boys

Ugdome atsakingus žmones Lietuvos ateičiai

Org. „Vaiko vartai į mokslą” apžvelgė savo 2011 m. veiklą

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

Sausio 29 d., sekmadienį, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, susirinkę žmonės turėjo progos išgirsti apie organizacijos „Vaiko vartai į mokslą” praėjusių metų veiklą.

Buvo rodoma filmo ištrauka iš remiamo centro Žemaičių Kalvarijoje „Vilties vėrinėlių” veiklos. Salėje buvo išdėstyti plakatai su nuotraukomis iš organizacijos 11 remiamų dienos centrų kasdieninio gyvenimo. Tie, kas domėjosi, galėjo pasiimti trumpą metų veiklos apžvalgą su ją iliustruojančiomis nuotraukomis ir metinę finansinę ataskaitą, kurioje surašytos visos gautos aukos.

Popietės vedėja, ,,Vaiko vartai į mokslą” valdybos narė Ritonė Rudaitienė savo įvadiniame žodyje priminė, kad „Vaiko vartai į mokslą” skiriasi nuo kitų lietuvių labdaros organizacijų tuo, kad ji buvo įkurta ne tik šelpti, bet ir ugdyti, t. y. auklėti labiausiai pažeistus Lietuvos vaikus iš socialinės rizikos šeimų. Šeimos yra įvairios, bet joms visoms reikia specialios pagalbos. Labai svarbu vaikui suteikti saugią aplinką, parodyti, kad yra kitoks gyvenimas nei toks, kokį jis mato savo namuose. „Vaiko vartai į mokslą” remia 11 pomokyklinių dienos centrų ir laikinosios globos namų, kuriuos lanko šių šeimų vaikai. Remiami centrai yra įpareigoti naudoti organizacijos paruoštas penkias charakterio ugdymo programas, o jų vadovai ir darbuotojai lankyti kas dveji metai jiems rengiamus specialius seminarus. „Vaiko vartai į mokslą” dirba ne tik artimo meilės darbą, bet ir ugdo atsakingesnius žmones Lietuvai.

R. Rudaitienė paskaitė ištrauką iš straipsnio, paskelbto Kanadoje leidžiamame savaitraštyje „Tėviškės žiburiai”. Straipsnis pasakoja apie organizacijos remiamo Vilniaus dienos centro „Vilties angelas” jaunų, paauglystės amžiaus sulaukusių lankytojų gyvenimus. Vienas jaunuolis gyvena su mama ir broliu mažame butelyje, kuris anksčiau buvo bendrabutis, šeima valgį gamina bendroje virtuvėje. Tai gyvenimas su alkoholike motina, straipsnio rašymo metu jaunuolis jau dvi savaites nelankė mokyklos. Tokie gyvenimai nestebina remiamuose centruose dirbančių patyrusių socialinių darbuotojų, bet vis tiek sunku tai matyti. „Norėtųsi imti ir sutvarkyti” [ tuos sudėtingus gyvenimus], bet „žmonės ne plytos, kurias padedame ir jos stovi tol, kol perkeliame į kitą vietą...”, – pastebi centre dirbanti.

Rudens veikla Čikagoje ir jos apylinkėse

R. Rudaitienė trumpai papasakojo apie organizacijos veiklą Čikagos apylinkėse nuo 2011 m. rudens. Rugsėjo 11 d. Pasaulio lietuvių centre buvo rengiami tradiciniai „Derliaus pietūs”. Rugsėjo 18 d. organizacijos atstovės dalyvavo Pal. Jurgio Matulačio misijos tarnystės mugėje. Spalio 9 d. vyko ypatingas subuvimas vienos šeimos sodyboje, kurio metu buvo pagerbti jauni savanoriai, paskyrę kelias savo praėjusių metų vasaros atostogų savaites darbui organizacijos remiamuose centruose Lietuvoje. Spalio 23 d. surengto pranešimo visuomenei metu kalbėjo ir savo patirtimi pasidalino viešnia iš Lietuvos, Žemaičių Kalvarijos „Vilties vėrinėlių” remiamo centro programų vadovė, psichologė Jolanta Virbickienė. Rudaitienė padėkojo mecenatams, kurie spalį specialiai aukojo „Vilties vėrinėlių” centro naujai viryklei nupirkti. Lapkritį buvo išsiųstos 22 dėžės su užimtumo priemonėmis ir vaikiškais rūbais trims organizacijos remiamiems centrams. Ypatinga padėka tenka mezgėjoms: Irena Bukaveckienė numezgė net 40 megztinių, kitos talentingos moterys, padovanojusios savo numegztus šalikus, kepures, kojines ir šlepetes, buvo Zita Dapkienė, Sofija Jelionienė, Irena Kirkuvienė, Valerija Kliknienė ir Sofija Ripskienė. Gruodžio 10–11 d. organizacija dalyvavo prieškalėdinėje Pasaulio lietuvių centro mugėje, kur pardavinėjo kavą, tortus ir suaukotus lietuviškus daiktus.

