarnaites, kurios triūsia jų namuose, tačiau nėra vertinamos ir gerbiamos. Ji nusprendžia parašyti apie tų moterų patirtį baltųjų namuose ir, laužydama priimtas normas, susidraugauja su Aibileen (Viola Davis) ir Minny (Octavia Spencer), kurios iš pradžių baiminasi atvirauti. Skeeter, pati užauginta mylimos juodos tarnaitės, taip pat bando suprasti, kodėl tarnaitė, išdirbusi šeimoje 29 metus, paslaptingai dingo.

Filme jaučiama 60-tųjų metų dvasia. Tai pilietinių teisių ir feminizmo (judėjimo, kad moteris gali būti daugiau nei tik žmona, mama ir namų šeimininkė) kovos pradžia. Bet filmas yra labiau apie drąsą priešintis neteisybei, draugystę ir žmoniškumą. Tarnaitės žavi savo ištverme, orumu bei kandžiu humoru. Aktorė Viola Davis (pasiūlyta geriausios aktorės apdovanojimui), sukūrusi užuojautą (ne gailestį) keliančios, gyvenimo skriaudžiamos, bet nepasiduodančios moters vaidmenį, kartu su Octavia Spencer (pasiūlyta apdovanojimui už antraeilį moters vaidmenį), kuri įneša humoro ir suprantamo įžūlumo, švyti šiame filme. Nors „The Help” kalbama apie skaudžią rasizmo temą, filme nėra daug įtampos, jis nėra sudėtingas, kaip galima būtų įsivaizduoti (už tai jis sulaukė kritikos). Tačiau jo pasisekimas rodo, kad tai vis dar aktuali tema, kurią, tikėtina, dar ilgai gvildensime.

descen

Nemanau, kad gyvenimas Hawaii, t. y. rojuje, apsaugo žmogų nuo gyvenimo skausmo. Bet kartais pagalvoju, kad gyvenant rojuje gal lengviau būna gyvenimo skausmus pakelti. Tokios minys sukosi galvoje, žiūrint filmą „Descendents” („Paveldėtojai”). Matt King (George Clooney, teisėtai pasiūlytas geriausio aktoriaus apdovanojimui) šeimos vardu tvarko paveldėtos nuostabios 25,000 akrų dar neliestos ir neapstatytos žemės Kaua’i saloje pardavimo reikalus. Jo žmona guli komoje po nelaimės. Matt turi pasirūpinti dukromis, kurių nelabai pažįsta, nes visuomet buvo labai užsiėmęs darbu. Vienoje iš stipriausių filmo scenų King iš vyresnės dukros sužino, kad žmona jam buvo neištikima. Nepavydėtina padėtis.

Žiūrėdama filmą, kurio scenarijus – ypač gerai parašytas, jaučiausi taip, lyg skaityčiau knygą, o taip retai būna. Kadras po kardo lėtai (Hawaii gyvenimas vyksta lėtai, ten yra rojus – žinau, nes esu buvusi) atsiveria siužetas. Mums pradeda rūpėti veikėjų likimai. Pasidaro gaila nuostabios, ruošiamos parduoti žemės, nes, ją pardavus ir apstačius, jos grožio nebeliks. Matt ryšiai su dukromis stiprėja, jie susitaiko su žmonos/motinos mirtimi, tampa šeima.

monybe

,,Moneyball” („Žmogus pakeitęs viską”) – tai filmas, kurį ypač mielai sutiko beisbolo ir sporto mėgėjai. Nenusisekus sportininko karjerai, dėl ko teko atsisakyti universiteto stipendijos, Billy Beane (Brad Pitt, pasiūlytas geriausio aktoriaus apdovanojimui) dirba Oakland, California, beisbolo komandos Athletics („A’s”) vadybininku. Komandai nesiseka, nes ji neturi pinigų samdyti ir išlaikyti geriausius žaidėjus. Su jaunu, Yale University baigusiu ekonomistu (Jonah) jis iš esmės pakeičia iki tol vyravusį komandos sudarymo metodą. Naudodami matematinius apskaičiavimus, jie suburia komandą iš vidutinių sportininkų ir pasiekia netikėtų rezultatų – laimi 20 rungtynių iš eilės. Filmas, paremtas tikrais 2002 m. įvykiais, įdomiai parodo sporto verslo painumus. Filme taip pat nedidelį vaidmenį atliko lietuvių kilmės aktorius Vyto Ruginis.

tree

Kiti filmai šių metų ,,Oscar” pasiūlytų geriausių filmų sąraše yra: „Tree of Life” („Gyvenimo medis”), eksperimentinis Terrence Malick filmas, nagrinėjantis egzistencinius ir metafizinius gyvenimo klausimus, pelnęs ,,Palme d’Or” Cannes filmų festivalyje (filmo nespėjau pažiūrėti kine; atrodo, kad jį būtina žiūrėti dideliame ekrane dėl įspūdingų vaizdų), „Extremely Loud and Incredibly Close” („Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti”) – filmas apie berniuką 2001 m. rugsėjo 11-tąją praradusį tėvą, ir Steven Spielberg ,,War Horse” („Karo žirgas”).

lady

Negaliu nepaminėti, kad „Oscar” apdovanojimui jau septynioliktą kartą yra pasiūlyta Meryl Streep. Nėra klausimo – Meryl Streep yra geriausia mūsų laikų aktorė. Tad ar jai reikalingas apdovanojimas? Vis dėlto iki šiol ji yra laimėjusi tik du šiuos apdovanojimus. Katherine Hepburn yra pelniusi daugiausia apdovanojimų – keturis.

Ši kartą Streep pasiūlyta geriausios aktorės apdovanojimui už Margaret Thatcher vaidmenį filme „Geležinė ledi” („Iron Lady”). Biografinis filmas rodo Margaret Thatcher, pirmą moterį, tapusią Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, jau ligotą, gedinčią savo mirusio vyro, su kurio vėle ji kalbasi. Praeities intarpuose rodomi jos karjeros akimirksniai: įsitvirtinimas valdžioje, ryžtas ir nežabota ambicija, kuri reikalinga moteriai, norinčiai įsitvirtinti vyrų pasaulyje, ir kaina, kuri sumokoma, siekiant aukštų postų ir darant negailestingus, bet reikalingus politinius sprendimus. Buvo sunku matyti silpstančios Thatcher (manoma, kad ji serga Alzhaimerio liga) slydimą į nesusivokimą.

Nors nesu Thatcher vestos politikos šalininkė, manau, kad filmo kūrėjos nelabai teisingai pasielgė tokios įtakingos istorinės figūros atžvilgiu. Vis dėlto Meryl yra verta apdovanojimo už šį vaidmenį – jos vaidyba yra vertingiausia filmo dalis. Yra dar trys aktorės, pasiūlytos ,,Oscar”, kurios puikiai atliko savo vaidmenis – Glenn Close (vaidina moterį, kuri, apsimetusi vyru, dirba liokajumi filme „Albert Nobbs”), Viola Davis („The Help”) ir Michelle Williams („My Week with Marilyn”). Paslapčia man norėtųsi, kad apdovanojimas būtų paskirtas be jokių abejonių geriausiai aktorei.

Smagaus žiūrėjimo! Ir nueikite į kiną – ten galima pamatyti svajones.

Rasa Kaminskaitė Avižienis – dienos metu žmogiškų išteklių specialistė, vakarais ir savaitgaliais – filmų mėgėja, kai prispiria – filmų kritikė.