Dr. Jurgis Šaulys (d.), Mafalda Salvatini, jos sūnus Charles Gerard. Nuotrauka daryta Lugane per pasivaikščiojimus po Monte Bre kalnus. Apie 1946 m.

Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris!
,,Mano tėvynė – prie jo širdies”
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

,,Aprašysiu tik tokias akimirkas, kuriomis iš tiesų gyvenu, kitaip tariant, kai esu drauge su savo širdies vyru. Mano ilgesys, mano sapnas išsipildė: aš suradau vyrą, kuriam visą savo širdį galiu atiduoti, visai nebijodama būt išjuokta... Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytas idealas”, – taip 1884 m. sausio 2 d. pradėdama savo dienoraštį rašė iš Prahos kilusi vokietaitė Gabriela Eleonora Mol, būsima lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus žmona.
 
Geriausia ir gražiausia žmona pasaulyje

Vyriausias amžiumi (jam buvo 67-eri) 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Basanavičius iki šiol tesulaukė dviejų monografijų. Beveik nieko nežinojome apie jo privatų gyvenimą, kol Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2009 m. neišleido Brno universiteto profesoriaus dr. Vaido Šeferio parengtų Jono Basanavičiaus žmonos dienoraščio ir laiškų vertimų į lietuvių kalbą.
Pasikliaudami vien virtualia erdve, apie Basanavičienę sužinotume nedaug. Su Jonu Basanavičiumi Gabriela susipažino 1883 m. rudenį Prahoje, apsivedė jie Vienoje 1884 m. balandžio 15 d. Nepraėjus nė penkeriems metams, 1889 m. vasario 28 d. Gabriela, pralaimėjusi kovą su džiova, mirė Lomo mieste, Bulgarijoje.

Skaitant Gabrielos dienoraštį ir laiškus, ima ryškėti tautos patriarcho moters paveikslas. Tai išsilavinusi, graži, elegantiška ir išdidi jauna moteris. Vaidas Šeferis pastebi, kad šalia jos visai kitaip atrodo ir pats Basanavičius. „Esame įpratę, – rašo Gabrielos ir Jono gyvenimo tyrinėtojas, – įsivaizduoti Basanavičių kaip seną ir žilą, bet Prahos gatvėmis vaikščiojo jaunas elegantiškas vyras, veikiausiai nesiskundęs damų dėmesio stoka.” Jis pastebi, kad joks kitas šaltinis nepriartina mums Basanavičiaus taip išraiškingai, kaip šis dienoraštis, ,,į pablyškusius tautos patriarcho skruostus grąžindamas gyvo žmogaus raudonį”.
Emocinę savo prigimties pusę Basanavičius skrupulingai slėpė. Net savo autobiografijoje jis cituoja žmonos dienoraščius, tokiu būdu išvengdamas pasisakyti pats. O Gabrielos jausmai lietuvių tautos patriarchui – ypatingai romantiški: „Tik vienintelis, gyvas, deginąs mano dėmesys yra mano meilė, man tėra tik viena tobula esybė, ir tai yra jis. Ši meilė neatsirado kaip sublizgėjęs žaibas manyje, ne! Pamažu ir nesulaikomai ji leido šaknis tol, kol pripildė visą mano buitį.” Tuo tarpu Jonui Basanavičiui savo paties jausmams nusakyti pakanka vieno sakinio: „Ir aš ją labai pamilau.”

Gabriela savo dienoraštyje dalinasi ir nuojauta apie neilgą jųdviejų meilei skirtą laiką. Savo autobiografijoje tai irgi pacitavo Basanavičius: „Mintis, kad man kada nors, galimas daiktas jau netrukus, reikės skirtis, man yra skausmas. Ir iš viso mano dažnos bemiegės naktys, mano amžinos svajonės privarys mane prie džiovos. Net mirti jo artumoje būtų saldu, tačiau be jo gyventi ir mirti didžiausias vargas. Aš domiuosi visa kuo, kas skatina grožio jausmą ir jam patinka.”