Finansai

,,Vaiko vartai į mokslą” tarybos narys Rimantas Griškelis susirinkusiems priminė organizacijos finansinį uždavinį – reikia turėti pinigų ižde ir reikia finansus toliau auginti. „Vaiko vartai į mokslą” 11 remiamų centrų Lietuvoje išgyvena, gaudami paramą iš dviejų šaltinių: Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (konkurso būdu) ir pastoviai bei užtikrintai – iš „Vaiko vartų į mokslą” paramos. (Kitą paramą centrai gauna nevienodai – iš įvairių fondų, asmenų Lietuvoje, kitų Europos kraštų).

Kasmet „Vaiko vartų į mokslą” tikslas yra surinkti mažiausiai 70,000 dol. Nors taip dar nėra atsitikę, jeigu centrai negautų paramos iš Lietuvos ministerijos, organizacijos turima atsarga bankuose būtų išmokama kaip parama remiamiems centrams. Į Lietuvą 2012 metams (pusė tos sumos jau pervesta remiamiems centrams) jau išsiųsta 60,000 dol. Bankuose (CD, „certificate of deposit” ir taupomoje sąskaitoje JAV bei sąskaitoje Lietuvoje) šiuo metu ,,Vaiko vartai į mokslą” turi per 132,000 dol.

Parama į organizacijos iždą atplaukia iš įvairių šaltinių. Didžiausios įplaukos yra iš renginių. Dosniai paremia ir keliose vietovėse įsikūrę organizacijos padaliniai. Remia ir pavieniai asmenys. (Organizacija yra labai dėkinga visiems aukotojams, jų aukos buvo surašytos specialiai šiam pranešimui paruoštoje medžiagoje.)
Rimantas Griškelis, būdamas ir Lietuvių Fondo tarybos pirmininkas, tarybos pirmininkei Daliai Anysienei perdavė paramos čekį iš LF, taip patenkinant vėliausią „Vaiko vartų į mokslą” projektą – remiamų centrų lankytojų medicinos priežiūrą.

Tęsdamas finansinę organizacijos apžvalgą, R. Griškelis minėjo, kad išlaidos JAV yra palyginti mažos, sudaro mažiau nei 2 proc. Ši suma padengia konkrečias išlaidas: siuntinius į Lietuvą, pašto bei raštinės išlaidas. Trečdalis pajamų ateina iš širdies, o kita suma surenkama renginių metu, pastebėjo R. Griškelis.

Savanoriai

Finansinė parama yra itin svarbi, bet moralinių vertybių perdavimas ir vaikų auklėjimas yra ne mažiau svarbūs organizacijos tikslai. Valdybos narė Rita Venclovienė kartu su Aldona Kamantiene parengė net 15 jaunų savanorių, kurie vyko į Lietuvą 2011 m. vasarą (Kaune prie jų prisijungė dar vienas jaunas Lietuvoje gyvenantis savanoris). Organizacija nuo 2000 metų beveik kasmet siunčia savanorius, kurie savo lėšomis (ir šeimų remiami) vyksta į Lietuvą dirbti organizacijos remiamuose centruose.

2011 m. vasaros savanorius ne vienas yra pavadinęs šaunuoliais. Su popietės dalyviais savo įspūdžiais apie darbą centruose pasidalino keturi Čikagoje gyvenantys jaunuoliai.

Viktoras Rušėnas (kartu su Gintu Jarašiumi iš Denver, Colorado) savanoriu dirbo Kazlų Rūdos ,,Šypsniuko” centre. Su jaunuoliais jis žaidė ,,fūlę” (futbolą), ,,Mėsa, mėsa, kumpis”, darė rankdarbius, iškylavo pramogų parke. Su nuotykiais stovyklavo, statydami palapines, kurioms trūko kuolų, vaidino prie laužo, valgė vietinių kunigų stovyklautojams iškeptas dešreles. Viktoro manymu, savanoriavimas suteikia progą įvertinti tai, ką turi, – jis pamatė, kad centro vaikams net nuvežtas kamuolys suteikė džiaugsmo.

Savanorė Lya Siliūnaitė su Alena Pranckevičiūte ir Dovu Lietuvninku sekė savo seserų pėdomis, kurios 2009 m. vasarą savanoriavo tame pačiame Žemaičių Kalvarijos centre „Vilties vėrinėliai”. Seserų raginimas važiuoti nenuėjo veltui. Lya iš pradžių bijojo, kad bus sunku prisiartinti prie centrą lankančio jaunimo, bet jie buvo tokie draugiški, kad baimė išgaravo. Savanoriai išmokė jaunuolius žaisti amerikietišką beisbolą. Gal nesmagiausias, jaunosios savanorės žodžiais, „baisiausias”, prisiminimas buvo, kiek daug girtų žmonių kasdien praeidavo pro bežaidžiančius jaunuolius ir savanorius, gal 20 per dieną. „Vaikai [prie to jau] pripratę, o aš bijojau daugiau nei vaikai, – pasakojo Lya. – Tai buvo tikras kultūros skirtumas („culture shock”)“. Ji pripažino, kad centro vaikai turi sunkumų, kurių ji nesuprastų.

Kovas Kulbis dirbo Marijampolėje, „Šaltinėlio” laikinosios globos namuose, kartu su Vilija Aleksaite ir Kristina Prunskyte. Anot Kovo, jų patirtis šiek tiek skirtinga nuo kitų savanorių, nes jie gyveno ten pat. Kartu su namelyje gyvenančiais berniukais jie gamino valgį, plovė indus, dažė smėlio dėžę, žaidė įvairius žaidimus, ypač ilgai žaisdavo stalo tenisą (net 2 val. per dieną) prie neseniai „Šaltinėliui” padovanoto teniso stalo. Visi kartu žygiavo 8 km pamatyti ypatingo kryžiaus, važiavo stovyklauti su grupe kauniečių. Iš pradžių namelio gyventojai nenorėjo (ar nedrįso) dalyvauti stovyklos užsiėmimuose, bet, pamatę savanorių susidomėjimą, jie prisijungė prie dainavimo ir prie vaidinimų. Vėliau, sekdami savanorių pavyzdžiu, namelio gyventojai noriai pradėjo lankyti šv. Mišias bažnyčioje. Savanoriai padėjo vienam 5 metų berniukui su „r” raidės ištarimu. Netrukus jis žaismingai išmoko sakyti „prrrrrašau”... Kovas papasakojo ir apie savo skautišką projektą – jis padovanojo vieno didesnio dienos centro bibliotekėlei angliškų skautiškų knygų, skirtų jaunimui.

Indrė Bieskutė savanoriavo Kauno „Žaliakalnio” centre su kauniečiu savanoriu Tadu Petrausku. Kartu su jais dirbo dvi socialinius mokslus studijuojančios studentės ir trys pranciškonės seserys: Donata, Simona ir Liudvika. Centras jaukus, įsikūręs šalia pranciškonių vienuolyno. Indrę stebino, kad centrą lankė ne 25 pavieniai vaikai, bet net po kelis vaikus iš tų pačių daugiavaikių šeimų. Vyko išvykos į kiną bei zoologijos sodą, o vieną karštą vasaros dieną jie surengė „vandens balionų karą”. Jaunimas daug klausinėjo apie gyvenimą Amerikoje. Juos domino mados ir paprastas kasdieninis gyvenimas. Nors Indrė apie savanoriavimą buvo nemažai girdėjusi iš savo brolio ir sesers, kurie prieš kelis metus dirbo savanoriais „Vaiko vartų į mokslą” remiame centre Kazlų Rūdoje, jai tai buvo nepakartojama ir prasminga gyvenimo patirtis.

Visi savanoriai pastebėjo, kad centro vaikai troško bendavimo su žmonėmis. Atrodė, kad vaikams patiko naujos draugystės su jaunais lietuvių kilmės savanoriais iš Amerikos, kurie juos išmokė ne vien kaip pinti draugystės apyrankes iš įvairaispalvių siūlų. Centrai tampa namais, kuriuose lankytojai nuo maždaug 7 iki 17 metų amžiaus turi galimybę pasijusti lyg vienos šeimos nariai. Visi kartu meldžiasi, švenčia vieni kitų gimtadienius, kepa, mokosi namų ruošos, taip palaikydami tvarką centre.
 