Ateitininkė Amelija Mažylytė ,,Naujosios vaidilutės” 1938 m. vasario mėn. numeryje štai kaip apibūdino Basanavičiaus meilę savo žmonai: „Žmoną savo jis nepaprastai mylėjo ir gerbė. Mes žinome, jog jo žmona, peršalusi iš baliaus grįždama, numirė anksti. Gyvendamas Bulgarijoje jis kiekvieną dieną lankė jos kapą ir puošė jį gėlėmis. Vilniuj gyvendamas prieš savo rašomąjį stalą turėjo žmonos paveikslą. O už paveikslo užkištoji gėlė yra pasilikusi atminimui iš žmonos skrybėlės. Kai jį paklausdavo namiškiai, kodėl ji mirė, atsakydavo: ‘Žmonai trūko tik gulbės pieno, už tai ir mirė.’ O kai brolienė teiravosi apie žmonos būdą, Basanavičius pasakė: ‘Tai buvo geriausia ir gražiausia žmona pasaulyje...’”

Gabriela Eleonora Mol ir Jonas Basanavičiai.


Gimusi dainuoti

Spalvinga asmenybė buvo antroji signataro Jurgio Šaulio žmona italė Mafalda Salvatini. Kas buvo pirmoji – neaišku. Ištikimas mano istorinių temų bendrakeleivis, Kauno viešosios bibliotekos darbuotojas Alvydas Surblys į mano paklausimą atsakė: „Dėl pirmosios žmonos viena aišku, kad ji buvo mirusi. Kai kuriuose leidiniuose nurodyta, jog vedė našlys Jurgis Šaulys.”

Mafalda Salvatini (1886.10.16–1971.06.13) – operos solistė, pagarsėjusi Vokietijoje. Gimė ji italų karininko šeimoje Baiae, gyveno karalienės Marijos neapolietės rūmuose. Mafalda neteko savo tėvų būdama vos ketverių metukų amžiaus. Laimei, jos muzikiniai gabumai buvo pastebėti anksti, ir našlaitės ateitis atrodė šviesiai. Neapolyje dainuojančią dvylikametę išgirdo garsi dainininkė Pauline Viardot-Garcia. Susižavėjo taip, kad išvežė panelę Salvatini į Paryžių studijuoti dainavimo. Madame Garcia dėka Mafalda pateko pas žymų muzikos pedagogą paryžietį Jean de Reszke, vėliau Vokietijoje – pas Julius Lieban.

Dvidešimt vienerių Mafalda pirmą kartą dainavo Berlyno valstybinės operos scenoje kaip Aida to paties pavadinimo Giuseppe Verdi operoje. Jos pirmasis partneris buvo garsusis tenoras Enrico Caruso. Premjera praėjo sėkmingai, audringais plojimais žiūrovai kvietė solistus į sceną. Jaunutė Mafalda taip bijojo išeiti nusilenkti, kad Enrico turėjo čiupti ją į glėbį ir išnešti į sceną!

1913 m. Salvatini pasirodė Paryžiaus operoje – dainavo Valentiną Giacomo Meyerbeer ,,Hugenotuose”, o po metų įsikūrė Vokietijoje. 1914–1923 m. ji aktyviai reiškėsi „Deutsche Oper Berlin” scenoje: Amelija Verdi „Kaukių baliuje”, Marta Eugen d’Albert „Tiefland”, Myrtocle to paties kompozitoriaus operoje „Die toten Augen”, Rachel Fromental Halevy „Žydėje”, Santuzza Pietro Mascagni „Cavalleria Rusticana”, Senta Richard Wagner „Skrajojančiame olande”, Carmen Georges Bizet „Carmen” bei Tosca Giacomo Puccini „Tosca”. Po trumpos pertraukos, 1924 m. Mafalda sugrįžta į sceną – „Berlin Staatsoper” atlieka pagrindinį vaidmenį Giacomo Puccini „Turandot”, diriguojant Bruno Walter. Tačiau Mafaldos širdis liko numylėtoje „Deutsche Oper Berlin”, į kurią ji sugrįžo ir kurioje dainavo iki 1932-ųjų, kai nutarė baigti karjerą. Nors jos ,,kūrybinė buveinė” buvo Berlyne, Salvatini dainuodavo ir kitur. 1922 bei 1928 m. ji buvo dažna viešnia „Wiener Staatsoper” Vienoje. 1927 ir 1928 m. dainavo „Semperoper” Dresdene. Mafalda nebuvo svetima ir Rygos operos gerbėjams, gastroliavo Olandijoje, Belgijoje (taip pat ir „La Monnaie” teatre Briuselyje) bei kitur.

Įdomu, jog pagarsėjusi itališku repertuaru, pripažinta vienu geriausių dramatinių sopranų Berlyne, dainavusi įvairiose šalyse, Sabatini niekada neužlipo ant scenos savo tėvynėje! Mafalda paliko pėdsakų šelakinėse gramofono plokštelėse. „Odeon” bei „Deutsche Gramaphon” įrašų studijose ji įdainavusi keliolika operinių arijų.

Nuo scenos – į diplomatijos vandenis

1908 m. apsigyvenusi Berlyne, Mafalda ištekėjo už kilmingos hugenotų šeimos palikuonio, vokiečių mokslininko Walter Gérard. Sutuoktiniai susilaukė dviejų sūnų – Rolf (tapusiu teatro dailininku) ir Charles E. (Horst) Gérard. Bulvarinė spauda Mafaldai ,,pripaišė” visko, pavyzdžiui, kad ji buvo Mecklenburg – Strelitz kunigaikščio Adolphus Frederick VI meilužė (1918 m. kunigaikštis baigė gyvenimą savižudybe), o jos sūnūs buvo nesantuokiai jo vaikai.

Antruoju Mafaldos vyru tapo Vasario 16-tosios akto signataras, tuomet Lietuvos įgaliotasis ministras Berlyne dr. Jurgis Šaulys. Apie Šaulius rašė ne vienos šalies spauda. Štai Berlyno korespondento pokalbį „Ponia Salvatini – Šaulienė apie save”, išspausdintą ,,Neues Wiener Journal”, kaip sensaciją pateikė Kaune leidžiamos „Dienos naujienos” (1933 m. rugsėjo 26 d.; kalba netaisyta):
,,Svečias pajunta svaiginantį kvapą, nes visas butas prikrautas šviežių, gražių gėlių, apsupta praeities ir dabarties paveikslais, politika ir menu, prie senoviško paauksuoto neapoliško stalo raudonam fotelyje sėdi garsi dainininkė balto ir ‘minkšto’ šilko suknele apsirėdžiusi.
Jos svajingų akių žvilgsnis žiūri pro didįjį langą, o tuo tarpu Mafalda Salvatini – dabar ji ‘Jūsų Ekscelencija’ – papasakojo fragmentus iš savo gyvenimo.

‘Tamstos norit žinoti, kaip aš susipažinau su savo vyru! Visai ‘natūraliu’ būdu. Tai buvo prieš metus. Aš dainavau viename diplomatų baliuj. Lietuvos pasiuntinys dr. Šaulys – dabar ir aš tą patį vardą nešioju – matė mane ir klausė pirmą kartą. Paprašė supažindinamas. Laisvai pasikalbėjom, daugiausia apie muziką. Prasidėjo ‘draugystė’, o paskui jos aukščiausias ir tobuliausias etapas – sutuoktuvės. Dabar aš turiu su scena ir su viskuo, kas su ja susiję, atsisveikinti. Juk aš jau pakankamai laurų priskyniau, o diplomato žmona turi svarbių pareigų. Pagaliau, juk aš noriu ir gera žmona būti. Dainuot, aš žinoma dainuosiu, kad neužmirščiau savo gražių atsiminimų, kurie su mano daina susiję, bet tik privatiškai. Aš dainuosiu ir skambinsiu ir, žinoma, dėl to netenka stebėtis”, – taip kalbėjo Mafalda Šaulienė.
Tiek Berlyne (iki 1938 m.), tiek Varšuvoje (1938–1939), o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui – Lugano, Šveicarijoje, Mafalda visada buvo šalia savo vyro. Kartu jie pragyveno 15 metų – iki Jurgio Šaulio mirties. Juos siejo antinacistinės pažiūros, gal dėl to ir apsigyveno neutralioje Šveicarijoje. Abu laisvai kalbėjo vokiškai, itališkai ir prancūziškai. Karo metu jųdviejų kalbų žinojimas labai pasitarnavo Lietuvos diplomatijai.

Mafalda Salvatini mirė sulaukusi 84-ių 1971 m. birželio 13 d. Palaidota šalia savo vyro Jurgio Castagnola kapinių kolumbariume. Mafaldos sūnaus Rolf Gérard teigimu, šią vietą parinkęs pats dr. Jurgis Šaulys. Visai šalia kapinių stovi Šv. Jurgio bažnytėlė, kurioje religinga pora dažnai lankydavosi.



Atvirukai su žymių atlikėjų atvaizdais buvo papuliarūs tarpukario Europoje. Reklaminis
suvenyrinis ,,Odeon” plokštelių bendrovės atvirukas su Mafaldos Salvatini nuotrauka. Apie 1930 m.