Padaliniai

R. Rudaitienė perskaitė dėl ligos popietėje negalėjusios dalyvauti valdybos narės A. Kamantienės paruoštą pranešimą apie padalinius, kurie nuoširdžiai remia organizaciją ir ir jos tikslus. Vieni padaliniai yra įsikūrę Amerikos miestuose, kuriuose yra daugiau lietuvių, kiti lietuvių telkiniai nėra dideli, todėl reikia nemažai pastangų ir darbo, lėšų telkimo renginį ruošiant. Padaliniai, arba būreliai yra įkurti: Cleveland (OH), kuriam ilgėliau vadovavo Stasė Kazlauskienė, o nuo 2012 m. Eglė Laniauskienė; Detroit (MI) – Rita Giedraitienė ir Rasa Karvelienė; Philadelphia (PA) – Teresė Gečienė; Washington, DC – Teresė Landsbergienė ir Sunny Hills (FL) – Bronė Nakienė ir Judita Mamaitytė.

Cleveland būrelis turi tradiciją pietus suruošti Verbų sekmadienį, jam tai neblogai sekasi. Kadangi telkinys nedidelis, pačios moterys, be samdomos talkos, verda. Detroit – taip pat nedidelis telkinys, bet pereitais metais jis sugalvojo iš Toronto, Kanados, pakviesti „Volungės” moterų chorelį. Renginys sutraukė daugiau žmonių, tad daugiau buvo surinkta pinigų centrams Lietuvoje paremti.

Kiek sunkiau yra Philadelphia ir Washington, DC. Ten organizacijos koordinatorės ieško progų pasistatyti savo stalą su reklama „Aukos ‘Vaiko vartams’ paremti” ir laukia, kad kas paaukotų, dar jos pardavinėja lietuviškus rankdarbius. Nors pačios renginių neruošia, bet gauna leidimą kitomis progomis rinkti aukas. ,,Vaiko vartai į mokslą” dėkoja joms.

Visi minėti būreliai bent kartą per metus suruošia pietus ar parapijos salėje po šv. Mišių, ar net savo namuose, kaip tai daro Sunny Hills rėmėjai. Reikia įvertinti Sunny Hills moterų darbą, kurios įdeda daug širdies, ruošdamos pietus savuose namuose ir sukviesdamos tiek svečių, kiek jų namuose telpa. Taip Florida vyresnio amžiaus žmonės dosniai aukoja nelaimingiems Lietuvos vaikams paremti.

Nors Los Angeles, California, rėmėjų būrelio oficialiai nėra, bet kiekvienais metais Kalėdų metu per lituanistinę mokyklą surenka mokslo priemonių, žieminių rūbų ar ko kito. Vienais metais surinko 100 porų naujų batų ir savomis lėšomis pasiuntė juos keliems centrams. Batai ir žieminės striukės tiems vaikams yra būtini.

„Kai lipdami į kalną paduodame kam nors ranką, patys atsiduriame kalno viršūnėje,” – baigė savo pranešimą A. Kamantienė.

Žemaitijoje statomas centras

,,Vaiko vartai į mokslą” narė Daina Čyvienė supažindino su naujomis žiniomis apie pernai per metinį pranešimą pristatytą Šateikiuose statomo naujo dienos centro projektą. „Vaiko vartai į mokslą” prisijungs prie centro projekto su parama ir ugdymo programomis, kai centras jau veiks. Šiuo metu Čyvienė palaiko ryšius su projekto sumanytojais ir geradariais – JAV gyvenančia Raskauskų šeima, kuri remia centro remonto išlaidas. Nuo 2012 m. sausio mėn. 2 d. centras turi du partnerius – merą su savivaldybe ir parapiją su jos klebonu. Tad partneriai dalinsis atsakomybe, mokant už paslaugas (Lietuvoje vadinamas komunalinėmis paslaugomis).

* * *

Po pranešimų ir formalumų susirinkusieji greitai nesiskirstė. Vieni kalbino jaunuosius savanorius, kiti – atidžiau apžiūrinėjo plakatus. Dar kiti ėjo prie užkandžių stalų dar paragauti organizacijos narių suneštų vaišių. Mintyse liko R. Rudaitienės popietės pradžioje išsakyta mintis, kad visos šios pastangos turi tikslą – ugdome atsakingus žmones Lietuvos ateičiai.

Daugiau apie organizaciją ,,Vaiko vartai į mokslą” rasite internete adresu: www.childgate.org
v
v
v


R. Kubiliūtės, Dainos Čyvienės nuotraukos